„Mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę“, – vos tik atgavus nepriklausomybę, dar 1922 m. straipsnyje „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras“ rašė Kazys Pakštas (1893-1960), geografas, keliautojas, universiteto profesorius, visuomenės veikėjas, toli siekusių pranašingų įžvalgų autorius.
Erdvinis akiratis
„Ne toje jūroje Vytautas žirgą plukdė! – skelbė Kazys Pakštas. – Mūsų ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias veda į Vakarus, į vandenis. Pajūrio viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario. Įsikabinkime į savąją jūrą, nes tik per ją Lietuva išplauks į civilizacijos vieškelį. Antai, už mus negausesni norvegai pasaulio vandenų „vežikais“ pasidarė. O ką mes darome vos tik vieną tūkstantinę dalį jų tonažo teturėdami? Pats laikas mums išmokti ne iš kranto į jūrą, o iš jūros į krantą žiūrėti. Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti laivais. Laikas ne profiliu, o visu veidu atsikreipti į ją. Jei tą padarysime, dar šio šimtmečio bėgyje Klaipėda pasivys Rygą ir Karaliaučių ir turės pusę milijono gyventojų, o Šventoji pasidarys šimtatūkstantiniu didmiesčiu. Visa tai galima atsiekti tik su šeštadaliu norvegų prekybos laivyno“.
Vienu metu K. Pakštas siūlė netgi sostinę keldinti iš Kauno į Klaipėdą, energingiau organizuoti prekybos laivyną, tvirčiau susieti uostą su Lietuvos valstybe, laiduoti jo saugumą ateičiai.
Kazys Pakštas nuolatos keliavo. Ne tik po Baltijos valstybes ir Skandinaviją, kur ieškojo bendraminčių savo Baltoskandijos idėjai, siekiančiai suartinti Baltijos ir Skandinavijos tautas bei valstybes. Švedijos geografijos ir antropologijos draugija įvertino lietuvių geografo nuopelnus Skandinavijos ir Baltijos tautų susipratimui, apdovanojo jį Andree medaliu (teikiamu tik vienam asmeniui kartą per metus), o Švedijos valstybė apdovanojo jį Karaliaus Vazos ordinu.
1927 m. K. Pakštas nuvyko į Braziliją, o 1930-1931 m. laivu keliavo aplink Afriką. Suvokdamas Lietuvos geopolitinės padėties trapumą, jis dairėsi vietos „atsarginei Lietuvai“, buvo įsidėmėjęs Angolą, Mozambiką, tuometines portugalų kolonijas. Vos sugrįžęs Lietuvon, 1931 m. vasarą jis atliko ekspediciją automobiliu aplink Vakarų Europą. Aplankęs dešimtis valstybių, jis lygino jų kaimų civilizacijos laipsnį. Už poros metų susipažino ir su Vakarų Rusija. O Lietuvą savo automobiliu buvo išvažinėjęs skersai išilgai.
Šveicaro Juozo Ereto, monografijos „Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja“ autoriaus, nuomone, Kazys Pakštas iš lietuvių turėjo plačiausią „erdvinį akiratį“. Jis asmeniškai nebuvo aplankęs tik arktinių sričių ir Australijos. „Toks geografinis laukas praturtino ne tik jo žinias, bet ir pagilino pažiūras, išlaisvino iš vieno taško pančių ir užkampio šovinizmo“ (J.Eretas).
