Apie prasidedantį naują karo etapą ir Vakarų pagalbos peripetijas TV3 žinių „Dienos komentare“ pasakojo Ukrainos politologas Iliya Kusa.
Kyjive skelbiama, kad Lysyčansko miesto užgrobimas – tai paskutinė tokio pobūdžio Rusijos pergalė. Ar tai reiškia, kad toliau – raudona linija, ir kad Kramatorskas bei Slavianskas yra už jos? Kad jų tikrai neatiduos?
Gali būti, kad, kai daromi tokie pareiškimai, jie grindžiami tam tikrais duomenimis. Tai, kad ta linija bus nauja ir, tikėkimės, galutinė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybos linija, tai – faktas.
Ji drieksis nuo Seversko miesto Luhansko srities paribiuose, kur šiuo metu vyksta mūšiai, per tokius miestus kaip Soledaras, Bachmutas, Kramatorskas, Slavianskas. Šie miestai taps naująja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynybos linija Donbase, už kurios bus stengiamasi neleisti Rusijos pajėgų.
Sunku pasakyti, kaip bus, ir aš neskubėčiau net brėžti tokių raudonųjų linijų. Nes situacija – labai dinamiška, ir yra buvę atvejų, kai ta pati gyvenvietė nuolat atitekdavo tai vienai, tai kitai kovojančiai pusei.
Gyvenvietės užėmimas nereiškia, kad ji amžinai priklausys tiems, kurie ją užėmė. Karas – dinamiškas, padėtis kinta kiekvieną dieną. Dar anksti kalbėti apie tai, kad perėjome prie pozicinio karo.
Grįžtant prie Vakarų valstybių politinės valios klausimo. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, šią savaitę Bundestage atsakydamas į klausimus apie „Marder” šarvuočių ir „Gepard” sistemų tiekimo vėlavimą, teigė, kad Vokietija šitaip veikia ne viena ir visa tai vyksta derinant su jos Vakarų partnerėmis. Kaip jūs manote, jis taip tiesiog išsisukinėja (daug kas taip mano), ar iš tiesų viskas yra suderinta, ir kolektyviniai Vakarai nenori siųsti Ukrainai daugiau sunkiosios ginkluotės?
Nemanau, kad tai yra melas, nes mes jau matėme, kaip kažkuri Europos valstybė, galbūt net ta pati Vokietija, norėjo perduoti Ukrainai tam tikros rūšies ginklų, bet negalėjo to padaryti, nes Šveicarija ar kita valstybė, gaminanti šaudmenis tai ginkluotei, užblokavo tiekimą.
Turime suprasti, kad ES ir NATO ginkluotė gali būti gaminama iškart keliose valstybėse. Gamybos ciklas nėra apribotas viena šalimi ir gali vykti keliuose regionuose. Todėl reikalinga nuolatinė koordinacija. Jei reikia perduoti kokią nors savaeigės artilerijos priemonę, kurios šaudmenys gaminami Šveicarijoje, tai suprantama, kad reikia prašyti Šveicarijos vyriausybės, kad ši patvirtintų kiekvieną tokį sandorį.
Šios biurokratinės procedūros egzistuoja. Todėl, manau, Vokietijos kancleris šiuo atveju nemelavo. Kitas klausimas – ar tai pagrindinis [ginklų] tiekimą stabdantis veiksnys. Man sunku vertinti. Tai priklauso nuo to, kaip jūs vertinate kanclerio kalbas. Žmonės, esantys [sprendimų priėmimo] vietose, galėtų pasakyti tiksliau. Aš neturiu šaltinių tarp Vokietijos gamintojų. Esu linkęs manyti, kad tai – vienas iš tikrai egzistuojančių veiksnių. Ar jis kertinis – sunku pasakyti.
Po vasario 24-osios buvo kalbama apie tai, kad Vakarų ekonominės sankcijos taip apsunkins Rusijos padėtį, jog prasidėjus rudeniui ji iš esmės bus nebepajėgi tęsti karą. Kaip manote, ar šios prognozės atitinka tą tikrovę, kurią matome?
Ne, aš manau, jog šis vertinimas – per ankstyvas. Tai, kad rudenį sankcijos sukurs problemų Rusijos ekonomikai (manau, tai nutiks rudens viduryje), yra tiesa. Pirmosios krizės tendencijos, mano požiūriu, bus matomos jau spalį ar lapkritį.
Bet negalima teigti, kad Rusija nebepajėgs kariauti ar finansuoti karo Ukrainoje. Jei sankcijos veiks ir bus sugriežtintos, tai iki tokio lygio Rusijos ekonomika bus nusmukdyta po artimiausių metų, dvejų ar galbūt – dvejų su puse metų.
Net ir esamomis ir net sustiprintomis sankcijomis neįmanoma greitai sužlugdyti Rusijos ekonomikos. Vienintelis variantas, kaip Rusija galėtų nebepajėgti finansuoti karo Ukrainoje artimiausiais mėnesiais, būtų totalus energetikos embargas, prie kurio prisijungtų ne tik Vakarų valstybės. Bet, kaip jūs suprantate, tai kol kas – menkai tikėtinas scenarijus.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
