Jūsų minėtus dalykus žinau. Abejonė, kurią išreiškiau dėl to, kaip vertinami Smetonos ryšiai su TSRS pareigūnais, pagrįsta. Ypač būtent dėl to, kad 1925 metais jis tebuvo paprastu piliečiu, ne pareigūnu. Ryšiai su svetimos vyriausybės atstovais, aišku, buvo sekami, ypač kadangi buvo karo stovis. Smetonai dėl to nebuvo nieko. Atvirkščiai, 1926 metų pabaigoje krikščionys demokratai laikė visai įmanomu išrinkti jį prezidentu. Todėl ir kyla mintis, kad apie savo ryšius Smetona buvo pranešęs krašto saugumo pareigūnams. Tai nebuvo sunku, nes jie daugelis buvo gana artimi jo pažįstami. Lygiai taip pat ir dėl Povilaičio ir Skučo likimo. Įvykiai ten klostėsi truputėlį kitaip negu Jūs pasakote vienu trumpu sakiniu. Žiūrėkime šaltinius! Pagaliau, niekur niekada neteigiau, kad Smetona nedarė jokių klaidų. Kitas dalykas, kad vargu ar galima sutikti su kraštutiniais vertinimais, kuriuos dar truputėlį pakreipus, visiškai iškraipomas bendras prieškario Lietuvos vaizdas.

Aptarimo apimtis neleidžia pasakyti daugiau. O norėtųsi. Pavyzdžiui apie tai, kaip Smetona netesėjo įsipareigojimų krikščionims demokratams, duotų tampant prezidentu 1926 mt. Kokios galėjo būti to priežastys (tiek pateisinančios jį, tiek pasmerkiančios). Tačiau rašydamas siekiau ne to, bet parodyti, kad įmanomas ir kitoks minėtų įvykių-asmenų vertinimas. Pavyzdžiui, ir teiginį apie žvalgybą pasakiau su žodeliu gal, taigi kaip galimybę. Tuo tarpu Jūsų atsakymas buvo visiškai kitoks. Iš esmės jame trumpai pakartoti tie patys kategoriški teiginiai, dėl kurių su Jumis ir nesutikau. Bet jeigu imtume ginčytis vėl iš naujo, ar tuo nenukryptume nuo esmės?

Matot, bet kokiame svarstyme reikia norėti surasti sąlyčio taškų. Tokį tikslą turėtume sau kelti ir šiame aptarime. Todėl turėčiau pakartoti, jei kartais likau nesuprastas, pagrindinį dalyką iš to, ką sakiau. Smetonai priekaištaujama daug ir dėl įvairių dalykų. Tačiau tik kai kurie iš tų priekaištų liečia tiesiogiai patį A. Smetoną. Kiti tuo tarpu liečia ne jį asmeniškai bet gerokai plačiau. O kai kurie kaltinimai, išsakomi kad ir Smetonai, iš tikrųjų yra kaltinimais visam tautiniam lietuvių judėjimui. Tad turėtume pamėginti kuo aiškiau skirti vienus nuo kitų. Štai šita šiuo atskiru atveju turėtų būti pagrindinė istorijos tyrinėtojų užduotis, norint kuo tiksliau vaizduoti prieškario Lietuvos gyvenimą.

Ir dar vienos minties negalėčiau nepridurti. Tuometinis tautinio lietuvių judėjimo nėra draudžiama vertinti taip, kaip kiekvienam atrodo teisingiau. Bet visuomet reikia atsiminti vieną dalyką. Tie kas teikia iš esmės neigiamą įvertinimą, daro vieną prielaidą. Būtent, kad tuomet ne tik buvo galima atkurti Lietuvos nepriklausomybę, bet buvusi ir daug didesnė galimybė: atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir ją išlaikyti. Tokiu atveju anų laikų Lietuvos politikai parodomi beveik kvailučiais. Juk buvęs įmanomas toks dalykas, bet jie jo nepastebėjo! Tik kažin, ar taip samprotaujant galima prieiti tiesos.

