Prokuratūra „Akistatai“ įrodė, kad XXI amžiaus Lietuvoje kaltinti žydus ritualinėmis žmogžudystėmis bei kitatikių kraujo vartojimu maistui – ne nusikaltimas ir net ne pažeidimas
„Žydas – smarvė, žydas – sukčius, makliorius, žydai – ne krikščionys, pagonys netikėliai, Kristų nukankino. Žydai ir po šiai dienai katalikų vaikus grobsto, užbadę kraują vartoja, geria. Žydai – išnaudotojai, siurbėlės.“
Nurimkite – taip baisiai pareiškė ne koks radikalus pretendentas į Seimą, o mūsų klasikė Žemaitė – savo apsakyme „Žydai“. Šį rašydama 1916 metais ji pacitavo, ką tuomet „išsižioję šaukia mūsų lietuviai, labiau tautininkai, klerikalai“.
Praėjo ištisas šimtmetis, o ar daug pasikeitėme, ar tapome daug kultūringesni?
„Aš taip 1972 [metais] vos nepatekau į žydų macas, – prieš keletą savaičių pačiame populiariausiame žinių portale parašė komentarą vienas neprisistatęs asmuo. – Mokiausi Vievio mokyklos 1 klasėje. Grįžau is mokyklos Vilniaus–Kauno autostrada. Prie manęs sustojo juoda „Volga“ (tais laikais labai retas modelis), du juodų plaukų garbanuoti vyrai ėmė mane kalbinti ir siūlyti pavežti namo. Paaiškinau, kad mano namai čia pat. Tuomet jie iššoko iš mašinos, ėmė mane vytis – vos pabėgau... Tėvas taip pat pasakojo, kad tik gudrumu išvengė ritualinio nužudymo (...). Kad ir praėjo virš 40 metų, bet važiuodamas ties ta autostrados vieta pasijaučiu kraupiai – lig šiol išliko atmintyje judėjų degančios akys ir kreivos nosys.“
Advokatė mato šmeižtą
Perskaičiusi šį tekstą, viena garsiausių Šiaulių advokatų Eugenija Povilaitienė iš pradžių negalėjo patikėti, kad tokie tamsuoliai ir šmeižikai dar gyvena XXI amžiuje šalia mūsų. Ji nedvejodama pareiškė, kad tokio komentaro autorius nusipelno bausmės. Pastrauoju metu dviejų sužvėrėjusių gimnazisčių nužudytos ir išmėsinėtos bendramokslės tėvams teisme atstovaujanti advokatė išsakė ir argumentus. Komentaro autorius žydus ne tik įžeidinėja, bet ir sąmoningai šmeižia, taigi kaltina sunkiu nusikaltimu – pasikėsinimu nužudyti vykdant judėjišką religinį ritualą. Tokie kaltinimai žydams, žinoma, kursto tautinę nesantaiką.
E. Povilaitienė pridūrė, kad Lietuvos įstatymai toleruoja tik įvairias nuomones, kurių negalima patikrinti taikant tiesos–netiesos kriterijus. Pavyzdžiui, kad kas nors gražu, neskanu, atgrasu ir t. t. Na o minėtame komentare išdėstytas aplinkybes – kad vaiką konkrečioje vietoje neva „judėjai“ vijęsi, kad atseit nužudytų, o kraują panaudotų paplotėliams – juk lengvai galima patikrinti. Vadinasi, tai – ne nuomonė, tai jau teiginiai, kaltinimai, o juos reiktų įrodyti arba už juos atsakyti. Generalinės prokuratūros pareigūnai, išgirdę tokią nuomonę, paprašė atsiųsti nuorodą į to komentaro tinklalapį ir prašymą ištirti įvykį.
Ar gyvatė turi kojas?
Netrukus „Akistata“ gavo paštu pranešimą, jog prašymas ištirti komentarą perduotas Kauno rajono apylinkės prokuratūrai, o iš pastarosios – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų transporte skyriui – mat komentaro autorių atseit žydai pasikėsinę nudaigoti ir nuleisti kraują šio komisariato teritorijoje.
