Antrus metus gyvendami suveržtais diržais susilaukėme iš Vyriausybės pasiūlymo – dar truputį, dviem milijardukais, susiveržti ir 2011 metais.
Jei norim sumažinti biudžeto deficitą iki 5,8 proc. BVP (su sąlyga, kad BVP augs ir tą papildomą sunkvežimį pinigų mieliems mūsų obligacijų pirkėjams, dabar laukiantiems riebių palūkanų, mes pakrausim iš to BVP prieaugio, o ne iš savo pajamų, kuriose jokio prieaugio dar nebus).
Apie tą suveržimą ir kunkuliuoja diskusija. Pasiūlymai nuoširdūs, atviri ir gerai motyvuoti. Verslo žmonės (tie, kurie teikia savo produkciją tiesiogiai pirkėjams) siūlo mažinti mokesčius – valstybės pajamos dar labiau sumažės, biudžetinė sfera turės susitraukti, bet užtat prekės ir paslaugos atpigs ir žmonės (bei valdžia) galės jų pirkti daugiau; verslas atkus, šis tas nubyrės ir samdomiems.
Ne verslo žmonės (tie, kurie teikia savo paslaugas per viešojo sektoriaus finansavimą) ne mažiau nuoširdūs – išlaidas reikėtų didinti (didinat mokesčius, nes kaipgi kitaip?), nes tada išaugs valstybės pajamos ir tą prieaugį bus galima nukreipti į užsakymus statybos darbams, gamybinės ir socialinės infrastruktūros paslaugų plėtojimą, taip pakils ten dirbančių pajamos, padidės paklausa, atkus ir verslas.
Jei nekalbam apie didesnį papildomą skolinimąsi (iš tiesų, niekas nebesiūlo), tai tada ginčas truputį veliasi.
Juk kiekvienam aišku, kad jei didinsi mokesčius, tai prekės brangs (didinant vartojimo mokesčius), žmonių disponuojamos pajamos mažės (didinant pajamų ir turto mokesčius ar socialinio draudimo įmokas) ir jie pirks mažiau. Taigi, verslas teisus, nauji mokesčiai stabdys gamybą ir didins skurdą.
Jei mažinsi mokesčius – irgi aišku. Valstybės pajamos mažės, teks mažinti atlyginimus, darbo vietas, kitas išlaidas vadinamojoje biudžetinėje sferoje – ir vėl verslas turės mažinti gamybą, atleisti darbuotojus, regėti plintant skurdą.
Jei sumažinsim mokesčius 3 milijonais, tai 3 milijonų pritrūks viešajam sektoriui finansuoti. Taigi, lygiai trijų milijonų negaus ir verslas, ką tik pasidžiaugęs, kad sumažėjo mokesčiai. Beliks toliau reikalauti mažinti mokesčius ir taip be galo.
Jei padidinsim mokesčius ir atimsim iš verslo ar jo samdomų žmonių 4 milijonus, tai tie 4 milijonai atsidurs viešojo sektoriaus išlaidose ir mikliai grįš pas verslą, jo dideliam džiaugsmui ir slepiamam įsitikinimui, kad pagaliau pirkėjai įvertino jo išskirtinius gabumus.
Pinigai neišgaruoja. Jei kažkokią sumelę pametėm iš akių, tą sumelė tikrai apsireikš kažkur ekonomikoje, nes nėra tokių, kurie pinigus naudotų pečiui užkurti.
Nėra taip paprasta, kaip čia surašyta, pasakys oponentai. Ir bus teisūs.
Bus teisūs todėl, kad aprašyta pajamų ir išlaidų pusiausvyra galima tik nekintančioje ir uždaroje ekonomikoje.
Pirma, jei ekonomika atvira, t.y. jei prekiaujam su kitomis pasaulio valstybėmis, tada gali būti, kad pinigų neturintys pirkėjai mūsų prekių neperka, o mes jas vis tiek parduodam – kitose šalyse. Eksporto augimas gali būti tas pirmasis postūmis, kuris padidina gamybą, taigi – ir dirbančiųjų pajamas, taigi – ir paklausą šalyje, o tada jau užsisuka ūkio plėtros ratas.
Išbalansuotoms, smuktelėjusioms, kreditų atsisakančioms šalims, tokioms kaip Lietuva (ir daug kitų), eksporto plėtra yra bene svarbiausias veiksnys, gebantis jų ekonomikas pajudinti iš vietos.
Antra, nors tie 3 milijonai naudos verslo pusėje reiškia 3 milijonų praradimą viešojo sektoriaus pusėje, o 4 milijonai praradimo versle reiškia 4 milijonus pajamų viešajame sektoriuje, tokios aritmetikos nepakaks.
3 milijonai sutaupytų, sumažinus mokesčius, verslo išlaidų bus 3 milijonai jo papildomų pajamų. Kur jis jas panaudos? Naujovėmis didinti darbo našumą, pereinant prie aukštesnės klasės gaminių, ar tiesiog plėsti ir taip jau konkurencijos smaugiamą tradicinės produkcijos gamybą?
Tai vienas rimtas klausimas.
Viešasis sektorius turi atlikti darbus ten, kur jis nepakeičiamas (šalies administravimas, viešoji tvarka, šalies gynyba), kur verslui neapsimoka ar jis neįstengia (energetika, kiti stambūs negamybinės infrastruktūros objektai, nemokami greitkeliai) arba ten, kur reikia vadovautis ne pelno maksimizavimo, o strateginiais ekonomikos plėtros interesais, nesyk ir vis stiprėjančiu socialinio teisingumo siekiu (švietimas, sveikatos apsauga, lengvatos šeimoms). Todėl sumažinę viešojo sektoriaus lėšas 4 milijonais, tiek 2011 metais ir sutaupysime ar, be to, dar 2021 metais turėsime daugiau užleistų ligų, ankstyvų mirčių, mažaraščiais likusių vaikų, emigravusių universitetų auklėtinių ir t.t.?
Tai antras rimtas klausimas.
Europoje nenutyla diskusija tarp dviejų požiūrių šalininkų. Vieni juokiasi iš kvietimų gelbėtis iš krizės drastišku biudžeto išlaidų, t.y. visuminės paklausos mažinimu ir siūlo tempti ekonomiką iš duobės nauju skolinimusi ir paklausos didinimu. Kiti tiek pat energingai tyčiojasi iš siūlymų gaisrą gesinti žibalu, t.y. įsiskolinus vos ne iki ausų (jau 20 ES šalių nevykdo maksimalaus biudžeto deficito reikalavimų), skolintis ir toliau, pasmerkiant biudžetą vis didesnei skolos aptarnavimo naštai, o ekonomiką – dusulingai raidai.
Mes jau susivokėm savo padėtyje ir galimybėse, diskusija prablaivėjo, išlaidų didinimo šalininkų beveik neliko. Matyt, sutarsim ir dėl to, kad biudžeto pajamas ir išlaidas vesim link balanso veikdami iš abiejų galų – didindami pajamas laikinu (?) mokesčių padidinimu (įvedant naujus mokesčius – ką mėgsta visi politikai, arba apgalvotai padidindami esamus – kas beveik niekam nepatinka, bet kainuoja pigiausiai) ir mažindami išlaidas.
Tas artėjimas prie viešųjų finansų pusiausvyros yra tik būtina sąlyga mūsų gerovei, tik sanavimas. Jis turi vesti prie esminio dalyko – šalies ekonomikos tarptautinio konkurencingumo didinimo.