Ačiū, kad skyrėte tiek laiko ir jautėte pareigą taip plačiai pristatyti savo požiūrį. Vis dėlto linkėčiau Jums pavartyti ir daugiau šaltinių, ne vien tuos, kuriuos paskelbė Smetonos apologetai. Kai kurie Jūsų argumentai, dovanokite, naivūs: „galbūt ėmė pinigus iš sovietų su žvaldybos žinia“. Tuo metu (1925) jis buvo tik nereikšmingas laikraštininkas, o jo tautininkų partija neturėjo didesnės įtakos, negu dabartinė mūsų „Jaunoji Lietuva“ (teatleidžia man p. Buškevičius už palyginimą). Ta partija niekada nėra rinkimų keliu buvusi išrinkta į Seimą. 1926 m. rinkimuose pateko 3 tautininkai tik dėl to, kad buvo susiblokavę su valstiečiais liaudininkais. Bet vietoj solidaraus politinio darbo, jie prieš juos padarė perversmą. Nieko sau partnerių patikimumas, ar ne? Tiek to, ilga istorija apie visą Smetonos valdymą. Čia tik priminsiu jo saugumiečių darbą. Saugumas tarnavo jam asmeniškai, ne valstybei, kadangi kišo į kalėjimus ir trėmė be atrankos visus – tiek penktosios kolonos elementus, tiek tikrus Lietuvos patriotus (Dovydaitį, Damušį, Dielininkaitį, Pajaujį, Voldemarą, Krupavičių, galima būtų vardinti ir vardinti). Paskaitykite Smetonos laiškus egzilyje – ten visa jo, kaip valstybininko mizerija, matyti lyg ant delno. Užtat emigracijoje jis buvo toks bejėgis ir izoliuotas, kadangi buvo visiškai nepajėgus veikti atviros visuomenės ir demokratijos sąlygomis. O ką jis padarė su savo ištikimaisiais saugumiečiais, kurie jam tarnavo lyg jaukūs spanieliai? Saugumo vadą Povilaitį ir vidaus reikalų ministrą Skučą 1940 m. birželio 15 atidavė bolševikams mirčiai, įvykdė vieną iš ultimatumo sąlygų. Kad būtų aiškiau, pabandykite įsivaizduoti situaciją, kurioje, tarkim, būsimasis premjeras Kubilius, gelbėdamas krizinėje situacijoje savo kailį, atiduotų mirčiai kurį nors vieną iš savo pasirinktų ministrų? Apie tai su pasišlykštėjimu yra pasisakęs net Tilžės gestapo vadas dr. Greffe: „Atiduoti priešui savo pačių ministrus!? Kaip gi tai įmanoma!?“ Čia nėra vietos daug plėstis, bet mano linkėjimas Jums – ad fontes!

Dėkui Autoriui už papildomus komentarus.

Kartu dar keli mano pastebėjimai ne prie istorinės temos, bet ko galima šiandien pasimokyti iš Kazio Pakšto veiklumo filosofijos:
1. Dėl "veiklumo" sąvokos, kaip Jūs ją plačiai interpretuojate, sutinku: "Nemanau, kad Pakštas, kalbėdamas apie "veiklumą", turėjo galvoje tik "verslumą". "Verslumas", manyčiau, būtų tik dalis tos "veiklumo" prasmės, kadangi "veiklumas" yra, mano nuomone, platesnė sąvoka..."
O kas vyksta Lietuvoje po 80 metų? Švietimo ministras A.Monkevičius patvirtina KĄ? Veiklumo strategiją? labai gaila, bet tik "raštingumo ir verslumo ugdymo strategiją...", cituoju:
"1. Tv i r t i n u Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo
strategiją (pridedama).
2. P a v e d u Bendrojo ugdymo departamentui (Arūnas Plikšnys)
iki 2004 m. spalio 1 d. parengti strategijos įgyvendinimo planą.

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRAS ALGIRDAS MONKEVIČIUS"
-------------------
2. Dėl "godumo" pritariu taip pat. Bet teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad jis artimas "apsukrumui". Ir ką gi, Jūsų minimas Antanas Bendorius tai patvirtina, rašyda,mas apie K.Pakštą : "Žinodamas, kiek daug jūriškumas prisideda prie žmogaus drąsos, APSUKRUMO, ryžtingumo, ištvermės formavimosi, jis skatino tautą "atsisukti veidu į jūrą", įsitvirtinti pajūryj, Klaipėdą paversti laikinąja sostine".
3. Dėl antreprenerystės ačiū (Jūs rašote savaip "entErprenerystės"), bet susilaikau čia nuo tolesnio jos propagavimo.
Nors Jūsų ir kitų pateikta medžiaga rodo, kad Kazys Pakštas ir buvo tikras XXa antrepreneris (bet ne verslininkas-pelnagaudis (pagal Valdą Samonį)) plačiaja tarptautine prasme.