Susidarė įspūdis, kad žydų šmeižikas netrukus bus išvilktas į dienos šviesą, nes piktų internetinių komentarų rašinėtojus mūsų šalies teisėsauga aktyviai persekioja. Pavyzdžiui, šio straipsnio autorius ne taip seniai tame pačiame žinių portale perskaitė apie įtakingo valdininko motiną, įtariamą vogus invalidų pinigus. Vos žurnalistas parašė komentarą: „Jei tiesa, pakart už kojų gyvatę!“, tuoj sulaukė kvietimo prisistatyti į Telšių policiją. Mat įtariamoji, nusprendusi esanti gyvatė, nedelsdama suraitė pareiškimą policijai. Šio straipsnio autoriui vien už nuomonę buvo iškelta baudžiamoji byla ir pareikšti oficialūs įtarimai. Tad už atvirą žydų šmeižtą ir nesantaikos kurstymą, logiška, turėtų būti...
Neapykanta – nuo senovės
Kol vyksta tyrimas, išsiaiškinkime – iš kur tas antisemitizmas ir tas idiotiškas mitas, atseit žydai vykdantys ritualines žmogžudystes ir vartojantys kitatikių kraują?
Viena paguoda, kad antisemitiniai prietarai gimė gerokai anksčiau negu susikūrė Lietuva – ir ne jos teritorijoje. Už tai, kad yra kitokie, kad išpažįsta kiek kitokią religiją, kad visada laikosi savo bendruomenės, kitų tautybių tamsuoliams žydai užkliūdavo nuo žilos senovės – nuo pat antikos laikų.
Du dešimtmečius už Kristų vyresnis graikų rašytojas Apionas parašė apie žydų neva vykdomas ritualines kitatikių žmogžudystes, ir šis kvailas mitas gajus iki šiol.
1096 metais buvo surengtas pirmasis kryžiaus žygis, kuriuo siekta „išvaduoti Kristaus karstą ir žemę nuo kitatikių“, prasidėjo žydų bendruomenių skerdimu daugybėje Europos miestų. Ir tai buvo toli gražu ne pirmieji išpuoliai prieš žydus.
Vėliau, viduramžiais, žydai Europoje varyti gyventi į getus, žymėti įvairiais ženklais. Inkvizicija kankino ir laužuose degino irgi ne tik krikščionių eretikus, bet ir kitatikius. Tad žydai traukė į Rytų Europą, bet ir čia susidūrė su bėdomis.
Diskriminavo ir carai
Caras Ivanas Rūstusis, gujęs žydus iš Rusijos, 1545 metais įsakė sudeginti žydų pirklių, atvykusių į Maskvą iš Lietuvos, prekes. Caras Aleksejus Michailovičius Tylusis (1629–1676), net laikinai užėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės miestus, liepdavo žydams, jei gyvybė brangi, skubiai nešdintis.
Vėliau carinėje Rusijoje, kuriai pusantro amžiaus priklausė ir mūsų Lietuva, žydams buvo įvestas sėslumo cenzas – leista apsigyventi tik kai kuriose vakarinėse gubernijose, drausta turėti nuosavos žemės.
Tik naujaisiais laikais, pagaliau susiformavus objektyviems teismams, antisemitizmas ėmė užleisti vietą įstatymams ir tvarkai, nors irgi tik per daugybę sudėtingų teismo procesų. Bene garsiausia byla, kuria demaskuotas aklas antisemitizmas – Prancūzijos artilerijos karininko Alfredo Dreifuso byla.
Netvarka štabe
1894 metais kilo viešas skandalas – išaiškėjus, kad Prancūzijos karo štabe yra išdavikas, Vokietijos ambasadai perduodantis slaptus dokumentus. Nuspręsta, kad tas šnipas esąs 35 metų kapitonas žydas A. Dreifusas, tad jam surengė teismą. Būtent nuspręsta, nes įrodymų nebuvo, o įtariamasis kaltę kategoriškai neigė.
