Kai politikai kišasi į prokuratūros darbą, tai koks bebūtų generalinis prokuroras, daliai politikų jis vis tiek bus, kaip sakoma, kišeninis. Tokių epitetų iki šiol jei ne nuo kairiųjų, tai nuo dešiniųjų sulaukė, ko gero, visi prokurorai. Ir visi jie buvo tiesiog – gražiuoju ar piktuoju – išprašyti iš savo posto. Kartais, kai prokurorai pasitaikė nesukalbami ir nesutiko trauktis patys, net įstatymai buvo keičiami.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, dabartinis Seimo narys, taip pat neišbuvo visos savo kadencijos. Tiesa, iki kadencijos pabaigos jam buvo likę vos 3 mėnesiai. Jis pats nusprendė palikti postą, kad pirmąją prokuratūros reformą, kuri buvo pradėta 1995-ųjų sausį, galėtų vykdyti naujas žmogus. Tačiau ir tuomet generalinis prokuroras nuolat buvo kritikuojamas. Jis neįtiko nei kairiesiems, nei dešiniesiems, nes norėjo išlikti principingas.
A. Paulauskui vadovaujant Generalinei prokuratūrai, 1993 metais įvyko pakaunės savanorių maištas, buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolę, didžiuosiuose miestuose kilo reketo ir žmogžudysčių banga.
„Visą laiką, jeigu tik bandydavome imtis konkrečių veiksmų, kad išsiaiškintume tuos nusikaltimus, buvo kertama per pirštus. Susidurdavome su bandymais slopinti prokurorų iniciatyvą“, – prieš keletą metų A. Paulauskas sakė žurnalistams. Tai jam atsiliepė ir vėliau. Po kelerių metų jis vėl buvo pasiūlytas į generalinio prokuroro postą, tačiau jo kandidatūrai nebuvo pritarta. Nutaręs užsiimti advokato praktika, A. Paulauskas ilgai negavo licencijos. „Ją gavau tik tada, kai tuometis Seimo narys Aloyzas Sakalas privertė viešai pasiaiškinti teisingumo ministrą“, – prisiminė buvęs generalinis prokuroras.
A. Paulauskui buvo prikaišiojama, kad jis – KGB pulkininko sūnus, nors atkuriant valstybę 1990 metais šis politikas įrodė, kad yra ištikimas Lietuvai. Jis nepabūgo vadovauti prokuratūrai, kai dar veikiant SSRS generalinei prokuratūrai Lietuvoje, vyko principinė kova siekiant Lietuvos savarankiškos generalinės prokuratūros pripažinimo.
Atsistatydino po kritikos
Tik dvejus metus generalinio prokuroro kėdėje išsėdėjo A. Paulauską pakeitęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas Vladas Nikitinas. Tuo metu jis buvo gerai žinomas visuomenėje, nes buvo vienas iš teisėjų kolegijos, skyrusios mirties bausmę „Vilniaus brigados“ vadeivai Borisui Dekanidzei, narių.
V. Nikitinui teko sunkus laikotarpis. Po pakilimo valstybės gyvenimas buvo pradėjęs ristis žemyn – griuvo bankai, vyko privatizacijos procesas, žemės reforma. „Ir kaip tik tuo metu naujais įstatymais iš prokuratūros buvo atimta bendrosios įstatymų priežiūros funkcija, ir susidariusios teisinės kontrolės spragos laikotarpiu padarytus pažeidimus prokuratūra šalina iki šiol“, – prieš keletą metų yra sakęs V. Nikitinas.
Po dvejų metų, šalyje pasikeitus valdančiajai daugumai ir į valdžą atėjus konservatoriams, V. Nikitinas, neapsikentęs kritikos, padavė atsistatydinimo pareiškimą. Jo Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas iš pradžių nepatenkino, tačiau juk nepriversi žmogaus dirbti, kai jis to nenori. Tad 1997 metų vasario 25-ąją Seimas paskelbė nutarimą, kuriuo iš generalinio prokuroro pareigų V. Nikitinas buvo atleistas.