Šiandien tokių antreprenerių Lietuvoje labai trūksta. O gal jų nematome? Gal reikia palaukti kokių 50 metų, kad kas nors apie tai imtų rašyti?
Gaila, bet aš to nesulauksiu.

Jūsų nurodyti faktai svarbūs! Tačiau šiuo atveju kalbu ne apie faktus, bet apie jų vertinimus. O vertinant verta atsižvelgti į abiejų pusių nuomonę, šiuo atveju ir į A. Smetonos. To nepadarius, vertinimas kažin ar bus visapusis. A. Smetona gynė Lietuvos nepriklausomybę apskritai. Tai buvo jo, daugiausia jo, mintis dar nuo pat 1919 metų, kai tokia galimybė išryškėjo. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų siekęs dar ko nors kito. Tuo tarpu iš jūsų ginamu įvykių vertinimu seka visai kitoks, prieštaringas vaizdas.

O juk politinė taktika visuomet yra nelengvas dalykas. Jeigu A. Smetona manė, kad Lenkija tuo metu kėlė didesnį pavojų negu Rusija, jis atitinkamai ir elgėsi. Kažkas tai galėtų pavadinti klaida. Tačiau turėtume suprasti, kad tautinis lietuvių judėjimas, kuris stovėjo už visų tarpukario vyriausybių, pritarė tokiai politikai. Visai galimas dalykas, kad atitinkamus veiksmus A. Smetona darė su Lietuvos žvalgybos žinia. O šiandien, prikišdami šitokį nusistatymą Smetonai, iš tikrųjų priekaištaujame pačiam tautiniam lietuvių judėjimui.

Tuo tarpu neabejotina, kad Lietuvių tautinis judėjimas buvo vienintele jėga, galėjusia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jeigu jam prikišime, kad dėl savo nusistatymo ją ir prarado, gal ir atskleisime kokią nors jo ydą. Tačiau jeigu nepriklausomybės siekimas nebūtų įtvirtintas kaip vertybė, tai ir jos praradimas neturėtų jokios didesnės vertės. Kartu gi ir nebūtų dėl ko kam nors dėl to priekaištauti. O kaip vertybę nepriklausomybės siekimą įtvirtino būtent tautinis lietuvių judėjimas.

Panašiai yra ir su vidurio keliu. Pats Smetona savo vidaus politiką vertino būtent taip, ir norint tą paneigti reikia rimtų politikos ir ekonomikos tyrimų. Tai, kad tam keliui įgyvendinti buvo kažkiek griebiamasi prievartos, nepaneigia pačios politikos krypties.

Juk prievartos griebiasi ne kokios nors ypatingos krypties vadovai, bet tie, kurie nepajėgia sutelkti visuomenės kitais būdais. Franko buvo vienos krypties vadovas, Mao Dzedungas kitos krypties, abu priešingų. Tad visiškai įmanoma Smetonai priskirti dar kitą, būtent vidurio, kryptį.

Tą patvirtina ir pradžia, ir pasekmės. 1926 metais Krikščionių demokratų vadovai, paveikti kairiųjų vyriausybė vykdomų pertvarkymų, labai nesunkiai sutiko dalyvauti perversme. Iš paviršiaus žiūrint, perversmas buvo nukreiptas prieš demokratines reformas. Kairieji buvo panaikinę karo padėtį, taip pat susirinkimų ir spaudos varžymus. Per perversmą demokratija buvo pažeista, bent taip atrodė, su vienos iš didžiųjų partijų (Krikščionių demokratų) sutikimu. Tai ne smulkmena. Abiejų krypčių partijų kova tuo peržengė konstitucijos rėmus. Ir jeigu krikščionių demokratų partija būtų tuoj pat sugrįžusi į valdžią, kova tarp abiejų srovių būtų dar paaštrėjusi. Antras perversmą įvykdė pats Smetona po kelių mėnesių, neteisėtai paleidęs seimą. Tas sutrukdė Krikščionims demokratams atgauti valdžią, -- ir tai buvo vidurio kelio sprendimas. Pasekmės irgi liudija, kad buvo laikomasi vidurio kelio. Nepriklausomybės idėja liko neblogai atsimenama visų Lietuvos visuomenės sluoksnių. Būtent tokiom sąlygom tik buvo įmanomas Sąjūdis ( ir būtent tuo mūsų kelias išsiskyrė nuo baltarusių). O visa tai buvo įmanoma didele dalimi tik, jei prieškarinėje Lietuvoje buvo laikomasi vidurio politikos. Vadinasi jos ir buvo laikomasi.