Veidu į jūrą
„Lietuva turi arti 100 km beveik neužsąlančio pajūrio su geru uostu. Kas nemokės tikslingai savo sklypo išnaudoti, iš to jis bus atimtas. Jūra nepakenčia neveiklumo, o snūduriuojančias tautas ji skaudžiai baudžia, – rašė K. Pakštas 1928-aisiais. – Labai buvau apsidžiaugęs, kai Lietuvoje buvo įsteigta Jūros mokykla; lygiai nuliūdau išgirdęs, kad ji jau likviduota. Du kartus mažesnė Estija turi net keletą tokių mokyklų. Pas mus jau senokai laivyno reikalą kelia Jūrininkų sąjunga; bet jos balsan dar neatsiliepė teigiamai nė viena vyriausybė – ženklas, kad ministerių galvose Rytų pasyvumas turi daugiau įtakos negu Vakarų aktyvumas. Jie neįžiūri toli siekiančio sumanymo, kuris lemia Lietuvos likimą: [svarbu] sustiprinti padėtį pajūryje, didinti jos ekonominį savistovumą, [tai] įlieja į lietuvių būdą daugiau veiklumo, duoda pelno ir kelia tautos prestižą. Ateinantis dešimtmetis [1928-1938] turėtų šį klausimą radikaliai išrišti ir apvainikuoti Jūrų departamentu ar net ministerija. Tai priklausys nuo to, ar atsiras būsimose vyriausybėse toli matančių žmonių“.
1934 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos vakarų sąjunga Klaipėdoje surengė ligi tol nematytą savo mastais renginį – Jūros dieną. Atvyko per 50 tūkstančių lietuvių „prisiekti“ savajai jūrai. Netrukus, pasak J. Ereto, buvo perkama laivų, atsirado lietuviški „Lloydai“, studentai buvo siunčiami į jūros mokyklas užsienyje. Klaipėdoje įsteigti Pedagogikos ir Prekybos institutai. Pabiro kreditai bendrovėms Klaipėdoje steigti. Kai specialistai išplanavo Šventosios miestą su uostu, ten gyvenimas virte užvirė. K. Pakšto balsą išgirdusi Lietuva pradėjo gręžtis pagaliau į Vakarus.
Vis dėlto aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose gilesnio jūros reikšmės supratimo valstybės gyvenimui stigo. Prezidentas A. Smetona, vasarodamas Palangoje, ta proga apsilankė Jūros šventėje Klaipėdoje, tačiau didesnio prielankumo šiai K. Pakšto idėjai nerodė. J. Eretas pastebi, kad tą požiūrį būdingai atspindi Aleksandro Merkelio, A. Smetonos asmeninio sekretoriaus, išeivijoje išleista monografija „Antanas Smetona“ (1964). Ten nei apie Jūros šventę, nei apie jūros vaidmenį tautos ir valstybės likimui nė neužsimenama, nors A. Smetonos vasarojimas tai metais Palangoje plačiai aprašytas, įskaitant ir jo maudymosi kelnaites. J.Eretas daro taiklią išvadą: „Pakštui rūpėjo jūra, o aniems – pliažas“.
Programa naujam dešimtmečiui
„Ar mūsų nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?“ – tokį retorinį klausimą K. Pakštas pirmąsyk iškėlė Virbalio geležinkelio stoties salėje, kur jis pakviestas kalbėti nepriklausomybės dešimtmečio proga 1928 m. vasario 16 d. ir jo klausėsi apie 2.000 žmonių. Ten jis išdėstė pozityvią Lietuvos tolimesnės raidos programą, o vėliau paskelbė mėnraštyje „Židinys“, straipsnį pavadinęs „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“.
„Kaip Phoenixas iš pelenų priskėlė Lietuva ir per dešimtmetį stebino Europą savo gajumu“. Tačiau tuo, pasak Pakšto, lietuvių tauta negali pasitenkinti – ji turi dar energingiau kilti aukštyn, kadangi „menkai buvome pasiruošę nepriklausomai gyventi kultūringoje Europos šeimoje“.
Tai daryti verčia rizikų kupina lietuvių įsikūrimo vieta: „Gyvendami nenormaliai pavojingoje vietoje, mes neturime teisės pasitenkinti tik normaliais darbais. <...> Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę. Gal ji yra tik meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje?“ Todėl svarbu, pasak K. Pakšto, „nepriklausomybės momentus tikslingai sunaudoti tautai sustiprinti, kad ji galėtų išlaikyti tuos bandymus, kuriuos ateitis jai dar skirs“.
