Vienas iš kaltinimų – gubernatorių rinkimų principas. Idant kandidatas būtų įregistruotas, būtina sąlyga, jog jį paremtų žymi dalis savivaldybės tarybos narių, pavyzdžiui Sankt Peterburge – 10%. Beapeliaciniu tonu teigiama, jog tai – išskirtinis pavyzdys, lyginant su demokratine Europa. Deja, demokratijos tvirtove laikoma Prancūzija ne taip seniai šį drakonišką filtrą pritaikė valstybės lygiu – prezidento rinkimams. Norint balotiruotis į prezidentus, čia reikia surinkti virš 500 rinktų pareigūnų parašų iš 30 departamentų ir ne daugiau 10% gali būti iš to paties departamento. Maža to – kiekvienas toks pareigūnas gali pasirašyti vos už vieną kandidatą.
Vargu ar būtina aiškinti, ką reiškia toks filtras bet kokiai sistemos kaitai. Jai užkertamas kelias. Valdančiųjų partijų nariai net savo pačių intencija vargiai suinteresuoti rašytis už svetimą kandidatą, o kadangi šie parašai vieši, akivaizdu, kas jiems už tai gresia iš savųjų partijų valdžios. Nenuostabu, kad sisteminės politinės permainos čia įmanomos tik masiškai vykstant politikų judėjimui iš vienos stovyklos į kitą, o tai savaime – išskirtinis atvejis. Rinkėjų nuomonė šiuo atveju nurašoma jau pirmajame politinio proceso etape. Dėkokime Dievui, kad Lietuvoje to kol kas nėra, bet tęsiantis ligšiolinėms tendencijoms tai gali būti tik laiko klausimas.
Antras kaltinimas – drastiškas partijų skaičiaus mažinimas, apskritai eliminuojant antisisteminius politinius subjektus iš politinių varžybų, juos paprasčiausiai panaikinant. Kaltinimas rimtas, bet šiuo atveju pavyzdžių toli ieškoti nereikia – žvilgtelkime į Lietuvą. 1990 m. politinių partijų įstatymu partijos registravimui ir tolesnei registruotai veiklai užteko vos 400 narių. 2004 m. įstatymas jau reikalavo 1 000 narių. 2013 m. įstatymas – 2 000 narių. Per 9-erius metus reikalaujamas narių skaičius išaugo dvigubai, o per visą atkurtos demokratinės valstybės laikotarpį – net penkis kartus.
Rusija šiuo požiūriu ėjo priešingu keliu. 2001 m. įstatymas reikalavo 10 000 narių. 2012 m. įstatymu jau užtenka vos 500 narių. Per 11 metų skaičius sumažintas 20 kartų. Lyginant aktualias Lietuvos ir Rusijos įstatymų redakcijas pravartu žvilgtelti į deklaruojamą rinkėjų skaičių. Lietuvoje paskutiniųjų rinkimų duomenų bazėje įrašyti 2 553 335 rinkėjai (2014 m. prezidento rinkimuose). Rusijoje – 109 229 337 rinkėjai (2011 m. Rusijos Dūmos rinkimuose). Net bendrais skaičiais skirtumas – įspūdingas: demokratinės Lietuvos kartelė partijai 4-is kartus aukščiau, nei autoritarinės Rusijos, o procentiškai, pagal politiškai veiksnių piliečių skaičius, ji aukščiau net 173 kartus.
Žinoma, tūlas pasakys, kad Rusijoje gausu kitų apribojimų alternatyvioms politinėms jėgoms. Tai bus tiesa. Kai kurie šių ribojimų lengvai patikrinami ir išmatuojami. Pavyzdžiui Rusijoje partija privalo turėti skyrius daugiau nei pusėje visų federalinių subjektų. Šiuo pagrindu 2001–2003 m. panaikintos visos etninės bei regioninės partijos. Lietuvoje atitikmuo būtų apskritys. Akivaizdu, kad šį reikalavimą Lietuvoje įgyvendinti būtų kur kas lengviau, nei surinkti 2 000 politiškai aktyvių piliečių. Bet ir tai dar ne riba. Pavyzdžiui Europos Parlamento rinkimuose kiekvienai partijai teko surinkti 10 000 politiškai veiksnių piliečių parašų, taigi – 5-is kartus daugiau nei reikalaujama narių.
Dar labiau demokratinius procesus jaukia žaidimai komitetais. Akivaizdu, kad vienkartinis, atsitiktinis, konjunktūrinis junginys – surogatinis pakaitalas ideologiniu pagrindu veikiančiai partijai. Taip pat akivaizdu, kad toks junginys – menkas varžovas galingoms konjunktūrinėms partijoms, bet puiki priemonė išskaidyti antisisteminių jėgų balsams, taip sustiprinant nomenklatūros pozicijas. Juolab kad komitetams net užginta identifikuotis ideologiškai ir taip bent po truputį brandinti savo ideologinį tapatumą – rinkimuose jie registruojami ideologiškai bespalvėmis abėcėlės raidėmis. Tad mažesni reikalavimai narių skaičiui komitetų atveju, lyginant su partijomis – tiktai garo nuleidimas.