Štabo „patriotams“ sufabrikavus bylą ir melagingai paliudijus, 1894-ųjų Kalėdų išvakarėse A. Dreifusas buvo nuteistas už išdavytę, viešoje rikiuotėje neteko laipsnio ir buvo ištremtas kalėti iki numirs į Prancūzijos koloniją Pietų Amerikoje – Gvianą.
Ilgainiui išaiškėjo ir tikrasis išdavikas – karininkas Ferdinandas Esterhazis. Negana to, prisipažinęs, kad „Prancūzijos labui“ suklastojo įrodymus, kalėjime persipjovė gerklę pulkininkas leitenantas Hubertas J. Henris.
Vis dėlto 1898 metais įvykęs antras nešvarus teismas nuosprendžio A. Dreifusui nepakeitė, o F. Esterhazį akivaizdžiai išsuko ir išteisino. Šis vėliau gėdingai paspruko iš tėvynės.
Dvi priešų stovyklos
Visu tuo pasipiktinęs garsus rašytojas Emilis Zolia (1840–1902) nedelsdamas spaudoje išplatino savo garsųjį Prancūzijos prezidentui skirtą viešą laišką – „Kaltinu“. Juo apkaltino Gynybos ministeriją bei Generalinį štabą amoralumu ir sąmoningu klastojimu.
Už tai E. Zolia irgi buvo nuteistas, o A. Dreifuso byla susilaukė visuotinio prancūzų visuomenės dėmesio. Prancūzija suskilo į dvi stovyklas – „dreifusarų“ ir „antidreifusarų“. Visuomenės mažuma – inteligentai, labiau išprusę žmonės – laikėsi nuomonės, kad negalima svaidytis kaltinimais be įrodymų. Na o antisemitams ir miniai karingų rėksnių nė nereikėjo objektyvių įrodymų – užteko pareiškimų ir nuomonių, kad „tikras prancūzas taip nepadarytų“, žinoma, pridedant paistalų apie tariamą žydų dviveidiškumą, suktumą, amoralumą ir visas kitas jų atseit daromas pasaulio nuodėmes.
Garsiausias procesas
Lygiai kaip ir Lietuvoje po dar nesibaigusių Garliavos įvykių, to meto Prancūzijoje užstalės pobūviai, vos užvedus kalbą apie „įtartiną žydą“ A. Dreifusą, baigdavosi geriausiu atveju rietenomis, blogiausiu – muštynėmis.
Galiausiai 1906 metais Prancūzijos aukščiausiasis apeliacinis teismas A. Dreifusą išteisino, reabilitavo ir sugrąžino į tarnybą. Nuo to laiko Prancūzijoje bent jau valstybės įstaigose išsivaduota nuo buko antisemitizmo. Tačiau – tik Prancūzijoje ir tik jos įstaigose. O kitose šalyse paskui dar ne kartą žydams kurpti dar ne tokie amoralūs procesai.
Bene garsiausia byla, kuria demaskuotas šmeižikiškas pramanas, jog atseit žydai gerią kitatikių kraują, vyko 1913 metais carinėje Rusijos imperijoje. Tų metų rudenį Ukrainos žydas Menachemas Mendelis Beilisas (1874–1934) Kijeve buvo teisiamas kaltinant ritualine vaiko žmogžudyste. Beje, šiame per visą pasaulį nuskambėjusiame teisme būta ir ryškaus lietuviško pėdsako.
Berniuko žmogžudystė
1911-ųjų kovo 12-ąją Kijevo priemiesčio parko oloje rastas yla užbadyto 12 metų Andrejaus Juščinskio lavonas. Paskutinę savo gyvenimo dieną papusryčiavęs vaikas išėjo į dvasinę akademiją prie Kijevo Sofijos soboro, kur mokėsi paruošiamojoje klasėje. Po to gyvo jo niekas nematė.
Nustačius, kad policija ant A. Juščinskio kūno suskaičiavo net 47 dūrius, padarytus batsiuvio yla, pasklido kalbos, atseit tą šeštadienį, kaip tik žydų Velykų (Pesacho) išvakarėse, vaiką nužudę religingi judėjai, kuriems, girdi, ritualiniams macams ruošti esąs būtinas kitatikio kraujas.