1. Dėl tarptautinio banko - man nauja, nežinojau, pagarba V.Terleckui, šį faktą atkapsčiusiam. Tik aš manyčiau, kad tas pareigas Pakštas ėjo ne dėl savo kvalifikacijų bankininkystės srityje, kiek dėl savo vardo, kurio reikėjo banko patikimumui laiduoti. O Pakšto autoritetas buvo didelis ne tik tarp lietuvių abipus Atlanto, bet ir tarptautinėje aplinkoje jis buvo pakankamai neblogai žinoma figūra, ypač Šiaurės Europoje.
2. Pagrindinį šaltinį nurodžiau - J.Ereto monografija Kazys Paštas: Tautinio šauklio odisėja, Roma 1970, 372 psl. Ten yra daugybė smulkesnių nuorodų. Žodžio "veiklumas" prasmė, manau, nepasikeitė - ir tada, ir dabar reiškė tą patį: aktyvumas, darbštumas, iniciatyvumas, inovatyvumas, kryptingas tikslo siekimas. Nemanau, kad Pakštas, kalbėdamas apie "veiklumą", turėjo galvoje tik "verslumą". "Verslumas", manyčiau, būtų tik dalis tos "veiklumo" prasmės, kadangi "veiklumas" yra, mano nuomone, platesnė sąvoka, aprėpianti ne tik verslumą, bet ir kitas veiklas, ne vien mokslinę, kūrybinę, pedagoginę raišką, bet taip pat ir valstybės aparato strukūras, kurios, kaip rodo patirtis, tiek tada, tiek dabar šitaip suprantamo veiklumo bei motyvacijos itin stokoja. "Verslumo" sąvoka - siauresnė, ir jei lietuviams šia prasme ko trūksta, tai pirmiausiai Jūsų dažnai pabrėžiamos "enterprenerystės" dimensijos, kadangi be jos aktyvus "verslumas" netrunka pavirsti paprasčiausiu gobšumu, o žmonės - cinikais.
3. Dinamiškumas, mano nuomone, turėtas galvoje Pakšto minties dinamiškumas. Jis siūlė nepaprastai originalias, laikmetį toli pralenkusias idėjas, bet aplinka buvo nepasirengusi jas priimti. Pavyzdžiui, kad ir Baltoskandijos idėja. Prieš karą, žinoma, buvo žymiai rimtesnių politinių kliūčių, bet dabar? Po Baltijos asamblėjos, jau buvo sukurta Šiaurės ir Baltijos šalių taryba, vadinamoji 5+3 formulė (5 Šiaurės ir 3 Baltijos šalys), tarpusavio integracija turėjo sparčiai eiti tolyn, mažos šalys nebūtų mums pavojingos, kad kuri iš jų pasijustų "vyresniuoju ir broliu" ir imtų dominuoti. Priešingai, iš jų daug daug galėjome pasimokyti, pradedant darbo kultūra, ūkio organizavimo standartais ir baigiant viešojo administravimo principais bei valdymo modeliais. Tuo tarpu visas Šiaurės ir Baltijos regionas, kaip vienetas, su maždaug 30 mln gyventojų, jau būtų tam tikras svoris, su kuriuo būtų skaitomasi. Bet mes staiga metėm šitą bendradarbiavimo formatą, staiga "atradom" naują strateginį partnerį Lenkiją. Ir ? Tada estai nusispjovė ir tuo keliu nuėjo vieni. Kur šiandien mes, kur Estija - daug aiškinti netenka. Taigi, vėl, kaip ir anais laikais - mentaliteto skirtumai. Nekalbėsiu čia apie kitas Pakšto idėjas (nėra vietos): Vilniaus klausimo sprendimo pasiūlymą (regis 1935 m., fantastiškas planas, panašiais principais buvo realizuotas Camp Davido susitarimas derybose Egiptu, kai Izraelis gražino okupuotas Egipto žemes), pasirengimo okupacijai (apie tai rašiau), pajūrio ir laivyno vystymą, tikslingo kolonizacijos planus (net 1958 m. jis dar rimtai nagrinėjo galimybę kurti lietuvių koloniją Hondure, net buvo ten nuvykęs) ir t.t. Bet kartoju: tai buvo minties dinamika - drąsios, originalios, virš pilkos kasdienybės aukštai iškilusios idėjos. Konkrečiais projektais jos netapo dėl mano minėtų ir neminėtų priežasčių.
4. Per platu, neįmanoma straipsnyje viską papasakoti nuo Adomo ir Ievos. Jeigu įdomu, susiraskite J.Ereto monografiją, taip pat paties K.Pakšto raštus. Jau jie išlaisvinti iš spec. fondų, galima naudoti :). Aišku reikia pastangų, reikėtų išleisti pilną raštų rinkinį, įtraukti į mokyklų programas... Betgi kam tai rūpi? Programos erdvė išdalyta, nebėr vietos, ten nagrinėjamas "Durnių laivas"...

