Kadangi Švedijos prokurorai „ WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange'o bylą dėl išprievartavimo tiria tarptautiniu mastu, vienas bylos nušvietimo aspektas nusipelno rimto dėmesio. Mes žinome J. Assange'o vardą, bet jo kaltintojos – dvi švedės, kurios pareiškė jam kaltinimus – nuolat vadinamos „Panelė A“ ir „Panelė W“ , o jų atvaizdai yra neryškūs.
Žinių organizacijos teigia, kad tokia politika yra motyvuojama pagarba tariamoms aukoms. Nepaisant gerų ketinimų, anonimiškumo išsaugojimas seksualinių nusikaltimų atveju yra nepaprastai kenksmingas moterims.
Išžaginimo aukų vardų neskelbimas yra Viktorijos epochos atgyvena, kai išžaginimas ir kiti seksualiniai nusikaltimai buvo šifruojami. Išžaginimas buvo traktuojamas kaip „nelaimė, blogesnė už mirtį“ , paverčianti moterį, kuri turėtų išlikti skaisti iki santuokos, „sugadinta preke“ .
Virginia Woolf moteriškumo idealą šiuo periodu pavadino „angelu namuose“ : tai kukli ir trapi būtybė, kuri negali atlaikyti plačios visuomenės griežtumo. Žinoma, šis idealas – tai dviašmenis kardas: tariamas trapumas buvo akcentuojamas tam, kad moterys būtų atsietos nuo savo likimo reguliavimo ar kontroliavimo. Pavyzdžiui, moteris negalėjo savo vardu dalyvauti teisminiuose procesuose.
Viena iš teisių, už kurias rinkiminių teisių šalininkai kovojo, buvo teisė būti apkaltintai už pačios įvykdytą nusikaltimą. Vis dėlto, net po to, kai moterys įgijo juridines teises, maloninga Viktorijos laikų tradicija neskelbti seksualinio nusikaltimo aukos vardo išliko su mumis.
Ši tradicija – ne tik įžeidžia moteris, bet ir daro teisminius tyrimus daug sudėtingesniais. Daugiausia anonimiškumas padeda toms organizacijoms, kurios nenori žagintojų ir priekabiautojų traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pavyzdžiui, Jungtinių valstijų kariuomenė slepia kalinamų žagintojų tapatybes ir Amerikos ginkluotose pajėgose žaginimo atvejų paplitimas nėra užfiksuotas. Anoniminių kaltinimų tvarkos palaikymas trukdo kariniams valdžios organams leisti daryti visapusius įrašus, kurie, savo ruožtu, leidžia pareigūnams išvengti atsakomybės sąžiningai pranešti apie užpuolimus ir persekiojimus ir trukdo seksualinius nusikaltimus rimtai bei sistemingai traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Taip pat ir su universitetais. Mano universitete Yale buvo naudojamas anonimiškumas, kai buvo pranešama apie seksualinius priekabiavimus ir išžaginimus. Visa tai buvo daroma tam, kad būtų išvengta didelio dėmesio seksualiniams nusikaltimams ir niekas netrukdytų dar du sekančius dešimtmečius vykdyti tyrimą. Dėl šios universiteto anonimiškumo politikos bent jau du numanomi serijiniai žagintojai, apie kurių veiksmus darbdaviui buvo pranešusi ne viena auka, iki šiol sėkmingai mokytojauja naujuose universitetuose, o jiems nėra iškelta jokių rimtų kaltinimų.
Pamoka aiški: kai kaltinimai yra pateikti anonimiškai, niekas nevertina jų taip rimtai, kaip viešai paskelbtų, ir seksualiniai grobuonys lieka nenubausti.
Tik tada, kai aukos sukils ir aiškiai pasakys savo vardus, ką padaryti yra tikrai nelengva ir skausminga, bus pasikeitimų į gerą ir bus galima bausti už seksualinius persekiojimus. Anitos Hill sprendimas 1991 kaltinimus Clarence Thomui reikšti neanonimiškai paskatino lygių darbo galimybių įstatymo spaudimo bangą. A. Hill
žinojo, kad jos motyvais bus abejojama, bet, kaip advokatė, ji suprato, kad neetiški anonimiški kaltinimai vargiai duos teigiamų rezultatų.
Anonimiškumo tradicija leidžia mitams apie išžaginimus klestėti. Kai aukos nesislepia, tampa daug aiškiau, kad su šia nelaime gali susidurti bet kas – ir senelės, ir studentės, ir namų šeimininkės, ir prostitutės. Tačiau mes turime stereotipų, kaip „ rimtai“ turi atrodyti ir elgtis auka, kad ir būtų įvertinta rimtai.
Feministės ilgai tvirtino, kad išžaginimas turi būti traktuojamas kaip bet koks kitas nusikaltimas. Bet jokio kito nusikaltimo atveju kaltintojai nesislepia už anonimiškumo sienos. Toks elgesys tik dar labiau leidžia prievartą traktuoti kaip kitokios rūšies nusikaltimą.
Galų gale, kyla akivaizdi moralinė problema. Nors tvirkinimo atvejais vaikų tapatybės ir turi būti apsaugotos, bet moterys juk nėra vaikai. Jei žmogus rimtai kaltina kitą žmogų kriminaliniu nusikaltimu, jis turi kaip normalus suaugęs prisiimti atsakomybę už savo kaltinimus ir turėti drąsos juos pateikti viešai.
Štai kodėl teisingumo sistemos – bent jau demokratinėse valstybėse – turėtų reikalauti, kad kaltinamasis akis į akį susitiktų su savo kaltintoju. Kodėl, pavyzdžiui, tuo atveju, kuris taip stipriai susijęs su viešaisiais interesais, J. Assange'o veido dominavimas padeda jam susilaukti palaikymo, kai tuo tarpu jo kaltintojos lieka šešėlyje?
Taip vadinami „ apsaugos nuo išprievartavimo“ įstatymai turi būti taikomi potencialių aukų apsaugai. Tai yra niekieno reikalas, su kuo auka „ miegojo“ prieš tai, ar ką ji vilkėjo, kai buvo išprievartauta. Tačiau kaltintojo seksualinės patirties neįtraukimas į tyrimą yra ne tas pats, kas anonimiškumo užtikrinimas.
Galų gale, motyvas ir kontekstas yra teisingi ir logiški klausimai, tiriant rimtą kriminalinį tvirkinimą. A. Hill, pavyzdžiui, žinojo, kad turės pasiaiškinti, kodėl ji laukė metus, kad pateiktų jos buvusiam darbdaviui Thomui kaltinimus. Panašiai ir suaugę kaltintojai, tapę Bažnyčios ginamų seksualinių nusikaltėlių aukomis, žinojo,
kad turės atsakyti į fundamentalius klausimus (beje, daugelis jų save identifikavo, kas padėjo atlikti normalų teisminį tyrimą).
Neteisinga su lytinių nusikaltimų aukomis elgtis kaip su vaikais, neteisinga viešosiose bylose leisti kaltintojams-aukoms – tiek vyrams, tiek moterims – reikšti kaltinimus anonimiškai. Išprievartautų aukų anonimiškumas tai lyg pavėluotas išėjimas į pensiją.
Naomi Wolf – politinė aktyvistė ir socialinė kritikė, kurios naujausia knyga vadinasi „ Duok man laisvę: Vadovas Amerikos Revoliucionieriams“ .