Tai buvo toli gražu ne pirma byla to meto Rusijoje, kurioje žydai kaltinti ritualinėmis žmogžudystėmis. Nors nė vienoje jų žydų kaltė nebuvo įrodyta, antisemitų tai nedomino. Taigi per A. Juščinskio laidotuves jie sukėlė dar vieną antisemitinę isteriją ir paragino žydams „keršyti“ negailestingais pogromais.
Neobjektyvus tyrimas
Pradėjus tirti A. Juščinskio žmogžudystę, iš karto ėmė lįsti rimti įtarimai, kad tą berniuką galbūt nužudė gauja iš prekeivės vogtu turtu Veros Čeberiak landynės, kurioje jis lankydavosi. Vis dėlto, Kijeve tvyrant antisemitiškai atmosferai, antisemitiškai nusiteikusiems pareigūnams tokia banali versija buvo neparanki. Užuot ją tyrę, caro valdžios kriminalistai suėmė niekuo dėtą 37 metų žydą M. M. Beilisą. Prokurorų neglumino aplinkybė, kad M. M. Beilisas buvo neteistas, doras, labai darbštus žmogus, negana to, visiškai nereligingas – dirbdavo net šeštadieniais. Tačiau, savo nelaimei, M. M. Beilisas buvo tamsaus gymio žydas, tądien dirbo netoliese – to ir užteko.
Ekspertas – lietuvių kunigas
Kadangi jokių įrodymų nebuvo, M. M. Beiliso teismas virto tikru advokatų ir antisemitų žodžių mūšiu. Galiausiai antisemitai į teismą pakvietė ir lietuvių kunigą Justiną Bonaventūrą Pranaitį (1961–1917), kuris tuo metu tarnavo misionieriumi tolimame Rusijos imperijos užkampyje – Turkestane. Mat J. B. Pranaitis, studijuodamas Sankt Peterburgo dvasinės akademijos Katalikų fakultete, gilinosi į judaizmą, šia tema rašė disertaciją ir lotynų kalba išleido knygą „Krikščionis žydų Talmude“, kuri vėliau buvo išversta į visas pagrindines Vakarų Europos kalbas.
Kultūringas, bet kategoriškas antisemitas J. B. Pranaitis, kaip dalyko žinovas, teisme prisiekęs pasakė, atseit judėjai nekenčią visų ne žydų ir vykdą kitatikių ritualines žmogžudystes. Suprantama, teisiamojo advokatų remiamas prie sienos, jis pripažino negalįs savo žodžių pagrįsti įrodymais.
Taigi kad ir kaip stengėsi šališki kaltintojai, dvylika prisiekusiųjų pripažino, kad visoje toje teisme pasakytų kalbų jūroje M. M. Beiliso kaltės įrodymų jie taip ir neišgirdo, todėl teismas jį išteisino.
Bijodamas susidorojimo, netrukus M. M. Beilisas suskubo su šeima iš Rusijos emigruoti ir niekada negrįžo.
Statinė su vinimis?
M. M. Beiliso teismo procesas visoje Rusijos imperijoje, kuriai tuo metu priklausė Lietuva, karingų antisemitų, žinoma, neperauklėjo. To meto didesnioji lietuvių dalis buvo beraščiai ar mažaraščiai, todėl imlūs gandams.
„Nereikia nė caro laikų. Mane patį vaikystėje gąsdino neiti iš kiemo, antraip žydai mane pagaus, – prisipažino buvęs Šiaulių kriminalinės policijos vadovas, o dabar – advokatas Algirdas Milašauskas. – Aš buvau įtikintas, kad pagrobtą vaiką žydai įkiša į statinę, prikalinėtą aštrių vinių, uždaro dangtį ir paleidžia riedėti nuo kalvos. Vinių užbadytas vaiko kūnas išmetamas, o išbėgęs kraujas atseit panaudojamas jų velykiniams paplotėliams macams kepti. Tik užaugęs supratau, jog tai tikriausia nesąmonė.“
Išprusę dabarties antisemitai platina „sumodernintą mitą“. Šiais laikais žydai, girdi, vaikų nebegaudantys ir nebežudys, vis dėlto į macus įmaišantys... džiovinto kraujo miltelių, kurių, girdi, rasi dažno žydo vaistinėlėje...
