2014 m., Rusijai aneksavus Krymą, įkurtas padalinys daugiausia sudarytas iš Čečėnijos karų veteranų. Pavadinimas kilęs nuo XVIII amžiaus čečėnų karo vado, kovojusio prieš Rusijos ekspansiją Kaukaze – tai priminimas, kad čečėnų kova už nepriklausomybę nėra nauja.
„Keli šimtai“ vyrų nuskustomis galvomis ir ilgomis barzdomis, kaip ir vyras, vardu Islamas, pasisiūlė padėti Ukrainai atremti Rusijos invaziją. Islamas tiksliai neatskleidė, kiek karių yra batalione ir kur jie yra dislokuoti. Jis nori išlaikyti jų tapatybę paslaptyje, bijodamas keršto prieš artimuosius Čečėnijoje.
Nes tiesiai už fronto linijos yra Kremliui lojalūs čečėnai, tarnaujantys kartu su „kadyrovcais“ – grėsmingos reputacijos čečėnų milicija, dislokuota kartu su Rusijos kariuomene. Manoma, kad tai 8000 kovotojų, nors skaičius ir nebuvo patikrintas.
„Norime parodyti, kad ne visi čečėnai yra tokie kaip jie – daugelis iš mūsų matome rusus kaip agresorius ir okupantus“, – aidint bombų griausmui sakė Islamas.
Jam čia vykstantis karas turi deja vu jausmą. „Tai tarsi kelionė į praeitį, tęsinys to, kas prasidėjo Kaukaze“, – ramiai kalbėjo jis, išlipęs iš furgono su išdaužtu priekiniu stiklu.
Karo aidai
Daugiau nei prieš du dešimtmečius Rusijos bombų sunaikintą Čečėnijos sostinę Grozną ištiko panašus likimas kaip ir Mariupolį. Nedidelę musulmonų daugumos respubliką nusiaubė du žiaurūs karai.
Pastarasis, pradėtas Rusijos prezidento Vladimiro Putino 1999 m., į valdžią atvedė Ramzaną Kadyrovą, apkaltintą negailestingu opozicijos slopinimu. Dėl to Europoje, Turkijoje ir JAE susiformavo maždaug 250 000 žmonių čečėnų diaspora.
„Nusprendžiau prisijungti prie bataliono (dėl) čečėnų, kuriuos Maskva bando parodyti teroristais“, – sakė Islamas, sulaukęs grasinimų už Rusijos karo nusikaltimų dokumentavimą internete.
Jis priima įsakymus iš vado pavaduotojo Mansouro, mūšyje sužeisto 40 metų kareivio.
„Du iš mūsų žuvo, o kiti buvo sužeisti. Tačiau svarbu, kad mes čia“, – sakė Mansuras. „Žinome dalykų, kurių turime išmokyti vietinius žmones apie karą“.
Čečėnijos kovotojai oficialiai nepriklauso Ukrainos armijai. Jų naudojama įranga buvo atimta iš rusų, o juos maitina vietiniai gyventojai, daugiausia stačiatikiai, kurie, atrodo, juos sutiko maloniai.
„Mes čia ne tam, kad primestumėme islamo įsitikinimus – mes čia tam, kad kovotume su bendru priešu ir apgintume laisvę“, – sakė Mansouras.
