Emocinė, finansinė, bendruomeninė ir socialinė žala buvo niokojanti, be to, sutrikdė daugelį manančių, kad Izraelio žydų ir arabų piliečiai gyvena pakankamai darniai, psychologytoday.com rašo psichologijos mokslų daktarė Alana Siegel.
Kaip šis tarpgrupinis konfliktas taip staiga ir taip intensyviai prasidėjo? Kelios socialinės psichologijos koncepcijos ir teorijos gali mums padėti geriau suprasti, kokie buvo smurto, kuris iš tikrųjų egzistuoja jau ilgai, motyvai.
Pirma, minios elgesį galima suskirstyti į religinę ir kultūrinę linijas – žydai prieš arabus. Religijos skirtumai lemia ir abiejų grupių tapatybės skirtumus. Gali prireikti daugybės metų, kol individas supras savo tapatybę, suvoks save ir pradės save gerbti, stipriai susitapatindamas su grupe, kuriai jis priklauso (socialinės tapatybės teorija).
Individas auga kaip grupės dalis, o tai laikui bėgant teigiamai sustiprina šios priklausomybės svarbą ir unikalumą. Asmuo pirmenybę teikia tam tikrai grupei, kuriai jis priklauso. Pavyzdžiui, A grupės narys labiau linkęs teikti pirmenybę A grupei, o ne B grupei. Kitos grupės kitoniškumas gali sukelti baimę ir atitolimą, o ksenofobija ir etnocentrizmas tarp abiejų grupių gali išaugti.
Didėjant atstumui tarp grupių, gali sustiprėti ir grupių priešiškumas (grupės grėsmės teorija). Priešiškumas gali būti reakcija į suvokiamą kitos grupės grėsmę. Todėl kiekviena grupė siekia išsaugoti savo socialinę padėtį ir išlaikyti ją viršesne. Ši konkurencija ir priešiškumo padidėjimas tarp grupių gali dar labiau sustiprėti, jei yra kovojama dėl nepakankamų ar ribotų išteklių (realistinė konfliktų teorija).
Šiame neseniai įvykusiame konflikte tokiais ištekliais tapo žemė ir galia. Tarpgrupinis konfliktas taip pat galėjo kilti dėl koronaviruso pandemijos sukeltos įtampos ir nuovargio bei paleistų raketų. Pusantrų metų trunkanti pandemija daugeliui sukėlė sunkumų ir dažnai prisidėjo prie nusivylimo, bejėgiškumo ir nevilties jausmo. Šaudymasis raketomis tarp Izraelio ir Gazos ruožo greičiausiai sustiprino baimę ir įtampą tarp grupių.
Žmonės yra socialios būtybės ir tai, kuo mes dalijamės vieni su kitais, pavyzdžiui, mintimis, jausmais, patirtimis, yra užkrečiama. Emocinis užkratas yra nuotaikų ar emocijų perdavimas vieno žmogaus kitam. Šis užkratas gali paskatinti kartu juoktis iš komedijos, kartu jaudintis prieš sušunkant „Staigmena!“ vakarėlyje, tačiau tai taip pat gali būti greito pykčio, agresijos ir baimės plitimo per minią priežastis.
Minioje taip pat greitai plinta fiziologinis susijaudinimas, todėl visi grupės nariai gali patirti greitą širdies plakimą, pajusti, kaip sugniaužiami kumščiai ir kartu prakaituoti. Tai netgi padeda sustiprinti vienybės jausmą. Vienos grupės elgesiu gali užsikrėsti kitas grupes, tam tikras elgesys gali būti kopijuojamas. Taip sukeliamas smurtinių veiksmų kopijavimo efektas, kurį sustiprina žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose plintančios naujienos apie smurtą.
Be tapatybės ir jausmų užkrečiamumo, individas gali pradėti elgtis kitaip dėl to, kad pasineria į tam tirką grupę. Pasinėrimas į grupę gali sunaikinti asmeninius standartus, idealus ir savimonę (individualybės jausmo praradimas).
Individualumo praradimą sustiprina anonimiškumo jausmas. Tokį jausmą skatina buvimas grupinio susibūrimo dalimi, kai dėvimos kaukės ar kitokie veido dangalai, dėl kurių asmenį sunkiau atpažinti. Šis asmenybės praradimas gali prisidėti prie atsakomybės išsklaidymo – asmuo yra mažiau linkęs prisiimti atsakomybę už savo elgesį ar veiksmus, kai dalyvauja kiti.
Minia taip pat laisvai sukyla dėl autoriteto stokos, nes policijos ar karinės pajėgos dažnai naudojamos kaip sulaikymo priemonė. Už Izraelio ribų įvyksta daugybė linčo teismų ir riaušių be jokių valdžios atstovų, kurie numalšintų neramumus, arba jie atvyksta tik pasibaigus siautėjimams.
Nors šie minios individai niekada neturėjo polinkio smurtauti būdami vieni, buvimas minioje gali sukelti labai skirtingą visų dalyvių elgesį. Kaip paaiškino Gustave'as Le Bonas savo darbe „The Crowd: A Study of the Popular Mind“, „Žmonių susibūrimai pasižymi kitomis savybėmis, kurios labai skiriasi nuo juos kuriančių asmenų savybių“.
Nors daugelis minios smurto aspektų įvyko greitai ar net nesąmoningai, konfliktas tarp grupių, pagrįstų jų tapatybe, buvo kuriamas ir perduodamas iš kartos į kartą. Suprasdami, kaip kuriamas minios smurtas, politikai, padedami socialinių mokslų mokslininkų, gali užkirsti kelią tokiems įvykiams arba greičiau juos išspręsti.