Visa tai akivaizdžiai skirta alternatyviąsias politines jėgas sunaikinti jau užuomazgose. Išskyrus nomenklatūrines ir oligarchines partijas kiekviena politinė jėga auga palaipsniui. Užkelta kartelė iš esmės palieka galimybes tik esamos sistemos partijoms. Sistemos kaita galima tik revoliucijos atveju – ar ne to šiais antidemokratiniais metodais ir šaukiamasi? Atskiras klausimas – rinkimų sistema. Lietuvoje šiuo požiūriu tvarka – geriausia, kokia gali būti, jei kalbėsime apie parlamentą. Dalis Seimo renkama sąrašais, dalis – vienmandatėse apygardose. Taip užtikrinamas atstovavimas tiek regionams, tiek ideologinėms srovėms, kurių dalyvavimas politikoje – demokratinio pliuralizmo, artikuliuotų politinių vizijų ir jų apykaitos sąlyga.
Ne visos demokratinės Europos šalys gali tuo pasigirti. Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje parlamentai renkami tik vienmandatėse apygardose mažoritarine tvarka. Dėl šios tvarkos trečdaliui rinkėjų atstovaujanti jėga gali likti be atstovų. Du sisteminiai kandidatai susitaria ir išstumia alternatyvų kandidatą iš rinkimų lauko. Ši praktika ypač aktuali antrojo turo atveju. Danijoje ir Švedijoje – priešingai, renkama tik sąrašais, taip skriaudžiant regionus – tiesa, Danijoje ta pačia tvarka skiriamos vietos autonomijoms: Grenlandijai ir Farerams.
Rusija šiuo požiūriu nei daug geresnėje, nei daug blogesnėje padėtyje už daugelį Europos šalių. Jos parlamentas sudarytas iš dvejų rūmų, vienuose atstovaujama partiniams sąrašams, kituose – federaliniams subjektams. Valstybės Dūma – žemesnieji rūmai – šiuo metu renkami tik sąrašais, nors anksčiau praktikuota mišri sistema ir žadama vėl prie jos grįžti. Jei žiūrėsime formaliu teisiniu požiūriu, padėtis Rusijoje ne ką blogesnė nei dažnoje Europos šalyje, o kai kuriais atvejais – net geresnė. Pripažįstant, jog dabartinis Rusijos režimas iš esmės antidemokratinis, tai reikia argumentuoti visai kitaip – realia politine praktika. Viena vertus – rinkimų klastojimais, antra vertus – politiniais persekiojimais. Ir čia dažnas liudytojas ras, ką pasakyti.
Vis dėlto, jei mėginsime lyginti Rusiją su Lietuva ar kita Europos šalimi – o būtent tai daro daugelis Rusijos režimo kritikų – susidursime su rimta problema. Kas įrodys rinkimų klastojimo ar politinio persekiojimo faktą? Normalioje demokratinėje valstybėje tai turėtų daryti teismai. O jei teismai – korumpuoti ar apskritai priklausomi nuo tos pačios politinės sistemos?
Pripažinkime, Lietuvoje alternatyviųjų visuomenės veikėjų žūtys, dingimai be žinios ar bylos galimai sufabrikuotais motyvais – ne toks dažnas atvejis, kaip Rusijoje. Apie Europą kalbėti sunkiau – reiktų sisteminių tyrimų. Vis gi atskirų atvejų Lietuvoje taip pat galima rasti. Mįslingai žuvo tautininkų jaunimo lyderis Saulius Čepėnas. Nors liudytojų parodymais žmogžudystė buvo grupinė, atsakomybė priskirta vienam asmeniui, kuris po kiek laiko gavo šiltą vietelę parlamentinėje partijoje. Dar kelios mįslingos mirtys – Garliavos dramoje. Akivaizdžiai politinės bylos tautininkų atstovams Gintarui Songailai ir Kazimierui Uokai, „tvarkiečiui“ Petrui Gražuliui, tiesa – remiantis formalia teise.
Vis gi šie atvejai kol kas – veikiau išimtys, nei taisyklė. Civilizuotesnėje visuomenėje gausu kitų politinio susidorojimo būdų. Pagrindinis jų – diskriminacija ir teroras darbovietėje arba mokykloje. Pirmas žingsnis į šios gėdingos praktikos naikinimą būtų gana paprastas: užtektų papildyti diskriminaciją draudžiantį įstatymą, greta lyties, tautybės, religijos įrašant politines pažiūras. Deja, bet kokią diskriminaciją – gal tik išskyrus diskriminaciją dėl „lytinės orientacijos“ – reikia įrodyti. O tai ne taip lengva, nes galima rasti šimtus formalių, bet sufabrikuotų priežasčių, dėl ko žmogus atleistas iš darbovietės, kolegijos ar universiteto, nors tikrasis motyvas – politinės pažiūros.
Apibendrinant – kol vienos partijos finansuosis iš mokesčių mokėtojų kišenių, o kitoms bus užginta net savanoriška privati parama, kol bus dirbtinai keliamos narių ir šalininkų skaičiaus kartelės, kol masiškai vyks politinė diskriminacija ir teroras, kad ir subtiliomis priemonėmis, apie garbingas politines varžybas, pažiūrų įvairovę ir veikiančią demokratiją galėsime kalbėti vien utopijos lygiu. Deja, nuo Rusijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos ir kitų autoritarinių režimų kol kas skiriamės tik dviem aspektais. Tai – demokratijos varžymų forma ir mastas. Principo lygiu dabartinė politinė sistema aiškiai žengia daugelio praeities ir dabarties autoritarų pramintu keliu.
