Jau įsilinguoja kalbos, esą lietuviai ilgisi „stiprios rankos“ politiko, kitaip tariant, stiprios autoritarinės valdžios. Kartkartėmis pagražinami įvairiomis sociologinėmis ar tokiomis vaizduojamomis apklausomis tokie pasvarstymai eina ir nueina bangomis, kurios siejasi su vienokiais ar kitokiais politiniais įvykiais, dažniausiai rinkimais.
Šiuo metu tokios kalbos yra lyg įvadas į Seimo rinkimus – vadinamajam elektoratui, kuris prieš rinkimus tik ir prisimenamas, garbūs valdininkai, išmintingi politologai bei kitokie mokslo žymūnai nurodo jo prigimtinę nuodėmę – „stiprios rankos“ ilgesį. Kodėl?
Stengiamasi, kad nors dalis elektorato atkreiptų į tą blogybę dėmesį ir imtųsi ją iš savęs rauti su šaknimis – rinkimuose balsuotų ne už tuos, kurie politinėje scenoje pasirodo įsivilkę į rinkodarines „stipraus lyderio“ drapanas. Paprasčiau kalbant, nurodant ir aptarinėjant tą lietuviams būdingą ir europiečiams tarsi neprideramą ydą įtaigaujama nebalsuoti už Rolandą Paksą ir Viktorą Uspaskichą. Prie jų jau imamas šlieti ir Algirdas Paleckis. Vargana taktika. Tokiais užkalbėjimais vadinamojo elektorato neišgąsdinsi, juolab kad V. Uspaskichas su didžiule komanda važinėja po Lietuvą smagindami publiką įvairiausiais krakoviakais, taip pat ir politiniais. R. Pakso žygeiviai kvadratiniu lizdiniu būdu stengiasi kiekvieno gyventojo bute bei sodyboje išmesti tvarkos ir teisingumo sėklą. O juk įsijungs ir valinskiniai su frontininkais. Už ką bus kitos, „sisteminėmis“ save vadinančios partijos – už naujus susitarimus su „Leo Lt“, kaip dar labiau nuskalbti valstybę?
Tačiau man šiuo atveju labiau rūpi pats „stiprios rankos“ ilgesys. Kas turima galvoje, kai kalbama apie tokį ilgesį, ir ko lietuviai geidžia? Jei pripažįstame, kad gyvename politinės korupcinės sistemos, kuriai būdinga vaizduojamoji demokratija, sąlygomis, o tos sistemos grožybės daugeliui šalies gyventojų gerokai įkyrėjo, tai aptarinėdami lietuviams būdingą „stiprios rankos“ ilgesio ydą turėtume svarstyti ir kitą dalyką – o kaip be „stiprios rankos“ įmanu tą korupcinę sistemą pakeisti. Nejau vis dar viliamės, kad pati politinė korupcinė sistema išsiugdys ją perkeisiančius jokiais ‚stiprios rankos“ bruožais bei gebėjimais nepasižyminčius politinius lyderius? Tokių nestiprių būta ne vienas, o ir dabar Seime gausu mykolaičių, tačiau jie – visomis keturiomis už esamą korupcinę vaizduojamąją. Prisiminkime, kai vieningai kriuksėdami Seimo mykolaičiai puolė prie dalijančių „Maxima“ savininkų rankų, perleisdami jiems visą Lietuvos energetikos ūkį. Už trupinius.
Drįsčiau manyti, kad didžiuma žmonių, kuriems pripaišomas „stiprios rankos“ ilgesys ar kurie išties geidžia prie valstybės vairo matyti „stiprią ranką“ - ryškią politinę asmenybę, geidžia ne autoritarinio, nacionalistinio ar totalitarinio valdymo ir jį įkūnijančio politiko, o visai kitokio dalyko, kuris žadamas jau gerus aštuoniolika metų, - realios, veiksmingos, visą visuomenę apimančios ir įgalinančios demokratijos. Lietuviai geidžia tokių politikų, kuriais galėtų pasitikėti ir kurie galėtų sutelkti žmones ne valstybės išgrobstymo, o visuomenės ir valstybės sanglaudos bei tvirtinimo proveržiui. Lietuviai geidžia tokios „stiprios rankos“, kuri galėtų keisti politinę korupcinę sistemą, - įsitikinimus ir vertybes turinčio politiko, aiškiai išsakančios ir ginančios savo principus, o ypač svarbiausią – tvirtinti demokratiją, ginti visuomenės ir nacionalinius interesus. Tokių lyderių geidžia ir kitų Europos Sąjungos valstybių žmonės.
