Konferencijoje „Piliečio galimybės gintis ir ginti valstybę“ kalbėjusi Vilniaus universiteto mokslininkė Ainė Ramonaitė sakė, kad klausimas „ar lietuviai eitų gintį valstybę“ nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Pareigos jausmas artimas ne visiems
„Kalbama, kad visuomenė yra gynybos pamatas, bet jei žiūrėtume, kaip kariškiai žiūri į visuomenę, tai pamatytume, kad nėra visiškai aišku, kokį vaidmenį užima visuomenė. Dažnai ji matoma, kaip gynybos objektas, dar ji matoma, kaip kliuvinys, nes civiliai neretai yra tie, kurie trukdo kariniams veiksmams“, – sakė mokslininkė, prieš porą metų atlikusi tyrimą, kuris parodė Lietuvos piliečių nusiteikimą ginti tėvynę.
Ji tikino, kad mes retai kalbame apie visuomenę, kaip nemenką gynybos išteklių, daugiau esame linkę kalbėti apie visuomenės atsparumą.
„Kalbame apie pilietinį pasipriešinimą, bet dažnai tai susiveda į neprievartines formas, o štai apie pilietinę gynybą diskutuojame mažiau. Visgi Konstitucijoje ir kituose įstatymuose yra parašyta: mes turime teisę ir pareigą priešintis“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji klausė, kaip visuomenė išties priima pareigą priešintis ir pristatė apklausos, atliktos 2017 metais, duomenis.
Pasak A. Ramonaitės, apklausa parodė, kad pareigos jausmas ginti valstybę mūsų visuomenėje egzistuoja, bet nerimą kelia jauniausia visuomenės grupė, apimanti jaunuolius nuo 16 iki 25 metų.
„Tos kartos pareigos jausmas yra kitoks, ar kalbėsime apie dalyvavimą rinkimuose, ar apie šalies gynybą“, – sakė A. Ramonaitė.
Visgi, pasak mokslininkės, kiti klausimai ir atsakymai į juos, nuramino. Asmeniškai prie šalies gynybos prisidėtų daug daugiau jaunų žmonių, nei galima buvo pagalvoti.
Tiesa, asmeniškai ir su ginklu valstybę gintų mažiau moterų ir vyresnio amžiaus žmonių, tai, pasak mokslininkės, rodo ne patriotizmo stoką, o savo galimybių įvertinimą ir tam tikrą visuomenės nusistatymą [dėl moterų galimybių ginti]. O štai paklausus, ar mes privalome gintis, jokių amžiaus ir lyties barjerų apklausose neliko, tai, pasak A. Ramonaitės, džiugina.
„Sunku tiksliai žinoti, kas vyksta žmogaus galvoje, kai klausiama, ar eitum ginti valstybės, jei kiltų karas. Todėl savo apklausose tą informaciją mes mėginome išklausti įvairiais būdais. Skyrėsi atsakymai į klausimus apie pasipriešinimą ginklu ir partizaninį pasipriešinimą, ginklas skiria žmones, bet tie, kurie eitų priešintis, išties eitų bet kokiu atveju. Sudėję visus atsakymus į vieną indeksą gavome išklotinę, kaip žmonės nusiteikę dalyvauti pilietinėje gynyboje“, – sakė mokslininkė.
Anot jos, 11 proc. apklausoje dalyvavusių žmonių ginti tėvynės neitų. Didžiausia dalis eitų, bet su išlygomis, o štai 6 proc. tvirtai pasisakė, kad gintų Lietuvą.
„Tokių žmonių apklausoje, kurios imtis buvo 1300 gyventojų, buvo 6 proc. Tai daug ar mažai? Žmonės atsakinėjo blaivai ir realistiškai. Jei mes išverstume šį procentą į absoliučius skaičius, tai 6 proc. nuo suaugusių Lietuvos piliečių būtų apie 150 tūkst. žmonių, jei pagalvosime, kad kariuomenė sudaro 20 tūkst. žmonių, tai toks skaičius yra didelis“, – svarstė A. Ramonaitė.
Klausimas kas tie žmonės? 78 proc. vyrai, 22 proc. moterys, 91 proc. lietuvių ir 9 proc. ne lietuvių. Didesnė dalis tų žmonių, kurie nepaisant nieko gintų tėvynę, yra iš miestų ir miestelių, mažiau žmonių iš kaimo. Pusė, pasirengusių ginti tėvynę bet kokiu atveju, turi karinį pasirengimą, o pusė – ne.
