Referendumai yra veiksmingiausia tiesioginė žmonių valios apraiška. Demokratinės pilietinės sistemos sąlygomis referendumais priimami svarbiausi visuomenei ir valstybei sprendimai. Jų reikšmę liudija airių išsakytas „Ne“ Lisabonos sutarčiai. Pasekmės – visai Europos Sąjungai. Tačiau nelygu kokia demokratinė sistema.
Mūsų politinėje korupcinėje sistemoje įtvirtinta tokia tvarka, kad patys žmonės referendumo surengti niekaip neišgalėtų – tad jie rengiami tik valdžiai sumanius ir yra valdžios instrumentas. Nei dėl Konstitucinės sutarties, nei dėl Lisabonos sutarties valdžiai referendumo nereikėjo, tačiau staiga - prireikė. Dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo.
Kodėl staiga prireikė tokio referendumo? Juk valdžia daugelį metų nė piršto nepajudino, kad susikurtume tvirtą energetikos pagrindą AE uždarymui. Klausimas gana paprastas, tačiau atsakyti jį gana keblu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad valdžia nori gauti stiprų „kozirį“ derybose su Europos Komisija ir ES šalių vadovais, kad įtikintų juos dėl būtinumo pratęsti AE darbą dar bent kelerius metus. Šitai būtų suprantama, jei valdžia rodytų didelį ryžtą derėtis ES lygiu. Tačiau jokios aiškios, kryptingos sutelktinės veiklos šia linkme – nė ženklo. Visomis buvusio premjero jėgomis padėjusio „Williams“ korporacijai tuštinti Lietuvos biudžetą Aleksandro Abišalos veikla, imituojanti derybas, vargu ar ką gali apmonyti – jau dėdamasis derybininko regalijas šis didžiavyris atvirai aiškino netikįs derybų sėkme ir nematąs galimybės pratęsti AE darbą. Uždaryti reikės, bet galime ir „pasiderėti“. Tik neaišku nei su kuo, nei dėl ko.
Valdžia žino, kad žmonės pasisakys už Ignalinos AE darbo pratęsimą. Valdžia nujaučia ir kitą dalyką – žmonės nori pasakyti savo nuomonę jiems svarbiais klausimais. Tad tegul pasisako, tegul ateina prie balsadėžių, tegul pasijuntą esą reikšmingi. Tačiau tik su viena sąlyga – per Seimo rinkimus. Referendumas dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo rengiamas tam, kad pritrauktų daugiau vadinamojo elektorato prie Seimo rinkimų balsadėžių. Politikams rūpi ne tiek AE uždarymas ar neuždarymas, kiek atėjusių balsuoti Seimo rinkimuose skaičius. Politikus neramina, jog mažėja prie balsadėžių ateinančių žmonių. Ir ne tik tai. Pastaruoju metu plinta ir mintis, jog reikia sąmoningai neiti į rinkimus, nebalsuoti už jokią partiją, kitaip tariant – demokratiniu būdu delegitimuoti valdžią. Tad referendumas - masalas rinkėjams ateiti prie balsadėžių. Prie jų jie ir taps tais valdžią ir politinę korupcinę sistemą legitimuojančiais dalyvavusių rinkimuose procentais. Tais procentais taps ir tie, kurie jau puikiai suvokia, kad valdžiai nesvarbu, už kokias partijas bus balsuojama, - sistema nesikeis, o įvairių partijų nomenklatūra sėkmingais pasiskirstys vaidmenimis.
Balsavusių procentas svarbus dėl to, kad nuo jo priklauso valdžios legitimumas - vienaip jaučiasi 10 procentų rinkėjų palaikyta, kitaip – 20-30 procentų , o dar kitaip – 40-50 procentų palaikyta valdžia. Jau nekalbant apie tokius rinkimus, kuriuose dalyvauja 70-80 procentų rinkėjų. Korupcinei valdžiai svarbu rinkėjų pasitikėjimas, kad ir manipuliaciniais būdais išgaunamas. Mūsų valdžiai reikalingi atėję į referendumą, kurie bus laikomi Seimo rinkėjais. Šiek tiek rinkėjų procentų prisidės. Ir visai nesvarbu, ką referendume pasakys žmonės – juk referendumas konsultacinis, niekuo ir niekaip nei dabartinės, nei būsimos valdžios neįpareigojantis. Valdžia, kaip jau įprasta, pasilieka sau teisę veikti laisvai ir nevaržomai.
Svarbus yra kitas klausimas – ar valdžia nori, kad AE darbas būtų pratęstas? Į šį klausimą derėtų atsakyti aiškiai ir paprasta – ne, nenori. Nekalbėsiu apie visiems matomą neryžtingumą dėl derybų ir derybų strategijos stoką. Yra tiesioginis materialinis interesas – elektros kainų kėlimas. Tik vadinamieji „žmonės iš gatvės“ mano, kad elektros kainų kilimas yra blogai, o elektros pardavėjams, tarpininkams ir kitokiems energetikos srities veikėjams – tai tiesiog pasakiškų viršpelnių rojus. Gerovės rojus ir su jais susijusiems politikams. Svaiginami milijardai neaplenks nei „Maxima“, nei „Leo Lt“ savininkų kišenės. O kur dar papildomi valstybės biudžeto nusunkimo kanalai – juk įvairios kompensacijos ir šalpos taip pat suplauks maisto ir elektros tinklų savininkams. Tačiau juk dera pagalvoti ir apie žmonių nepasitenkinimą, kuris gali įgauti ir drastiškesnį nei pensininkų parypavimai pavidalą. Šitai jau politikų reikalas – jiems ir mokama už tai, kad jie ne oligarchų, o mokesčių mokėtojų pinigais suvaldytų visus galimus nepasitenkinimus. Tad dabar drastiškas kainų šuolis bus pagardintas demokratiniu niekinio referendumo saldainiu.
Lietuvoje esama įtakingų žmonių, kurie nenori, kad AE dirbtų dar kelis metus dėl to, kad uždarymas padidina Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Ne tik padidina, o Lietuvą paverčia energetine Rusijos įkaite. Tie žmonės gerai padirbėjo – juk Lietuvos valdžia atgautos nepriklausomybės metais nė piršto nepajudino, kad sumažintų energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Nei strategijos, nei taktikos. Kam reikalinga tokia šalis, kuri būdama NATO narė išliktų Rusijos energetiniame glėbyje? Atsakymas, manau, aiškus. Kas tie gerai padirbėję žmonės? Dalį jų matėme visu gražumu nužudyto saugumo karininko a. a. Vytauto Pociūno šmeižto kampanijos metu ir visais įmanomais būdais priešinantis jo žūties aplinkybių tyrimui.
Prezidentas Valdas Adamkus referendumo idėjos nepalaiko. Tačiau tokia jo nuomonė kai kurių žmonių akyse tik didina tariamą šio renginio reikšmingumą. Prezidentas suvokia, kad dėl to referendumo bei jo rezultatų jam teks vienaip ar kitaip kalbėti su ES šalių vadovais ir kitais aukštais ES pareigūnais. Jis juk negali tiesiai šviesiai pareikšti, kad tie pareigūnai nekreiptų į Lietuvoje vykusį referendumą jokio dėmesio – nukentės valstybės įvaizdis. ES šalių lyderiai referendumus suvokia kaip reikšmingą žmonių valios apraišką, tad jiems mūsų Seimo sprendimas kelia daug klausimų. Tačiau čia jau ne seimūnų, o prezidento reikalas – pasiaiškins, ne pirmas kartas. Seimūnams ir partijoms svarbiausia – rinkimai.
