Albinas Čaplikas
Gerumo niekada nebus per daug, meilės niekada nebus per daug, dėmesio niekada nebus per daug, juoko niekada nebus per daug, vyrams – automobilių ir meškerių, o moterims – suknelių ir papuošalų, ir apskritai, daug ko niekada nebus per daug. Bet pabandykite geroje kompanijoje pasakyti, kad darbo niekada nebus per daug, ir jus nutildys, liksite nesuprastas, mintyse išjuoktas, geriausiu atveju būsite palaikytas darbomanu.
Sakykite, kaip jautėtės praėjusį penktadienį? Aš jaučiausi nei pagautas, nei paleistas. Man asmeniškai buvo sunku dirbti, nes kai kurių valstybės institucijų telefonų niekas nekėlė, o jeigu ir pakėlė skyriuje pasilikęs vienas budintis valdininkas, tai paaiškino, kad jo kolega „kažkur čia buvo“, o kitas „išėjo į pasitarimą“, o trečias, kuriam paskambinau mobiliuoju telefonu, kalbėjo tarsi pagautas nusikaltimo vietoje, nes mūsų pokalbio fonas išdavė, kad pašnekovas buvo sode, sodyboje, miške, pajūryje ar bet kur kitur, tik ne savo darbo vietoje.
O kaip jautėtės ketvirtadienį? Žinoma, Lietuva ne tokia didelė, taigi galima buvo pasiekti bet kurią jos vietą, tačiau virš visų planų kabojo aštrus kirvis: „Rytoj darbo diena, todėl dar šiandien turiu sugrįžti, o važiuodamas vakare rizikuoju patekti į kamštį.“ Žinoma, šiais laikais yra visokių meditacijos būdų, daugeliui padedančių per kelias valandas atsijungti nuo kamuojančių problemų, tačiau anksčiau ar vėliau turime sugrįžti į realybę. Sakysite, kad tokios problemos nekamuoja žemdirbių, juk kaip tik šiuo metu „diena metus maitina“. Iš dalies esate teisus, tačiau ir žemdirbiui lyg tyčia kaip tik praėjusio trečiadienio popietę ar penktadienį galėjo ko nors prireikti savivaldybėje ar kurioje nors įmonėje. Deja, jis daugeliu atvejų tik sugaišo brangų laiką ir nieko nepešė.
Ar yra išeitis? Turbūt jaučiate, kur suku? Ne, nebūtina grįžti prie senos tvarkos, t. y. visais atvejais perkėlinėti darbo dienas, bet kai kuriais atvejais gal ir vertėtų elgtis taip, kaip pataria protas, o ne diktuoja įstatymas. Joks įstatymas negali numatyti visų aplinkybių. Būtent tokiais išskirtiniais atvejais Vyriausybė galėtų priimti protingą nutarimą. Štai šią savaitę būtų nenusvirusios rankos, jeigu vietoj penktadienio būtume padirbėję kitą šeštadienį, gegužės 10 dieną. Jau girdžiu, kaip pedantiškieji įstatymų žinovai kritikuoja šį pasiūlymą, esą tokiu atveju darbo savaitė būtų ilgesnė nei 40 darbo valandų, ir jeigu jų būtų daugiau, tai už viršvalandžius tektų papildomai mokėti, o to daryti niekas nenori. Prisipažinkime – ankstesnė Vyriausybė pakluso darbdavių reikalavimams neperkėlinėti darbo dienų, o dabartinė nesiryžta keisti netvarkos. Tačiau tokių dienų per metus būna tik 1–2, taigi Vyriausybė jau iš anksto galėtų priimti nutarimą abiem atvejams, o verslininkai dėl papildomai apmokamų 7–15 valandų per metus tikrai nedaug prarastų, nes darbas tomis dienomis būtų tikrai efektyvesnis. Deja, šiuo metu privatus verslas pasitvarko taip, kaip nori. O kaip jis nori?
Dažnokai jis tokiais atvejais perlenkia lazdą į kitą pusę. Žinau ne vieną privačią įmonę, kuri dirbo ir gegužės 1-ąją. Tokių įmonių vadovai juokauja: „Gegužės 1-oji yra tarptautinė darbo diena, todėl kaip tik šią dieną reikia dirbti net daugiau nei bet kurią kitą darbo dieną!“ Šįmet tokios aplinkybės susiklostys ir birželio 23-iąją, pirmadienį, nes 24-ąją švęsime Jonines. Panaši situacija kils ir kitų metų sausio 2 d., penktadienį. Tik pagalvokite: ketvirtadienį ilsėsimės sutikę Naujuosius, o penktadienį bandysime dirbti. Sutikite, kad tas penktadienis bus labai neefektyvus.
Neslėpsiu, yra darbdavių, kurie siūlo valstybei rūpintis ne darbo dienų perkėlimu, bet apskritai radikaliai keisti Darbo kodeksą – sumažinti kasmetines atostogas nuo 28 iki 20 kalendorinių dienų, atsisakyti arba sumažinti kai kurių lengvatų, pavyzdžiui, panaikinti papildomas atostogas už nenormalias darbo sąlygas bei papildomas atostogų dienas už didesnį nei 10 metų nepertraukiamo darbo vienoje įmonėje stažą ir atsisakyti kai kurių švenčių. Štai, pavyzdžiui, Kuba švenčia tik 8 dienas, Kinija – 9. Paprastai verslininkai nenori minėti Izraelio – žydai turi net 29 nacionalines šventes, tačiau Izraelio pragyvenimo lygis yra daug kartų aukštesnis nei mažiau švenčiančių valstybių. Legendos sklinda apie japonų ir korėjiečių (Pietų Korėja) darbštumą. Tai štai – šios šalys per metus švenčia 15–17 dienų.
Mes, lietuviai, švenčiame tiek, kiek vidutiniškai ES valstybės – 13 dienų (Motinos ir Tėvo dienos – sekmadieniais). Štai kaimyninėje Rusijoje yra kitaip: jeigu švęsti, tai švęsti! Oficialiai yra 12 švenčių, tačiau iš tikrųjų rusai linksminasi 20–23 dienas, nes jeigu šventė sutampa su savaitgaliu, tai skiriama papildoma diena, be to, paprastai papildoma nedarbo diena skiriama ir po šventės. Dėl šių užmojų pernai rusai prarado 840 mlrd. rublių. Bet jie kol kas neskaičiuoja pinigų, nes naftos ir dujų verslas dirba be išeiginių 24 valandas per parą. Tiesa, neilgai taip bus, ateis ir sunkios pagirios. Tačiau pasaulinė patirtis rodo, kad teiginys „tinginiai bei neturtingai gyvenantys daugiau švenčia“ neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų, daug svarbiau ne kiek švenčiama, bet kaip dirbama. Dirbdami taip, kaip dirbome praėjusį penktadienį, nieko gero nepasieksime.