Štai santrauka K. Pakšto programos, aktualios, galimas daiktas, ir dabarties Lietuvai:
1. Moralė. Būtinai privalu ją pakelti, „nes karams bei revoliucijoms praūžus per mūsų šalį, dorovė labai nupuolė“, moralinis pakrikimas ardo „ypač tą jaunimą, kuris neturi stiprios ideologijos“.
2. Politinis nusistatymas. Privalu stoti liaudies pusėn, būti demokratais. „Demokratija atveria didžiulių galimybių kuo plačiausiai pasireikšti visos tautos iniciatyvai. Ir kai visa tauta mokės tinkamai šiomis galimybėmis pasinaudoti, ji taps nenugalima“. Lietuvių tauta negausi, todėl labai svarbu kuo didesnę jos dalį „įtraukti į kovą už tautinį likimą“. Svarbu ugdyti tokią moralę, kuri neleistų „sveiką patriotizmą identifikuoti su zoologiniu nacionalizmu“. (Po šios pastabos žurnale pažymėtos 3 žvaigždutės, žyminčios vietą, kur karo cenzūra išbraukė 6 eilutes. – V.V.)
3. Tautinis įžvalgumas. Neišmintinga valdžia, kuri skęsta dienos reikaluose. Būtinas įžvalgumas. Neplaningą emigraciją Pakštas vadina sopuliu, kurį privalu gydyti. Jos negalima palikti savieigai, būtina imtis priemonių emigracijai mažinti ir jai organizuoti pagal „modernios kolonizacijos reikalavimus“. Deja, taip keliamas klausimas, anot Pakšto, „jau nebeįkandamas vidutinio administratoriaus minkštu protu. Tenka laukti toli pramatančių valdytojų.“
4. Veiklumas. Būtina išugdyti lietuvių tautos veiklumą, nes „žemė pažadėta aukštos iniciatyvos tautoms“. Dėl to yra „mūsų kartos pareiga [iš Rytų paveldėtą] fatalizmą pakeisti [Vakarams įgimta] iniciatyva. Ją išvystyti gali jūra.“
5. Švietimas. Veiklumas be švietimo nedaug reiškia, piliečius reikia geriau išlavinti. „Galingas protas, sujungtas su religine dora, nežino pralaimėjimo“. Mūsų tauta turi turėti apie 600.000 moksleivių ir studentų, turi augti kokybiškai, pasiekti Vakarų standartą.
6. Kultūrinė autonomija. Kertiniu tos autonomijos akmeniu Pakštas siūlė švietimo sistemą sutvarkyti kaip Olandijoje, Šveicarijos kantonuose ar Kvebeko provincijoje Kanadoje: a) valdžia neturi jai priklausančių mokyklų; b) biudžeto sumas švietimui valdžia dalija proporcingai atskiroms pasaulėžiūroms; c) kiekviena pasaulėžiūra, pasiekusi 10.000 narių, turi teisę gauti atitinkamą sumą mokykloms išlaikyti; d) valdžios švietimo organai prižiūri tik bendrąją programą ir paskirsto surinktų mokesčių sumas mokykloms išlaikyti.
7. Menas. Pakštas sielojosi, kad valstybė maža daro menui puoselėti: „Kauno opera, neskaitant Čiurlionio galerijos, yra vienintelė meno įstaiga, kuri svetimtaučiui tinkamai pristato mūsų tautą. Sakoma, kad Lietuva turinti gal apie pusę milijono dainų. Tai neįkainojamas turtas, o juo valstybė mažiau rūpinasi negu vištų veislės pagerinimu.“
8. Sveikatingumas. Kurti gali tik fiziškai sveika tauta. Piktu priešu Pakštas laikė alkoholizmą: „Stiklelių tuštinimas – baisiai pragaištingas paprotys“. Šią iš rusų priespaudos laikų paveldėtą ydą jis siejo ir su vaikų mirtingumu: „1925 m. Lietuvoje iš 1.000 vaikų net 179 mirė nesulaukę vienerių metų. Latvijoje mirė tik 107, Švedijoje – 55. O galėtų būti kitaip, nes Lietuvos žydų tarpe mirė tik 44.“
9. Sugyvenimo formos. Jos menkos. Ypač stinga džentelmeniškumo. Pasak Pakšto, nereikia mums dvarponiškų manierų, bet padorios sugyvenimo formos, kuri pakeltų į „pasaulio garbingųjų eiles“. Tam reikia daugiau „proto, doros, darbingumo, taupumo ir susivaldymo“.