„Stiprios rankos“ ydos iškėlimui ir aptarinėjimui būdinga kelios politinės potekstės – rinkimuose dalyvausiantiems politikams siunčiamas signalas, kad jie vengtų rinkimų batalijose su „stipria ranka“ ar „stipria asmenybe“ siejamų įvaizdžio bruožų. Kas laimi, kai politikoje stokojama ryškių politinių asmenybių? Laimi užkulisinis politikų ir aukštųjų valdininkų klanas, kuriame esama gana stiprių lyderių, pasižyminčių tokiai veiklai reikalingais bruožais bei gebėjimais. Tie keli žmonės ir laiko savo rankose elektoratui neįmanomas įžiūrėti valdžios gijas, siejančias Prezidentūrą, Vyriausybę ir Valstybės saugumo departamentą.
Suprantama, kai kurie mūsų politikai sugeba manipuliuoti „stiprios rankos“ įvaizdžiu - rodosi publikai kaip stiprios asmenybės, neturėdamos jokių politinių principų nei dorovinio vertybinio stuburo. Juos linkstama vadinti populistais, tačiau jie yra patys tikriausi „sisteminiai“ politikai – dėl gabalėlio dangaus, kitaip tariant, valdžios riekės pasiruošę tartis ir susitarti su visomis politinėmis jėgomis bei dujotekanomis. „Sisteminiai“ jie ir kitu atžvilgiu – kaip lietuviškosios politinės korupcinės sistemos gaminiai. Ar šiuo metu galima įsivaizduoti politinę sceną be Darbo partijos ir jos lyderio į politinio verslo aukštumas atvesto būrio bendrininkų? Vargu. O R. Paksas juk pabuvojo ir konservatorių lyderiu, ir premjeru, ir prezidentu.
Partijos, kurių lyderiai aiškina, jog būsimame Seime bendradarbiaus tik su „sisteminėmis“ partijomis, tiesiai šviesiai sako Lietuvos žmonėms - esame už dabartinę „sistemą“ ir nesiruošiame nieko keisti. Toms partijoms pakanka „silpnų“ lyderių, nes jas palaiko užkulisių klano „stiprieji“. Vienokiu ar kitokiu būdu turi būti išlaikyta sutartinai kurta ir partinei nomenklatūrai politinį ilgaamžiškumą laiduojanti politinio verslo korupcinė „2K sistema“.
Seimo rinkimai ateis ir nueis, o tuoj po jų įsilinguos prezidento rinkimų kampanija – juk Valdas Adamkus pradėjo paskutiniuosius kadencijos metus. Kam šiuo metu labiausiai tiktų „stiprios rankos“politinio lyderio įvaizdis? Drįstu manyti, jog ne krakoviakais rinkėjų galvas apsukti bandantiems, „išmintingos“ politikos perlus barstantiems ar kitaip publiką linksminantiems vietiniams didžiavyriams, o moteriai – eurokomisarei Daliai Grybauskaitei. Prezidento įpėdinio projekto kūrėjai šitai puikiai supranta, tad kalbomis apie „stiprios rankos“ ydą jau iš anksto stengiasi nukreipti galimą D. Grybauskaitės kampaniją jai nepalankia linkme. Anglai buvo pasirinkę „stiprią ranką“ – Margaret Thatcher. Ir neapsiriko. Prezidento įpėdinio parinkėjai ir jo įvaizdžio kūrėjai bijo, kad ir lietuviams pavyktų neapsirikti.