Konservatoriai galėtų prisiminti, kad kaip tik tada jie, norėdami turėti savo kišeninį prokurorą, pakeitė įstatymus. Jie nusprendė, kad generalinį prokurorą turi siūlyti ne šalies prezidentas, o Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, rekomendavus teisingumo ministrui ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Prezidentas A. Brazauskas iškart nepasirašė tokio įstatymo, tačiau buvo priverstas tai padaryti, kai jo veto konservatorių ir krikščionių demokratų balsais Seimas atmetė. Tų balsų tada buvo panašiai kaip dabar – už prokuratūros įstatymo pataisas balsavo 80 seimūnų, o prieš – 14. Jeigu dabartiniai Seimo nariai pakeltų tų metų posėdžių stenogramas, tai pamatytų, kad buvo kalbami lygiai tokie patys žodžiai, kaip ir dabar. Vieni kitus Seimo nariai kaltino dėl įtakos prokuratūrai.
Pažeidė Konstituciją
Netrukus po to generaliniu prokuroru Seimas paskyrė iki tol Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoju dirbusį Kazį Pėdnyčią. Ir šis prokuroras susilaukė daug kritikos. Kišeniniu jį vadino tuo metu opozicijoje buvę socdemai.
K. Pėdnyčios vadovavimo Generalinei prokuratūrai metu nuskambėjo keletas bylų, kurios, kaip spėta, dėl politinio spaudimo buvo vilkinamos arba, priešingai, nutrauktos per neįtikėtinai trumpą laiką. Štai kad ir konservatorių Vyriausybės finansų ministro Rolando Matiliausko byla – ji stebėtinai greitai buvo nutraukta neradus įkalčių, o panaši ekspremjero Adolfo Šleževičiaus byla, vilkinta keletą metų, baigėsi visišku fiasko.
Taip pat politizuota buvo Audriaus Butkevičiaus byla. Teisininkų teigimu, „neskania“ ir politizuota laikytina ir buvusios ministrės Laimos Andrikienės byla, mat aukšti teisėtvarkos pareigūnai, dar net nepradėjus tyrimo, pareiškė, kad ministrė nekalta. Tuomet opozicijoje buvę socialdemokratai tvirtino, kad K. Pėdnyčios vadovaujama prokuratūra esanti „vienakė“, nes esą ilgai persekiojanti konservatoriams neįtinkančius asmenis ir nutraukianti tas bylas, kurias liepiama nutraukti.
Galų gale ir šis generalinis prokuroras buvo atleistas vėl pakeitus įstatymus. Pasikeitus politinei situacijai ir vėl į valdžią sugrįžus kairiesiems, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus panoro generalinio prokuroro skyrimo prievolę sugrąžinti šalies prezidentui. 2000-ųjų pabaigoje Seimas priėmė V. Adamkaus dekretu teiktas Prokuratūros įstatymo pataisas, kuriomis buvo nustatyta nauja generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka: jį skiria prezidentas Seimo pritarimu. Tad pagal senąją tvarką konservatorių Seimo paskirtas K. Pėdnyčia automatiškai tapo laikinuoju generaliniu prokuroru. Iš savo posto K. Pėdnyčia pasitraukė trenkęs durimis – apskundė teismui savo esą neteisėtą atleidimą. Buvęs pareigūnas siekė ne tik piniginės kompensacijos, bet ir grąžinimo į darbą. Jis tvirtino, jog jam tai morališkai svarbu, o vėliau pats atsistatydinsiąs. Šį teisinį kazusą narpliojęs Konstitucinis Teismas 2003-iųjų sausio pabaigoje paskelbė K. Pėdnyčiai palankų nutarimą: Seimas neturėjo teisės atleisti generalinio prokuroro įstatymu, taip sukūrė teisinio netikrumo atmosferą ir pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
Tačiau tų pačių metų liepą Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pripažinusi K. Pėdnyčios atleidimą iš generalinio prokuroro pareigų neteisėtu, į darbą jo nebegrąžino, tik priteisė per 200 000 litų dydžio kompensaciją.
Teisėjo darbas – ramesnis
Prezidentas V. Adamkus naujuoju generaliniu prokuroru paskyrė Specialiųjų tyrimų tarnybos Tardymo skyriui vadovavusį Antaną Klimavičių. Generalinės prokuratūros kolektyvui jį pristatė pats šalies prezidentas. ELTA tuomet pranešė, kad per 10 nepriklausomos prokuratūros darbo metų šalies prezidentas Generalinėje prokuratūroje apsilankė pirmą kartą.