1. "Ne, banko valdytojas buvo Paknys, ne Pakštas, Pakštas nebuvo ekonomistas. Čia daugiau apie Pakšta".
Bet aš cituoju dr. Vl. Terlecką iš 2003 XXI a.:
: "Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto kviečiamas 1925 metų rudenį K. Pakštas parvyko į Lietuvą dėstyti geografijos, ėjo docento pareigas. Apie 1927–1930 metus jis vadovavo Tarptautiniam bankui, priklausiusiam JAV lietuviams. Beje, iki šiol šis K. Pakšto biografijos faktas nežinomas rašiusiems apie jį. Prisimenant jo dinamiškumą, turėtus du aukštojo mokslo diplomus, tarp jų sociologijos (ekonomikos), bankininko profesijos išmėginimas neturėtų stebinti...".
--------------

2. Autorius: "Nesupratau ką turite galvoje: "Ar tikrai taip Pakštas rašė?" Nieko nerašiau to, ko Pakštas nerašė."

Jūsų tyrinėjimai, neturiu pagrindo netikėti (? raštų tomas, metai, psl?).
Turėtume suprasti, kad lietuvių kalba ir suvokimas tada ir dabar skiriasi.
Todėl kas buvo tada ir kas yra "Veiklumas" šiandien?
Tai įdomi teorinė sąvoka (galėtų būti).
Pasiieškosiu.
---------------
3. Kazio Pakšto dinamiškumas. Antra svarbi sąvoka:
"Jo svarbiausias įnašas buvo dinamika; o ši visada palieka savo pėdsakus.“
Nedrąsu klausti: kur , kame dinamika?
---------------
4. Smalsu žinoti: kas buvo Kazio Pakšto MOKYTOJAI? Kuo rėmėsi jo mokslinis palikimas? Juk negalėjo taip būti: užgimė žmogus 1893 m, pasiėmė baltą popiriaus lapą ir surašė Lietuvos viziją...

Perskaičiau greitomis. Autorius vis atranda tarpukario Respublikos laikų vis stipresnių visuomeninių aktorių (veikėjų). Sakyčiau - antreprenerių. Kiek dar liko neatrastų?
-------
Kai Kazys Pakštas mirė, aš buvau 10-je klasėje. Niekas tada mums nepasakojo apie tokius įžymius lietuvius...
-----------------
Ta K.Pakšto programa puiki. 4-5 punktuose prasimuša "veiklumas". Ar tikrai taip K.Pakštas rašė (anglų, vokiečių k.)? "Veiklumas" - ir šiandiena. Propagandinis "verslumas". Ar tai sinonimai? Autorius sukiojasi apie šią sritį, bet aiškios nuomonės neišsako: ko trūksta lietuvių tautai ("žemė pažadėta aukštos INICIATYVOS tautoms")?
--------
Permečiau akimis 2003 Vl.Terlecko straipsnį apie K.Pakštą. Pasirodo, jis buvo (ir)ekonomistas. Net bankui vadovavo. Ar tikrai taip?
--------
Papildomi Autoriaus paaiškinimai mane nustebino. Smetonų (jo, jos) parsidavimas Rusijos spectarnyboms už dolerius? Neįtikėtina.

