Tai nėra nauja tiek pasaulio, tiek Lietuvos politikos istorijoje. Per pastaruosius aštuoniolika Nepriklausomybės metų tų klaidinančių manevrų taip pat buvo pakankamai. Jie pridengdavo įvairius sandorius, privatizacijos procesus ar pan. Paskutiniu metu keičiasi tik klaidinančių manevrų pobūdis. Manyčiau pasikeitimai susiję su naujuoju premjeru ir jo aplinka.
Tam tikrą laiką Lietuvoje buvo nusistovėjusi sistema, kad tamsius reikalus ir darbus patogiausia pridengti įvairiais politiniais skandalais. Tuomet, nukreipus dėmesį, galima pasiekti savų tikslų. Tačiau ilgainiui politiniai skandalai daliai visuomenės pradėjo įgrįsti, įgavo nemalonų skonį. Be to tapo sunkiau kontroliuojamu ir prognozuojamu procesu vis dažniau atsisukančiu prieš pačius užsakytojus. Štai tuomet iš premjero aplinkai palankios žiniasklaidos pasipylė kaltinimai visuomenei: atseit, lietuviai homofobai, ksenofobai, rasistai ir panašiai.
Prisiminkime prieš metus kaitintas aistras dėl gėjų ir jų paradų. Šiemet, neva „pirmą kartą“ buvo pastebėtos „skinų“ eitynės. Ir dar kovo 11-ąją! Nespėjo atslūgti žiniasklaidos sukelta psichozė šia tema, kai pasipylė kaltinimai tautai dėl rasizmo. Lietuvos krepšinio lyga (LKL) net pasmerkė rasizmą Lietuvos krepšinyje. (Kaip čia nepasmerksi, kuomet premjeras taip mėgsta maudytis šios sporto šakos šlovės spinduliuose.) Pavymui atėjo tarptautinio judėjimo už žmogaus teises „Amnesty International“ kritika Lietuvai dėl tolerancijos stokos, homoseksualų diskriminavimo ir rasistinių išpuolių.
Taigi, kiek pagrįstos vis intensyviau reiškiamos pretenzijos mūsų visuomenei šiais klausimais ir kodėl Lietuvoje ta tema taip aršiai eskaluojama? Juk kiekvienoje tautoje rasime išsišokėlių, chuliganų, banditų, žmogžudžių ir pan. Pagaliau, kaip jaustis tradicinės orientacijos lietuviui, nukentėjusiam nuo chuliganiškų išpuolių ir nuo patirtų traumų vos neiškeliavusiam Anapilin, kai jo nelaimė tiesiog laikoma natūraliai paaiškinama realybe. Tačiau kai chuliganiško įvykio auka kartais tampa kitokios rasės ar netradicinės orientacijos asmuo, užsukama propagandinė mašina, stengiantis sudaryti įvaizdį, neva homoseksualų diskriminavimas ir rasistiniai išpuoliai yra kasdienis Lietuvos gyvenimas. Klausimas – kam ir kodėl tai daroma, kam ir kodėl tai reikalinga?
Įdomiausia, beje, tai, kad propagandos epicentras sukasi apie vadinamų „valstybininkų“ klaną. Galbūt čia ir atsakymas. Visi tie kaltinimai homofobijomis, ksenofobijomis, rasizmu ir t.t. viso labo tėra tik klaidinantys manevrai – manevrai atitraukti dėmesį nuo „Leo LT“ užkulisių, nelegalių statybų, skurdo, kylančių kainų, premjero problemos ir kitų opių klausimų. Galima numanyti, jog daugėjant problemų (o jų be abejo daugės ir jų pasekmės bus sunkesnės), kaltinimų intensyvumas taip pat augs.
Taigi, tenka pareikšti, kad Lietuva tikrai NE homofobų, ksenofobų ar rasistų kraštas. Visa ši propaganda – tėra tik blefas. Kapstytis ir aiškintis dėl kiekvieno propagandinio kaltinimo būtų absurdas. Juk viešai galima pateikti ir kitokią nuomonę. Visai neseniai perskaičiau tokį Juozo Erlicko pastebėjimą: „Aš surengiau tradicinės pakraipos asmenų paradą: vedinas šuneliu triskart apėjau aplink savo namą su ilgom kelnėm ir paltu. Nė viena televizija neparodė!“ Reikėtų pasidžiaugti, kad lietuviai dar turi savisaugos instinktą homoseksualų propagandai. Ir šio savisaugos instinkto nevalia painioti su homofobija. Kalbant apie rasizmą, galima priminti dar tarybinių laikų istoriją apie bekompromisines „Statybos“ ir „Žalgirio“ kovas krepšinio aikštelėse, kuomet sirgalių emocijos (ir ne tik jos) liedavosi per kraštus. (Tuomet, kaip žinia, juodaodžių krepšininkų Lietuvoje nebuvo.) Arba tai, kad, pavyzdžiui, prieš keletą metų „Šiaulių“ komandos lyderį Žydrūną Urboną alytiškiai pasitikdavo su laidotuvių atributika ir nederamu elgesiu prieš jį. (Beje, šį sezoną Ž.Urbonas jau vilkėjo „Alytaus“ klubo marškinėlius.) Tokia jau jų, lyderių, dalia. O jais savo klubuose šį sezoną ir buvo M.Brownas, D.Collinsas, H.Price‘as. Tad odos spalva čia tikrai niekuo dėta. Kalbant apie ksenofobiją ir pacitavus Justino Marcinkevičiaus mintis apie lietuvišką nuolankumą, galima būtų istoriškai pagrįsti, jog lietuviams iš vis nebūdinga būti ksenofobais. Lietuvišką tolerantiškumą ukrainiečiai ir kitos tautos dar mena nuo Vytauto laikų. Taigi, chuliganizmo atvejams tiesiog nederėtų klijuoti homofobijų, ksenofobijų, rasizmo etikečių.
Neatsakytas lieka tik vienas klausimas: ar kaltinimų Lietuvai propaguotojai nėra ir provokatoriai? Atsakymą šiandien geriausiai galėtų žinoti klaidinančių manevrų organizatoriai.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