Tačiau ir A. Klimavičiui nebuvo lemta dirbti visą kadenciją. Jo vadovavimo metu buvo kilę nemažai skandalų. 2002-aisiais Generalinės prokuratūros pareigūnams teko narplioti „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos mokesčių nemokėjimo problemą ir Ledo rūmų privatizavimo eigą. Šiuos ikiteisminius tyrimus kuravo tuometis A. Klimavičiaus pavaduotojas Kęstutis Betingis. Kaip vėliau teigė generalinis prokuroras, visus metus dienraštis „Lietuvos rytas”, kuriam priklausė tiek krepšinio komanda, tiek Ledo rūmai, nuolat dergė prokurorus ir darė spaudimą, kad apgintų savo turtinius interesus. K. Betingis buvo pažemintas pareigose ir „ištremtas” vadovauti Kauno apygardos prokuratūrai.
Ne paskutinis veiksnys, prisidėjęs prie A. Klimavičiaus kadencijos sutrumpinimo, buvo ir tai, jog šis generalinis prokuroras buvo nurodęs apklausti šalies devintosios Vyriausybės narius, prisidėjusius prie nuostolingosios sutarties su „Williams‘u” pasirašymo.
Nenorėjęs šokti pagal politikų dūdelę ir bandęs dirbti nepriklausomai, A. Klimavičius, nebeapsikentęs kritikos, atsistatydino. Jis tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju. Kai kurie seimūnai tai sutiko prieštaringai. Jau tada kai kurie jų kalbėjo, esą nors vienas generalinis prokuroras juk turėtų savo pareigose išbūti visą kadenciją. „Yra 2 versijos. Arba prokuroras per daug gerai dirba ir trukdo įtakingoms personoms, tarpstančioms prezidento šešėlyje. Norima pademonstruoti, kad jis išeina į ne mažiau svarbias pareigas. Arba generalinis prokuroras dirbo prastai, bet kam tuomet jį skirti Aukščiausiojo Teismo teisėju? Manau, kad realizuojamas pirmasis variantas“, – tuomet kalbėjo Seimo narys Egidijus Klumbys.
Pats A. Klimavičius į dideles diskusijas nesileido ir sakė, kad jis prokuroro darbu nėra nusivylęs, tačiau seniai norėjęs padirbėti teisėju.
Atsistatydino pats
A. Klimavičių generalinio prokuroro poste pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirmininku iki tol dirbęs Algimantas Valantinas. Šį, nepilnus 5 metus išdirbusį generalinį prokurorą, iš posto išvertė vadinamoji Kauno žudynių (2009 m.) byla. 2010-ųjų sausio 21 dieną Seimas, gavęs Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadas apie žmogžudysčių Kaune bylos tyrimą, nusprendė, kad A. Valantinas nesugebėjo tinkamai organizuoti jo vadovaujamų institucijų darbo ir netinkamai vykdė generalinio prokuroro pareigas.
Ir nors Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė matanti postūmių žmogžudysčių Kaune byloje ir nepareiškė nepasitikėjimo A. Valantinui, bet jis pateikė atsistatydinimo iš pareigų pareiškimą, kuris buvo patenkintas tą pačią dieną.
Vėl keičiami įstatymai
Taigi – istorija kartojasi. Dažniausiai generaliniai prokurorai „krenta“ ne dėl nesugebėjimo dirbti, o dėl politikų interesų. Prabėgo vos daugiau nei dešimtmetis, ir vėl įstatymai keičiami pritaikant juos vienam žmogui. Seimūnams niekaip nepavykstant išstumti iš posto prezidentės D. Grybauskaitės paskirto Dariaus Valio, Seimas vėl priėmė Prokuratūros įstatymo papildymą, kad generalinį prokurorą šalies prezidentas gali atleisti Seimo siūlymu. Šį projektą pateikė Seimo narė Aurelija Stancikienė.
Šio įstatymo Lietuvos prezidentė nepasirašė, tačiau Seimas didele balsų dauguma prezidentės veto atmetė. Už pataisą balsavo net 87 Seimo nariai, prieš – 23, o vienas susilaikė. Iš 8 Seimo frakcijų prezidentei pritarė tik konservatorių partijos frakcija, tačiau net ne vienbalsiai. Seimui antrą kartą patvirtinus prezidentės vetuotą įstatymą, šalies vadovė privalo jį pasirašyti. Taigi virš buvusio Akmenės prokuroro dangus apsiniaukė. Prokurorą laikinai dar gali išgelbėti laukimas, kol tą įstatymo pataisą apsvarstys Konstitucinis Teismas, į kurį kreipėsi ir konservatoriai, ir prezidentė.