toke kejp valiušajtis bando nukrejpti letuvius no ju majtintojos rusijos iš kurios mias gauname bevejk dikaj nafta dujes ir alektra todel idomu kek jam sumokejo amerikos žydaj

normalių žmonių pokalbis. Malonu paskaityti. Prašymas sysadminui - visokius "delfio" tipo vėmikus mesti lauk. Čia padori vieta padoriems žmonėms.

Dėkoju, gerbiamieji, už gerą žodį, malonu, kad randate mano straipsniuose šio to įdomaus. Bet atsiliepiu ne dėl pagyrimų. Nieko blogo, jei nuomonės kuriuo nors klausimu ir nesutampa, greičiau, tai natržūralu. Nėra dviejų žmonių, kurie visais klausimais galvotų vienodai. Jeigu taip pasitaiko, dažniausiai, vienas iš jų nuomonės neturi arba yra pataikūnas, kuris nori įsiteikti dėl savo apskaičiavimų. Ypač politikoje tai dažnas reiškinys. Tuo tarpu politiniai vertinimai, tegul ir istorinių reiškinių, dažnai skiriasi. Tad nieko nuostabaus, jei požiūriai kartais nesutampa. Tada reikia kritikuoti konkrečius vertinimus bei teiginius, o ne abstrakčiai kabinėti etiketes, kaip tai daro "sveikintojas", primetinėdamas man "prorusišką pasaulėžiūrą" (!?). Neabejoju, kad jeigu išdrįstumėte pasirašyti savo vardą, žodžius rinktumėte rūpestingiau, nes ir pats suprantate, kad tai ką parašėte yra absurdas. Socialinė dabartinės valdžios kritika, kurios nevengiau ir nežadu ateityje to vengti, jeigu matysiu tai esant reikalinga, nėra joks "prorusiškumas". Priešingai, monopolijų, prirakintų prie rusiškų energijos šaltinių, įsigalėjimas ir baisinga socialinė atskirtis, naudinga kaip tik tiems, kurie siekia mus išnaudoti. Ir išnaudoja. O kas tokią politiką vykdo - tarnauja išnaudotojams, nepaisant to, kad savo retorika keiktų juos susiriesdami.
Dėl Smetonos. Taip, aš jo valdymą vertinu kritiškai, apie tai ne kartą esu rašęs, ir to neslepiu. Jo prezidentavimas toli gražu nebuvo "vidurio linijos" politika, priešingai, tai buvo kraštutinės dešinės režimas, beatodairiškai gniaužęs bet kokią opoziciją, "kovos su bloševizmu" priedanga. Tuo tarpu jis pats faktiškai sukompromituotas buvo jau 1925 m., kada iš sovietų ambasados pradėjo priiminėti po 200 USD (2000 Lt) į mėnesį savo laikraščio leidybai. Tik SSSR ambasados žiniarasčiuose yra p. Smetonienės parašai. Net ir 4 komunistus po 1926 m. perversmo kada rengėsi sušaudyti, pirma atsiklausė Maskvos. Ir tai įvykdė tik po to, kai gavo jos pritarimą. O Maskva nušovė du zuikius: pastatė diktatorium žmogų, kurį galėjo bet kurią akimirką "sudeginti", paviešindama jos turimą "kompromatą", jeigu jis taptų nesukalbas arba nebereikalingas, ir antra, svetimomis rankomis atsikratė Maskvai neužtektinai lojalių bolševikų, kurie Lietuvoje buvo surengę savo suvažiavimą be Maskvos pritarimo ir išsirinkę vadovybę, į kurią neįtraukė Maskvoje gyvenusių Kapsuko ir Angariečio. Tokia istorija. Paskaitykite Z.Butkaus veikalus, tai faktai, ne mano nuomonė. Todėl nematau pagrindo garbinti žmogaus, kuris mūsų politinės kultūros tradicijoje paliko blogą pavyzdį ir pritariu Pakšto vertinimui, kuris 1926 m. perversmininkus pavadino "laisvės duobkasiais".