Tai išdėstęs, Pakštas pastebi, esą, galbūt neturime daug laiko „laisvai kurti“, tad ragino skubėti „išskleisti sparnus galingam dvasios skridimui“. Jis pabrėžė, kad daugelis politikų ir režimo aparatas „nestovi aukštumoje“, kad „mūsų kai kurie valdytojai dar tebėra kultūriniai analfabetai“.
Užliūliuota ramybėje Lietuva
1934 m. prezidentas Smetona prašmatniai atšventė savo 60 metų amžiaus sukaktuves, kurios, A. Merkelio tvirtinimu, „savo apimtimi ir iškilmių gausumu bei įvairumu pralenkė visas ligi šiol bet kuriam žymiam asmeniui ruoštas iškilmes, gal net ir 1930 m. Vytautui Didžiajam“. Tos sukakties proga, Smetonos į pareigas pastatytieji valdininkai ir jo globojami pramonininkai bei stambieji ūkininkai, susidėjo pinigų, netoli jo gimtųjų vietų Ukmergės apskrityje, prie Lėno ežero, nupirko ūkį, pastatė ten Užulėnio dvaro rūmus, ir padovanojo savo patronui. Šiuolaikiniais terminais kalbant, „išrūpino“ stambią „pakišą“, kurią autoritarinio režimo galva nesivaržė priimti...
Kol Lietuvos vadovai rūpinosi savo patogumais, pasaulio įvykiai rutuliojosi žaibo greitumu, artindami ir mūsų šalies katastrofą. Autobiografijoje Pakštas vėliau rašė: „Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik [kaimiečiai] bus apvogti, dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“
1938 m. pabaigoje K.Pakštas kreipėsi į prezidentą A.Smetoną: „Ateina baisios audros, įsakyk pasiruošti evakuacijai viso to, kas įmanoma laikinai užsienin perkelti. Laivai turi būti pasiruošę pilnu kroviniu išplaukti į vakarų uostus. Reikia išvežti lituanistines bibliotekas, archyvus, aukso bei svetimų valiutų atsargas, apskirtai visą vertingą tautos inventorių. Taip pat siūlė parinkti būrį lituanistikos stipendininkų lydėti krovinį, sutelktiną kuriame nors Vakarų universitete, idant nenutrūktų lituanistikos darbai“, – liudijo ekonomistas Grigas Valančius. – Pakštas įspėjo, kad toks „pasitraukimas“ gali užtrukti ir ilgesnį laiką, „gal net kelias dešimtis metų“.
Tačiau Smetonos reakcija buvo pasyvi: „gal kaip nors išvengsime viso šito“. O prezidento sekretorius dar ir pašaipiai įsiterpė: „Negąsdink taip stipriai mūsų! Atrodo, daug atneši nereikalingo bailumo!“ „Užliūliuota ramybėje šventa Lietuva!“ – pamanęs sau išeidamas Pakštas.
Pritrūko vienos generacijos
Praėjus vos keliems mėnesiams po Lietuvos okupacijos, savo bičiuliui diplomatui Edvardui Turauskui į Berną (1940-09-17) Pakštas skundėsi jau nerinkdamas žodžių: „Nedovanotinas mūsų pakvaišusių valdovų naivumas. 1939 m. visą pavasarį beveik kasdien landžiojau tai Finansų, tai Užsienio reikalų ministerijosna, siūlydamas pasiruošti liūdnesnei dienai. Bet nepavyko įtikinti, nes visi tingėjo ką nors daryti. Įnirtusiai agitavau. Bet jie ten turėjo daug laiko, o mane gal laikė blogu ir fantastišku ‚pranašu‘“.
