Vis dėlto, prieš vasario 24-ąją pasirodžius įrodymams, kad Rusija ketina įsiveržti į Ukrainą, Kinijos šnipai, regis, neturėjo jokios informacijos.
Kad ir ką Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasakė Kinijos vadovui Xi Jinpingui, kai vasario 4 dieną jiedu susitiko Pekine, akivaizdu, kad Kinija po prabėgusių trijų savaičių nebuvo pasiruošusi Rusijos invazijai: kaip pavyzdį galima pateikti tai, jog kinai neturėjo planų, kaip evakuoti savo piliečius Ukrainoje.
Iš pradžių Kinijos ambasada savo šalies piliečiams, gyvenantiems Ukrainoje, patarė likti namuose arba pritvirtinti Kinijos vėliavą prie automobilio pastebimoje vietoje. Tačiau, jeigu kinų pareigūnai omenyje turėjo nacionalistinį filmą „Vilko karys 2“, kuriame herojus sugeba kirsti Afrikos konflikto zoną, iškeldamas šios šalies vėliavą, dabar jie turėtų būti itin nusivylę.
Rusiška propaganda, kurią atkartoja Kinija, nepadarė šios šalies atstovų populiariais Ukrainoje. Jau po dviejų dienų Kinijos ambasada atsisakė prieš tai išsakytų rekomendacijų savo šalies piliečiams, o vietoje to teigė: „Neatskleiskite savo tapatybės ir nerodykite identifikacinių ženklų“.
Tuo metu Jungtinėse Tautose Kinijos diplomatai bandė rangytis, kol jų šalies vyriausybės atstovai stengėsi suformuluoti nuoseklią poziciją dėl Rusijos pradėtos karinės invazijos Ukrainos teritorijoje. Pekinas savo ruožtu atrodė nustebęs ne tik dėl to, kad Ukrainą pradėjo remti Vakarų valstybės, bet ir dėl ryžtingo ukrainiečių pasipriešinimo Rusijai.
Praėjus kelioms dienoms nuo invazijos pradžios Kinijos pareigūnai netgi klausinėjo kolegų iš užsienio apie susiklosčiusią situaciją. Visgi, dar prieš prasidedant karui, užsienio diplomatai Pekine prisimena, kad Kinija neturėjo daug duomenų apie situaciją Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau Rusija neva suteikė daugiau informacijos.
Suprantama, kad kitos valstybės taip pat nesitikėjo, kad Rusija pradės karinę invaziją. Dabar svarstoma, kad galbūt V. Putinas jau iš anksto galėjo perspėti Xi Jinpingą apie prasidėsiantį karą Ukrainoje, kuris neva turėjo užtrukti kelias dienas. Tačiau, atsižvelgiant į Kinijos pajėgumus, jau dabar tampa aišku, kad šalies žvalgyba, vertindama ir planuodama galimus situacijos scenarijus, patyrė nesėkmę.
Kinija gerina šnipinėjimo gebėjimus
Žvalgybos pareigūnų teigimu, Kinija pastaraisiais metais suaktyvino ir padidino savo šnipinėjimo mastus. Daugiausiai buvo orientuojamasi į vagystes, susijusias su technologijomis įvairiose pramonės šakose, pavyzdžiui, robotikoje, aviacijoje ir biofarmacijoje.
JAV Federalinio Tyrimų Biuro direktorius Chrisas Wray’us sausio mėnesį sakė, kad jo agentai kas 12 valandų pradeda po naują kontržvalgybinę bylą, susijusią su Kinija. C. Wray‘us pridūrė, kad Pekino kibernetinis šnipinėjimas yra itin niekšiškas, lenkiantis kitų valstybių informacijos rinkimo mastus.
Štai kibernetinio saugumo bendrovė „Mandiant“ pastebėjo, kad 2020-2021 m. Kinijos šnipai pademonstravo kur kas didesnį polinkį rizikuoti nei anksčiau. Priduriama, kad Kinija taip pat patobulino savo žmogiškąją žvalgybą. Kai kurie JAV pareigūnai kaltina Kinijos kurmį, taip pat ir prastą komunikacijos sistemą, dėl 2010 ir 2012 metais įvykdytų įkalinimų ar mirties bausmių Centrinės žvalgybos agentūros šaltiniams Kinijoje.