Istorija kartojasi...
Atrodytų, antisemitiškų paistalų ir šmeižtų nepagrįstumas galutinai įrodytas per Antrąjį pasaulinį karą. Liguistu antisemitizmu tiesiog sirgusio Adolfo Hitlerio pakalikai, pagrindinių Vakarų pasaulio bėdų kaltininkais apšaukę žydus, vykdė negailestingą jų naikinimą – holokaustą. Daugelyje Europos vietų (tarp jų – Lietuvoje) beveik visi žydai buvo išnaikinti... Tik po to gyvenimas nė kiek nepagerėjo, politinės ir ekonominės problemos liko kokios ir buvusios. Pasirodėme lyg akmens amžiaus laukiniai, netekome daugybės protingų ir gerų žmonių – štai ir visas holokausto pasiekimas.
Tačiau vos užaugo karo nemačiusi karta, ir Lietuvoje vėl ėmė plisti tie patys nuvalkioti gandai apie žydų neva vykdomas ritualines žmogžudystes.
Kodėl tie viduramžiški paistalai plinta, tuoj suprasime iš oficialaus atsakymo, kurį „Akistata“ gavo iš teisėsaugos pareigūnų.
Šmeižti – ne nusikaltimas?
Ogi straipsnio pradžioje cituoto komentaro autorius, pasirodo, tiesiog „pasidalino savo prisiminimais, jis „(...) neplatino jokių dalykų, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma smurtauti prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl rasės, tautybės, kilmės, religijos (...). Teksto autorius viešai nesityčioja, neniekina, neskatina neapykantos žydų tautai, jis tik prisimena du vyriškius juodais garbanotais plaukais, kurie buvo panašūs į žydų tautybės asmenis, apie kuriuos jam taip pat buvo pasakojęs ir tėvelis, todėl nusikalstama veika (...) nepadaryta“, – parašė tyrėjas Tomas Maksimovas ir jo viršininkas Sigitas Cibulskas, atsisakę pradėti ikiteisminį tyrimą.
Paklaustas, ką apie tai mano, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas atsiduso ir ramiai paaiškino, kad Lietuvos žydai esantys įpratę prie antisemitinių prietarų, išpuolių ir užgauliojimų. Pasak B. Šteino, apsiskaitę žmonės žino, jog macai kepami vien tik iš miltų ir vandens – net be mielių, riebalų, druskos ar bet kokių kitų priedų. Žydų centre tuo metu buvusi moteris pridūrė, kad iš smalsumo paragauti macų jos ne kartą prašę pažįstami katalikai. Ir ji visiems norintiems jų davusi.
Na o minėtasis komentaras apie sovietmečio vaiką, prie Vievio atseit persekiotą žydų, kad nuleistų jam kraują, iki šiol tebėra interneto svetainėje.
TIK FAKTAI
Macai – velykiniai judėjų paplotėliai. Jie kepami iš nekildintos tešlos, užmaišytos vien iš miltų su vandeniu, ir žydų valgomi visą Velykų šventės savaitę.
Macai žydams reiškia solidarumą su protėviais, kurie, senų senovėje išvaromi iš Egipto, kelionei tegalėjo paskubomis išsikepti tik tokios nekildintos tešlos duonos.
Antisemitai teigia, neva žydai į macus įlašinantys kitatikių kraujo. Savo ruožtu tikintys žydai nuolat kantriai aiškina, jog religija jiems draudžia vartoti bet kokius net gyvulių kraujo turinčius produktus, o į macus negalima įmaišyti netgi mielių ar prieskonių.
Ortodoksai žydai pagal košerinius reikalavimus macų miltus saugo nuo sąlyčio su vandeniu tam tikroje ne viešoje vietoje, macus ten pat kepa užsidarę, patys sekdami laiką, kad tai netruktų ilgiau kaip 18 minučių. Galbūt dar ir todėl macų ruošimą antisemitai yra apauginę gandais.
Sigitas STASAITIS
