Būdama 13–14 metų narkotikų ir alkoholio nevartojo, vengė tokių dalykų. Tačiau draugų kompanijoje atsirado vienas drąsesnis vaikinas, kuris sumanė išbandyti narkotikų ir pasipasakojo apie savo potyrius kitiems.
„Pasakojo, kaip viskas buvo gerai, gražu, faina. Sakė: „Vartojau praeitą mėnesį, matai, man nieko nenutiko.“ Gerai, galvoju, pabandom. Pabandai „žolės“ – nieko baisaus nenutiko, tada jau bandai amfetaminą, irgi nieko baisaus. Ir taip su kiekvienu kartu išbandyti dar ką nors naujo baimė mažėja. Gauni dirbtinę euforiją ir eini vis toliau“, – pasakoja Laura.
Iš pradžių vartojo nedažnai – kartą per mėnesį, kartą per dvi savaites, paskui kas savaitę. Vėliau amfetaminą Laura pradėjo vartoti sistemingai – kas antrą dieną. Paskui atėjo eilė heroinui. Pirmą sykį mergina jo pabandė, kai jautė negerumą po amfetamino vartojimo.
„Po amfetamino jautiesi blogai, esi išsiblaškęs, negali užmigti, kūnas atrodo sunkus. Tada šalia buvo žmogus, kuris tarstelėjo: „Žinau gerą vaistą.“ Galvoji – gal nereikia, bet blogai jautiesi, paskui ateina mintis – kas čia tokio, porą dūmų patrauksiu heroino ir viskas. Patrauki porą dūmų – atpalaiduoja, viskas pasidaro labai gerai. Pradedi galvoti, kad gali suderinti du dalykus – vartoti amfetaminą ir paskui ant viršaus, kad blogai nesijaustum, dar pavartoti heroino“, – prisimena Laura.
Depresija ir du bandymai nusižudyti
Būdama 17-os metų Laura gulėjo psichiatrijos ligoninėje, bandė 2 kartus nusižudyti. Mergina pasakoja, kad vartojant psichotropines medžiagas „pavažiuoja“ stogelis, žmogus nebesuvokia aplinkos.
„Neatitraukdavau užuolaidų, nenorėdavau lipti iš lovos, po namus vaikščiodavau susivėlusi su chalatu. Buvo apėmusi visiška apatija – nieko nenorėjau. Pamenu, tada buvo vasara, mane draugai kvietė prie ežero, o man šimtas metų tas ežeras nereikalingas. Pagalvojus apie išvažiavimą pirma mintis – ką darysiu, kai prasidės lomkės. Juk tada reikės dozės. Ir niekur nevažiuoji.“
Taip po truputį nutrūko ryšiai su draugais, kurie nevartojo narkotikų. Pasak Lauros, ji stengėsi izoliuoti save nuo kitų, nenorėjo nieko įsileisti į savo gyvenimą.
„Tada ateina vienatvė, bet su narkotikais dingsta visos baimės, kompleksai, viskas, kas tau nepatinka, tampi kitu žmogumi. Atrodo, ir bendrauti kitaip moki, o kai nebelieka narkotikų – galvoji, kad esi niekas. Ir visada sau sakai, kad laiku sustosi. Du kartus bandžiau sustoti vartoti savarankiškai, nepavyko. Atsilaikai dvi tris dienas ir vėl tas pats nuopuolis. Vėl krenti ant žemės, pasiduodi ir vėl eini tos pačios dozės“, – pasakojo mergina.
Dabar jau 29-erių moteris jautė organizmo išsekimą dėl miego trūkumo, mažai maitindavosi. Pasak Lauros, visos bėdos ir negandos susikrovė, viskas atrodė juoda, todėl prisigėrė vaistų – bandė nusižudyti.
„Po poros savaičių vėl pabandžiau prisigerti vaistų, bet antrą kartą iš toksikologinio mane nusiuntė tiesiai į psichiatrinę. Ten pragulėjau du mėnesius, bet gydytojai taip ir neišsiaiškino problemos. Gydė nuo depresijos, nors problema buvo priklausomybė nuo narkotinių medžiagų“, – pasakoja Laura.
Manipuliacija gydytojais
Atsidūrusi psichiatrijos ligoninėje Laura greitai suprato, kad gali apgauti gydytojus ir net jais manipuliuoti. Pati psichiatrė pamėtėjo Laurai idėją, kai paklausė, ar šeimoje kas negerai.
„Tą akimirką supratau, jog galiu manipuliuoti gydytojais, kad jie nepastebėtų esminės problemos – priklausomybės. Ir prasidėjo mano pasakojimai apie problemas šeimoje, sakiau, kad niekas manęs nemyli, niekam nereikalinga. Nors viso to iš tikrųjų nebuvo. Iš tiesų stengiausi nuslėpti norą vartoti narkotikus, bijojau, kad galiu prarasti galimybę juos vartoti“, – atvirauja pašnekovė.
Gyvenimas buvo virtęs dideliu spektakliu, Laura meluodavo tiek, kad laikui bėgant pati pradėjo tikėti savo melu.
„Eidavau į psichoterapijos seansus, spręsdavau problemas kartu su gydytoja ir galvodavau: „Va, matot, kokia aš gera aktorė – „Oskarą“ galit įteikti.“ Iš tiesų šeimoje nebuvo taip, kad būčiau nemylima, engiama ar varoma iš namų.“
Tęsinys kitoje dalyje.