Kinijos šnipai, be kita ko, išplėtė savo šaltinių gretas: jei anksčiau pasikliaudavo kinų kilmės šaltiniais, tai dabar stengiasi prieiti prie kitų etninių grupių asmenų, panaudodami vogtą informaciją ir identifikuodami pažeidžiamus asmenis bei pasinaudodami LinkedIn ar kita socialine medija.
Pekinas taip pat stengiasi daryti politinę įtaką demokratinėms valstybėms, neretai pasiūlydamas finansavimą ar papildomas privilegijas politikams. Pastebima, kad dažniausiai šis procesas yra atliekamas per Komunistų partijos skyrių, vadinamą Jungtinio darbo fronto departamentu, o ne pasitelkiant žvalgybines agentūras.
Vis dėlto, kalbant apie šnipinėjimą užsienyje, Kinijos pasauliniai interesai per pastaruosius tris dešimtmečius pasiekė tokius mastus, kad, rodos, Pekino žvalgybos agentūroms tapo sudėtinga nubrėžti aiškius prioritetus, kokios informacijos ir kur tiksliai jos reikėtų ieškoti.
„Net jei ir sugebate atskleisti kiekvieną detalę apie Kremlių ir Putino vasarnamiais, vis tiek privalu viską surūšiuoti, kad vėliau būtų galima išsiaiškinti tai, ką iš tiesų norite sužinoti. Jeigu knisamasi gausybėje informacijos, jūsų rezultatai priklausys nuo iškeltų klausimų“, – kalbėjo buvęs Centrinės žvalgybos agentūros analitikas Peteris Mattisas, šiuo metu dirbantis specialiajame nevyriausybinės organizacijos studijų projekte Virdžinijoje.
Kai kurie ekspertai priduria, kad Kinija didžiausią dėmesį yra sutelkusi į žvalgybą gynybos ir komercinių technologijų srityje, tačiau tai nuo to nukenčia informacija apie sprendimų priėmimą užsienio valstybių sostinėse.
Nemoka dirbti slaptai
Kita sritis, kur Kinija gali patobulėti, yra analizės atlikimas, kurią užgožia apatiška politinė kultūra, nesugebanti pasipriešinti egzistuojančiai doktrinai.
Jauniesnieji ir vidutinio rango Kinijos žvalgybos pareigūnai neturi reikiamo profesinio statuso, kuris leistų jiems priimti potencialiai rizikingus sprendimus interpretuojant žalią informaciją. Tai paprastai atlieka viceministro lygmens ar aukštesni pareigūnai. Tačiau net ir jie gali nutarti neperduoti informacijos vertinimo, kuris nesutampa su Xi Jinpingo norais ar pasaulio savivoka.
„Kaip ir KGB agentų atveju, [Kinijos šnipams] pernelyg sudėtinga pasakyti tikrąją tiesą aukštesniems valdžios pareigūnams“, – kalbėjo buvęs Didžiosios Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos vadovo pavaduotojas Nigelas Inksteris.
Viena iš pasekmių, kad Kinijos šnipai, priešingai nei dauguma Vakarų kolegų, neretai prašo savo šaltinių pateikti rašytinę informaciją, kuri gali būti tiesiog perduodama hierarchinėje grandinėje aukščiau esantiems pareigūnams ir kuri iš esmės priskiriama tiesiogiai šaltiniui, o ne jo kuratoriui.
Susijusi problema yra ir ta, kad Kinijos šnipai, siekdami surasti didelės vertės informaciją, dažniausiai verbuoja ne pirmos svarbos asmenis, tai yra dažnu atveju pagrindiniais informacijos šaltiniais tampa į pensiją išėję užsienio pareigūnai ar akademikai. Paprastai veiksmas vyksta Kinijoje. Buvęs Amerikos žvalgybos pareigūnas Nicholas Eftimiades tikina, kad kinų šnipai beveik negeba verbuoti sunkių taikinių.