Bendroje imtyje Lietuvoje 28 proc. žmonių turi karinį parengimą. Iš potencialių gynėjų net 37 proc. priklauso kokiai nors visuomeninei organizacijai. Tai, pasak A. Ramonaitės, rodo, kad kai žmogus yra aktyvus, jis nusiteikęs gintis ir ginti.
A. Ramonaitė taip pat atskleidė, kad apklausa parodė: labiausiai tėvynę nusiteikę ginti kvalifikuoti darbininkai, mažiausiai – žemiausią išsilavinimą turintys asmenys, aukščiausią išsilavinimą turintys asmenys taip pat nėra tokie aktyvūs.
Apklausos ir tyrimo metu išaiškėjo, kad tėvynę ginti pasiruošę ne tik kariai, savanoriai, bet ir būrys žmonių turinčių pačias įvairiausias specialybes ir polinkius. Kelių inžinieriai, verslininkai, kulinarai ar kompiuterių specialistai galėtų būti puiki paspirtis kariškiams ginkluoto konflikto atveju.
Šie žmonės gal neimtų ginklo į rankas, bet norėtų ir galėtų padėti kitaip, tiesa kaip, jie nežino, o valstybė jiems nepasako. Anot A. Ramonaitės, valstybė daro klaidą nežinodama savo potencialių gynėjų kompetencijų ir jų nepanaudodama.
Nesekime Ukrainos pavyzdžiu
Atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis taip pat pabrėžė aktyvaus rezervo svarbą. Pasak karininko, pavojaus atveju žmonės privalo žinoti, kur eiti, ką daryti ir kas yra jų vadas. Tam nereikia būti kariškiu ar karininku, pakanka kartą per mėnesį paaukoti vieną savaitgalį mokymams. Tai, pasak atsargos pulkininko, būtų didelis indėlis į šalies gynybos užtikrinimą.
„Ekspertai, atsargos generolai jau kuris laikas kalba, kad 5-10 metų bėgyje gali kilti didelis karas tarp Rusijos, JAV, Kinijos“, – sakė karininkas, patikinęs, kad neturėtume tokios informacijos praleisti pro akis.
„Kaip reiktų organizuotis? Pirmiausia yra Lietuvos kariuomene su šauliais ir savanoriais, antra dalis organizuotas rezervas, o toliau – neorganizuoti piliečiai. Kariuomenė turi užduotis, ji joms ruošiasi, kariuomenė gebėtų valdyti tam tikrą nedidelį konfliktą, kai nėra reikalo mobilizuoti visuomenės, bet taikos metu reiktų ruošti būtent visuomenę, rezervą. Reikia aktyvios rezervo komandos, o organizuotas rezervas yra tada, kai kariai, civiliai, žino savo vadus, taip pat svarbu, kad jie tam skirtų laiko“, – kalbėjo atsargos pulkininkas.
Anot jo, Ukrainos pavyzdys rodo, kaip svarbu paruošti piliečius kariniam konfliktui.
Anot atsargos pulkininko, prasidėjus karui Donbase Ukrainos prezidentas Petro Porošenko kvietė neorganizuotą rezervą ir todėl iki 90 proc. nuostolių patyrė nuo savų padalinių. Dėl to, kad jie nebuvo organizuoti. Taigi, vienas paaukotas savaitgalis per mėnesį yra minimalus laikas tam, kad galėtum galvoti, jog esi organizuoto rezervo dalis.
„Jei galvojama didinti organizuotą rezervą, sakyčiau, kad tai daryti reikia stiprinant jau esamas struktūras. Dabar savanorių pajėgose yra limitai, tarkime 5 tūkst. žmonių, bet jei, pagal Konstituciją, kiekvienas turi teisę ir pareigą ginti, tai tie limitai nereikalingi“, – svarstė V. Malinionis.
Anot jo, kiekvienas žmogus, pasirengęs ginti tėvynę, turi suprasti, kad jis yra organizacijoje.
„Nuosavas ginklas nėra pasirengimas, pasirengimas yra valia, laikas, resursai ginti valstybę“, – sakė atsargos pulkininkas.
