Šiauliai – tai didelės, užpustytos kapinės, kuriose kuičiasi politiniai kugeliai, o visiems iš po uošvės sijono vadovauja buvęs taksistas. Gerokai pasiklydęs aritmetikoje ir susipykęs su tikrove, tačiau dideliu apetitu ir plačia širdimi savo artimiesiems – giminėms ir partijos bičiuliams.
Tokią nuomonę galima susidaryti iš pastaraisiais metais viešojoje erdvėje sklindančios informacijos apie Šiaulius, kurių jau net didžiausi optimistai Šiaurės Lietuvos mokslo ir kultūros sostine nebevadina. Nieko sau kultūros sostinė – su badmiriaujančia, nuskurdinta, nususinta kultūra ir valdžiuke, atstūmusia miestui dirbančius žmones. Valdžiuke, kuri iš savo patalpų išvijo legendinę grupę „Vairas“, o tragiškai mirusio jos lyderio Edmundo Čivinsko net mirusio į miestą neįsileido.
Valdžia, neinvestuojanti į kultūrą, mokslą, uždarinėjanti mokyklas ir atstumianti menininkus, pasmerkta. Todėl aišku, kodėl ne Šiauliuose, o dar visai neseniai bedarbių sostine buvusioje Tauragėje korėjiečiai stato naują šviestuvų gamyklą. Korėjiečiai pasirinko kontrabandininkų ir bedarbių sostinę, nes į kapines užsieniečiai paprastai neinvestuoja. Į kapines ir partijos bičiulių griuvėsius investuoja tik vietiniai veisliniai kugeliai.
Ne ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas, o didžiausios Lietuvos kapinės. Tiesą sakant, iki rinkimų niekas nė nenutuokė, kas yra tų kapinių meras. Yla iš maišo išlindo rinkimų kampanijai sukant į finišo tiesiąją. Kadangi niekas iki šiol nežinojo, kas tas meras, tai atėjo Genadijus Mikšys ir visiems apreiškė. „Esu jūsų meras“, - didelėmis raidėmis rinkiminiuose plakatuose po miestą išpyškino tuose pačiuose plakatuose simboliškai valdžios kėdę užtūpęs meras Genadijus Mikšys. Ir pradžiugino: „Žinau, ko reikia miestui“. Pagaliau, po aštuonerių metų, praleistų Savivaldybėje, Genadijus Mikšys sužinojo, ko reikia Šiauliams. Naujų kapinių, žinoma, reikia, nes Daušiškės – praeitas šeimyninis etapas.
Tik, pone Genadijau, jūs žiauriai suklydote – nesivadinkite mano meru, nes toks nesate. Gal esate meras savo žmonai, uošvei, vienai kitai Savivaldybės damulei, kurią po užsienius pasivežiojote, bet – ne man. Mano meras – ne rinkimų plakatuose giriasi žinąs, ko reikia miestui, nes žiemą sniegas gatvėse nuvalytas, vasarą žolė parkuose bei skveruose nupjauta, o miestiečiai giria: „Mūsų meras žino, ko reikia miestui“.
Ir vietoj pabaigos.
Vieno didelio Lietuvos miesto meras atvyko į svečius pas JAV miesto merą. Tas pasitinka nukrautais stalais. Lietuviui smalsu:
- Už kokius pinigus tokios vaišės?
Kolega vedasi prie lango:
- Matai tiltą?
- Matau.
- Jo statybos biudžetas buvo 100 milijonų dolerių, bet mes paskelbėme konkursą ir pastatėme už 80 milijonų, o už likučius baliavojame.
Po kiek laiko JAV miesto meras atvyksta į Lietuvą. Savivaldybėje – stalai lūžta nuo vaišių. Amerikonas smalsauja:
- Už kokius pinigus tokios vaišės?
- Einam prie lango. Matai naujas kapines?
- Ne.
- Tai va...
Mykolas DEIKUS