Pavyzdžiui, tam, kad Kinijos valdžia suprastų, kokia situacija šiuo metu yra Ukrainoje, jie turėtų užverbuoti tam tikrus asmenis iš Lenkijos vyriausybės ar kariuomenės, taip pat Ukrainos kariuomenės, kurios atstovai turėtų galimybę Pekinui pateikti informaciją realiu laiku. Norint turėti tokių gerų šaltinių, reikia gerai išmanyti slaptos žvalgybinės veiklos metodus, o tai dar viena ilgalaikė kinų silpnybė, nors ji taisoma.
Išanalizavęs 595 bylas, susijusias su kinų nuo 2000 metų vykdyta žvalgybine veikla, N. Eftimiades išsiaiškino, kad 218 atvejų organizacijos ar individai praktiškai nenaudojo slaptų žvalgybos metodų ir nesistengė paslėpti savo veiklos arba pastangos buvo per menkos. Štai praėjusiais metais Kinija patyrė tikrą gėdą po to, kai Afganistano atstovai išvarė daugiau kaip 10 asmenų, galimai susijusių su Pekino žvalgyba.
Neturi informacijos apie Rusiją
Nors Kinijai sekasi verbuoti tam tikrus rusų šaltinius, tačiau žvalgybinės informacijos rinkimas Kremliuje kelia ypatingų iššūkių, tad panašu, kad Pekinas turi kur kas menkesnį suvokimą apie tai, kas vyksta Rusijoje, priešingai nei Vakarų valstybės, kurios praleido dešimtmečius šnipinėdamos Sovietų Sąjungą.
Šeštajame dešimtmetyje Kinija taip pat įsitraukė į konfliktą su sovietais, tačiau tąkart trūko pajėgų, kurios galėtų atlikti žvalgybinį šnipinėjimą Kremliuje. Skaičiuojama, kad nuo Šaltojo karo pabaigos Rusija pritraukė kur kas daugiau Vakarų nei Kinijos investuotojų. Be to, Vakarų šalyse, skirtingai nei Kinijoje, gyvena daugiau asmenų, turinčių politinių ryšių su Rusija.
Šie sunkumai, su kuriais susiduria Pekinas, iš esmės gali nuraminti tuos, kurie įžvelgia rizikų dėl Kinijos įtakos plėtros regione. Visgi yra ir kita blaivinanti išvada: rodos, kad Xi Jinpingas savo sprendimus priima remdamasis labai nepatikima žvalgybine informacija. Nėra visiškai aišku, ar to priežastis yra pati informacijos kokybė, ar pritaikyti informacijos analizės būdai, ar tai, kaip ji pateikiama Kinijos lyderiams. Bet kuriuo atveju pasekmė gali būti siaubingas apsiskaičiavimas.
Įsivaizduokite: kyla konfrontacija dėl Taivano – demokratiškai valdomos salos, kurią Kinija laiko savo teritorijos dalimi ir kurią grasina paimti jėga. Kinija Taivane turi daug šaltinių, tačiau jie savo veiklą kreipia į susivienijimo su žemynu šalininkus, o ne valdžios atstovus.
Jei Kinijos lyderis Xi Jinpingas nuspręstų pradėti karinius veiksmus, jam reikėtų žvalgybinės informacijos, kada Amerika galiausiai išdrįstų įsikišti į konfliktą. Kinų šnipai savo resursus yra labiau nukreipę į Ameriką, o ne Rusiją, ir turi ten daugiau žmonių, kurie informuoja apie vyriausybinius sprendimus. Tačiau net ir tuo atveju jiems gali būti sunku prognozuoti Amerikos veiksmus, kai kils krizė. O net jeigu jie viską padarytų teisingai, išlieka klausimas – ar jie pasidalintų savo įžvalgomis, jei jos nesutaptų su Xi Jinpingo nuomone?
