• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kalėjimas tapo išsigelbėjimu nuo narkotikų (III)

Dabar eina vadovės pareigas

„Narkotikų pirmą kartą pabandžiau būdama 15 metų. Tai buvo vadinamieji lengvi narkotikai – „žolė“, ekstazis, amfetaminas. Būdama 17 gulėjau psichiatrinėje ligoninėje, nes bandžiau 2 kartus nusižudyti. 18 metų jau sėdėjau ant adatos – leidausi heroiną, dozės reikėjo kiekvieną dieną. Tam reikėjo pinigų, narkotikai nėra pigūs. 21 metų mane sulaikė pareigūnai už prekybą narkotikais“, – taip pasakojimą apie savo gyvenimą pradeda Laura.

„Narkotikų pirmą kartą pabandžiau būdama 15 metų. Tai buvo vadinamieji lengvi narkotikai – „žolė“, ekstazis, amfetaminas. Būdama 17 gulėjau psichiatrinėje ligoninėje, nes bandžiau 2 kartus nusižudyti. 18 metų jau sėdėjau ant adatos – leidausi heroiną, dozės reikėjo kiekvieną dieną. Tam reikėjo pinigų, narkotikai nėra pigūs. 21 metų mane sulaikė pareigūnai už prekybą narkotikais“, – taip pasakojimą apie savo gyvenimą pradeda Laura.

REKLAMA

Nuo narkotikų priklausomas žmogus gyvena savo susikurtame iliuzijų pasaulyje, ten nėra jokių taisyklių, įsipareigojimų ar atsakomybės. Todėl pakliuvus į pataisos namus Laurai buvo sunkiausia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, sveikimą nuo priklausomybės ir darbą.

„Pataisos namuose susidūriau su tuo, kad reikia prisiimti atsakomybę, anksčiau to niekada nedariau. Reikėjo eiti dirbti, nors darbas nepatiko. Pasodino prie siuvimo mašinos – neįsivaizdavau net kaip ji įsijungia, o reikia siūti. Mano pirma alga buvo 3 litai su centais.“

REKLAMA
REKLAMA

Bėgant laikui viskas pradėjo keistis – atsakomybės ir įsipareigojimų daugėjo. Mergina pradėjo lankyti pataisos namuose esančią mokyklą, nes nebuvo baigusi vidurinės. Vėliau užsirašė į kursus. Ir pirmą kartą pataisos namuose nuėjo į anoniminių narkomanų susirinkimą.

REKLAMA

„Ėjau su tokia nuostata, kad man čia viskas gerai. Jaunystė kvailystė, šiek tiek pakvailiojau ir viskas susitvarkys. Su laiku atsirado lankymasis kiekvieną savaitę. Vėliau supratau, kad vartojimas – tai ligos pasekmė, nes pati liga yra daug giliau. Priklausomas žmogus lieka visam gyvenimui ir jis nėra išgydomas. Galima ją tik pristabdyti. Sunkiausia sau pripažinti, kad esu priklausoma, turiu problemų, esu bejėgė, nes pati negaliu susitvarkyti su priklausomybe.“

REKLAMA
REKLAMA

Pataisos namuose narkotikai

Pataisos namuose gauti narkotikų nėra sudėtinga. Juos neretai permeta per tvorą, nes tvora nėra aukšta. Sugalvoja ir kitų perdavimo būdų, todėl, anot Lauros, pataisos namuose kas norėjo, tas vartojo. Pašnekovė sako, kad ji dėjo pastangas pakeisti savo gyvenimą iš baimės likti pataisos namuose 8 metams.

„Jei sučiups vartojant – šviečia karceris, o karceris reiškia, kad nuplaukia visos lengvatos, nes ne tik nesilaikai taisyklių, bet dar labai griežtai pažeidinėji. Mane lydėjo baimė, todėl jaučiausi saugi dėl to, kad vartoti negaliu. Ne tai, kad sakyčiau nenoriu vartoti, bet – negaliu. Nors iš tikrųjų būdavo momentų, kai ateidavo tas noras, kad dabar būtų gerai – užsimirštų visos problemos, atsipalaiduočiau.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pataisos namai Laurai suteikė saugumo jausmo, lankydamasi anoniminių narkomanų susirinkimuose mergina jautė paramą, baigė vidurinę mokyklą.

 

Laisvė

Laurai buvo skirti aštuoneri metai nelaisvės, po ketverių metų ji kreipėsi į teismą ir dėl gero elgesio bei pastangų išėjo į laisvę.

„Išėjau su tokiu nušvitimu – jau ketveri metai švari, nieko nevartoju. Dabar jau viskas bus taip gerai – visi man lenksis, plos, džiaugsis ir šokinės, kad aš tokia šaunuolė. Bet grįžau ir nieko panašaus nebuvo. Niekas nieko nedavė ir nepasakė: „Imk čia tau, jau viskas padaryta“. Tada pagalvojau: „Aš jums dar visiems parodysiu, kaip čia viskas bus gerai.“

REKLAMA

Darboholizmas ir nesveiki santykiai su vyrais

Pirma darbą mergina susirado drabužių parduotuvėje. Kaip pati Laura sako, ji priklausomybę kvaišalams iškeitė į darboholizmą.