Kaip jau žinome, kartą šis teismas panašų įstatymo pakeitimą pavadino nekonstituciniu. D. Grybauskaitės teigimu, naujas reguliavimas gali prieštarauti Konstitucijai, nes, pasak jos, sudaro prielaidas atleisti generalinį prokurorą iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų terminui, bet kuriuo momentu, be jokios aiškios priežasties, nesant jokio teisinio pagrindo. „Prokuratūros įstatymo pataisos sudarys galimybę atleisti generalinį prokurorą, jei tik jis neįtiks daliai politikų, ir taip padarys prokurorą nuo jų priklausomą“, – teigiama Lietuvos prezidentės spaudos tarnybos pranešime.
Prezidentė taip pat paprašė Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar generalinio prokuroro atleidimo pagrindai ir tvarka gali būti nustatyta Seimo statute, ar atitinka Konstituciją nustatyta pareiga generaliniam prokurorui atsiskaityti už prokuratūros veiklą įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai.
Tačiau kai kurie Seimo nariai su tuo nesutinka. „Seimas bando atsiimti tai, kas jam konstituciškai priklauso – galią pasakyti savo nuomonę apie generalinį prokurorą“, – iš Seimo tribūnos, priimant įstatymą, kalbėjo „Drąsos kelio“ frakcijos atstovas Povilas Gylys. Jis aiškino, kad iki šiol Seimo nuomonė apie generalinį prokurorą nieko nereiškė. Liberalo Remigijaus Šimašiaus nuomone, įstatymo papildymas niekaip negali pažeisti Konstitucijos, nes jis praplečia ir prezidento galias – iki šiol už blogą darbą generalinio prokuroro atleidimo nenumatė joks teisės aktas.
Teisės komiteto pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas pažymėjo, kad Lietuva yra vienintelė valstybė pasaulyje, kur generalinį prokurorą skiria šalies prezidentas. Jis taip pat klausė, ar ne absurdiška tokia argumentacija: jei generalinį prokurorą skiria ir atleidžia vien prezidentas, tai jis yra nepriklausomas, o jei kartu su parlamentu – tai jis jau priklausomas? Ketvirtadienį Kostitucinis teismas prezidentės prašymą pradėjo nagrinėti viešame posėdyje.
Pasiklydo džiunglėse
Šeštąjį generalinį prokurorą griežtoji prezidentė D. Grybauskaitė rinkosi ilgai, kol galų gale kėdę patikėjo Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vadovui D. Valiui. Kai jis vyko į Prezidentūrą išklausyti pasiūlymo, o vėliau – į Seimą, prokuratūrose daug kas kikeno į saują – girdi, nerandama solidesnės patirties turinčio prokuroro, jei vadovauti tūkstantinei prokurorų armijai kviečiamas provincijos prokuratūros viršininkas, iki šiol valdęs vos 4 pavaldinius.
Prezidentės argumentai, esą Akmenės prokuratūra pagal darbo rezultatus patenka į geriausių teritorinių prokuratūrų penketuką, irgi buvo juokingi. Akmenės rajonas – vienas skurdžiausių Lietuvoje, jame net vogti nėra ką, tad ir vietos prokuratūros darbo rezultatai geri. Ko gero, pats skandalingiausias įvykis šiame rajone – kai atvykęs portugalas išprievartavo katiną. Juokaujama, kad ši byla buvo nutraukta, o portugalas paliktas ramybėje tik norint išvengti tarptautinio skandalo...
Tačiau paskyrus D. Valį generaliniu prokuroru, daugeliui tapo nebejuokinga. Iškart po to, kai Seimas jį patvirtino, šalies prezidentė sakė neabejojanti, jog D. Valiui užteks ryžto ir sugebėjimų tvarkytis, o kad generalinis tvirčiau jaustųsi, suteikė jam vyriausiojo valstybinio justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą.
Vis dėlto daugelis mano, kad stebuklas neįvyko ir vyriausiasis justicijos patarėjas pasiklydo prokuratūros džiunglėse. Jo pradėtos reformos daug kam nepatiko ir nepatinka, ne vienas patyręs prokuroras išvis išėjo iš darbo prokuratūroje. Nors toje generalinio prokuroro ataskaitoje, kurios nepatvirtino Seimas ir nuo kurios prasidėjo D. Valio kėdės klibinimas, pateikta labai daug gražių skaičių ir apie nusikaltimų mažėjimą, ir apie efektyvesnį prokuratūros darbą, tačiau dauguma Seimo narių turi savo požiūrį ir į prokurorą, ir į pačią prokuratūrą.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
AKISTATA