Geografui Steponui Kolupailai jau netoli iki savo mirties rašytame laiške (1960-02-04) Pakštas prisiminė: „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija. Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą. <...> Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“
Netikėjo net tik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai, Jonas Vailokaitis, vienas Ūkio banko direktorių, Pakštui tiesiai sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau Tau vieną milijoną“ (lietuviškai akcijai Vakaruose remti). „Bet jis netikėjo, nedavė, viską prarado, buvo išvežtas Sibiran, kur žuvo“, – pastebi Juozas Eretas.
„Mums trūko dar vienos generacijos. Dar viena laisva generacija!“ – jau Amerikoje guodėsi K. Pakštas. Savo iškalba, polėkiu, gebėjimu žvelgti toli į priekį ir formuluoti uždavinius dabarčiai, Pakštas labai išsiskyrė. Išsilavinimą gavęs Amerikoje (Niujorko Fordhamo universitete 1918 m. baigė sociologijos mokslus) ir Vakarų Europoje (Šveicarijos Fribourgo universitete 1923 m. gavo daktaro laipsnį), matęs daug pasaulio, savo „erdviniu akiračiu“ prof. K. Pakštas toli pranoko blankią lietuvišką aplinką.
Dinamika palieka pėdsakus
Todėl jo daug kas nesuprato. Matyt, ne veltui jis dažnai kalbėdavo apie lietuvių savybes, iš kurių pabrėždavo tris: kantrumą, pavydą ir moksliškumo trūkumą. Politiniai priešai kritikavo Pakštą iš kairės ir iš dešinės. Iš dešiniųjų konservatorių kritika dažniausiai buvo ironiška – arogantiška ir iš aukšto. Mat, 1926 m. gruodžio 17-osios perversmininkus jis yra pavadinęs „laisvės duobkasiais“.
Tuo tarpu komunistų sarkazmą ir piktą panieką geriausiai atspindi Petro Cvirkos pamfletas, pavadintas „Smetonos kiemo gaidys arba Pakštas Kazys“, kuriame talentingas, bet tragiškai dienas baigęs Maskvos emisaras rašė: „Kauniečiai, ypač buvę studentai, gerai atsimena šį keistuolį profesorių, į kurio paskaitą jaunuomenė rinkdavosi kaip į humoro ir juokų vakarus. Visai apsijuokęs, visų Kauno vaikigalių badomas pirštais, profesorius išsidangino į Ameriką. Kas mėgsta Pakšto juokus, tegu jų klausosi, o Lietuvių tauta sujungė savo likimą ne su pakštiško tipo juokdariais, o su broliška rusų tauta“.
„Jis buvo bene vienintelis, kuris nujautė Lietuvos tragediją; tik kiti jo nesuprato ir dar išjuokė. Mūsų menkystos, susigūžusios siauriuose kiautuose, visą savo energiją naudoja tarpusavio rietenoms. Pamėgink pareikšti originalesnę mintį, tuoj pakampių rašeivos sumaišys su žeme“, – jau po profesoriaus mirties rašė jo kolega Steponas Kolupaila.
„Jis buvo išganingų idėjų kūrėjas. Tačiau jos daugumai buvo per aukštos suprasti, dėl to jis buvo laikomas nerealistu, net fantastu. Ėjo per gyvenimą lyg šauklys per tyrus. Bet jis mūsų niūrioje padangėje lieka ta šviesi žvaigždė, kuri ne tik patraukia akį, bet ir uždega širdį.“ (Antanas Bendorius, geografas.)
„Pakštas mirė su kardu rankoje. Jeigu jo mintys buvo per ankstyvos, jos gal išleis kada nors daigus. Jo svarbiausias įnašas buvo dinamika; o ši visada palieka savo pėdsakus.“ (Almis Povilas Mažeika, Neapolio universiteto jūrinių mokslų daktaras.)