„Variau šešias dienas per savaitę, todėl nebeliko vietos asmeniniam gyvenimui. Man darbas nepatiko, nenorėjau į jį eiti, bet buvau visa galva į jį pasinėrusi, nes taip buvo patogu. Iš pataisos namų išsinešiau lygtinumą, žinojau, kad atsipalaiduoti kitaip negaliu. Narkotinės medžiagos ir alkoholis ne man – neturiu tokio sveiko proto, kad galėčiau su saiku vartoti. Kiti žmonės sugeba į mėnesį išgerti taurę vyno, o aš nusigeriu iki kominės būsenos. Todėl mane gelbėjo pasinėrimas į darbą.“

REKLAMA

Vėliau priklausomybę pakeitė į santykiai su vyrais.

„Tai nebuvo sveiki santykiai. Visą laiką norėjau, kad būtų taip, kaip aš noriu, o ne taip, kaip man sako. Būdavo jei aš noriu susitikti – susitiksim, o jei nenoriu – tai nesimatysim mėnesį, du ar metus. Ir žmonės neištverdavo šalia manęs. Poroje juk turėtų būti pusiausvyra – dviejų žmonių sutarimas.“

Šeimoje situacija buvo ne ką geresnė, mergina nesusikalbėdavo su namiškiais, nuolat būdavo pikta ir irzli.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Rėkdavau: „Darykite taip, kaip aš noriu“. Mano tėvas alkoholikas, todėl jam nuolat aiškinau: „Pasižiūrėk į mane, jei aš galiu – tai ir tu gali. Visą laiką buvau nepatenkinta, primesdavau savo nuomonę. Toks periodas tęsėsi apie pusantrų metų. Vis mėtydavausi, nerasdavau pusiausvyros. Ir tada atėjo momentas, kai supratau – arba turiu kažką daryti arba einu vartoti, nes nebegaliu savęs suprasti ir susikalbėti.“

REKLAMA

Anoniminiai narkomanų susirinkimai

Mergina susisiekė su pažįstamu vaikinu, jis gydėsi ir lankė anoniminių narkomanų susirinkimus. Tą patį vakarą Laura ten nuėjo.

„Vėl atsidūriau anoniminių narkomanų susirinkime. Tada supratau, kad esu savo vietoje, jog čia esu saugi, galiu sulaukti pagalbos. Pats principas, kad mes esam anonimai labai patiko, nes niekam neįdomi žmogaus tapatybė, nesvarbu kuo užsiimi ar ką vartojai. Esu čia ir dabar – pasiryžusi sveikti. Tada palaipsniui, kai atsirado grupė ir 12-os žingsnių programa, man viskas pradėjo eiti į priekį, kaip sakau, pradėjau lipti į tą kalną.“

REKLAMA

Laura visada manė, kad užteks atsisakyti narkotikų vartojimo ir viskas gyvenime išsispręs, bet jai teko nusivilti, kai taip nenutiko.

„Neužtenka atsisakyti vartojimo. Iš tiesų reikia keisti viską nuo pačių pagrindų – mąstymą, požiūrį. Auksinė taisyklė – pasaulį pradedu keisti nuo savęs. Kai pati keičiuosi ir aplinka keičiasi.“

Gyvenimas šiandien – esu vadovė

„Šiandien tikrai neturiu kuo skųstis, nes turiu tai, apie ką svajojau. Tik garsiai nepasakydavau. Aš plėšausi per du darbus, bet vis tiek viską spėju. Vienam darbe esu vadovė, kitam – vadovo asistentė. Niekada nesureikšminau pačių pareigybių, bet stengiesi daryti pažangą ir tave vertina, natūralu, kad tai džiugina.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pašnekovė prisipažįsta iš pradžių turėjusi ne vieną stereotipą, galvojo, kad priklausomybių turėjęs ir bausmę atlikęs žmogus neturi jokių šansų pradėti gyvenimą iš naujo. Manė, kad visi keliai uždaryti.

„Iš tikrųjų ant kaktos neparašyta praeitis, neprivalau eiti ir pasakoti kiekvienam. Šiandien esu tokia, kokia esu ir arba priimate mane tokią, kokia esu, arba mums ne pakeliui. Dabar suprantu, kad reikia tik savų pastangų, noro ir užsispyrimo, parodyti, kaip sugebi dirbti. Kiti sako, kad reikia turėti gerą užnugarį, tėvelius ar pažįstami, kurie padėtų. Tai netiesa. Visus darbus susiradau savo jėgom, pati ėjau į darbo pokalbius, pateikiau save, pati ėjau dirbau ir įrodinėjau, kad aš galiu tai padaryti.“

Dabar Laurai 29-eri metai, ji laisvėje trejus metus, nevartoja narkotinių medžiagų ir alkoholio – 7 metus ir 7 mėnesius.

„Šiai dienai aš susiduriu su sunkumais, bet aš visą laiką žinau: yra problema – bus ir problemos sprendimas.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų