Buvęs užsienio reikalų ministras, specialusis Europos Sąjungos įgaliotinis Afganistane Vygaudas Ušackas tiki savo misijos sėkme.
Į sovietinę invaziją nepanašu
- Ar tiesa, kad Afganistanas NATO yra paskutinis išbandymas ir nepavykus ten įvesti norimos tvarkos, Šiaurės Atlanto sąjunga gali gerokai susilpnėti?
- Jeigu tikslas Afganistane yra „įvesti tvarką", tai šito viena NATO organizacija tikrai nepadarys. Europos Sąjungos, kuriai aš atstovauju Afganistane, taip pat ir Jungtinių tautų organizacijos, NATO, kitų tarptautinės bendruomenės narių tikslas – padėti afganams patiems valdyti savo kraštą. To siekiama, apsaugant piliečius nuo teroristu išpuolių, apmokant Afganistano karines ir policines pajėgas, remiant alternatyvių aguonoms ir kanapėms žemės ūkio kultūrų vystymą, remiant švietimo ir sveikatos apsaugos sektorius, ugdant valdymo įgūdžius, puoselėjant pagarba įstatymui ir žmogaus, ypač moterų, teisėms.
NATO yra svarbus Europos Sąjungos partneris, su kuriuo glaudžiai dirbame ir bendradarbiaujame tiek Afganistano provincijose, tiek ir sostinėje Kabule. Esu tikras, kad NATO organizacija operacijų Afganistane dėka tik dar labiau sustiprės ir parodys tarptautinei bendruomenei savo vaidmens svarbą, sprendžiant ypatingai sudėtingas problemas, kurios kelia grėsmę daugelio šalių saugumui.
- Kiek prasminga lyginti sovietų ir NATO bei sąjungininkų karinį buvimą Afganistane? Antai sovietų avantiūros veteranai neseniai ragino iš ten bėgti.
- Aš manau, kad sovietų ir tarptautines bendruomenės buvimas Afganistane yra dramatiškai skirtingi. Jei sovietai įsiveržė į Afganistaną vedami komunistinės ekspansijos tikslų, NATO ir ją remiančios 46 valstybės, Jungtinių tautų organizacija ir Europos Sąjunga yra Afganistane tam, kad padėtų afganų žmonėms ir mums gyventi be baimes dėl teroristų išpuolių mūsų vertybių ir gyvybių atžvilgiu, kur mes begyventume ir ką beveiktume. Lenkiu galvą prieš lietuvius, kuriuos likimas ir sovietine sistema privertė būti karo lauke prieš 25-30 metų. Jie buvo sovietinės sistemos pasmerkti dalyvauti neteisingame ir pražūtingame kare.
Prieš keletą dienų turėjau įdomų susitikimą su buvusiu vienu iš modžahedų vadų, Afganistano eksprezidentu (1992-1996) Burhunaddinu Rabbani. Sužinojęs, kad aš kilęs iš Lietuvos, jis man pasakojo, kaip 1984 metais šiaurinėje Afganistano dalyje, Bagdasano provincijoje tardė suimtą lietuvį, kuris kovojo sovietų pusėje. Nusprendęs paleisti belaisvį, modžahedų vadas pasiūlė lietuviui grįžti į sovietų pusę. Tačiau pastarasis atsisakė grįžti, nes teigė būsiąs vėl priverstas kovoti prieš afganus. Galiausiai vadas liepė išgabenti lietuvį į Islamabadą (Pakistanas), o iš ten per Raudonąjį kryžių į Šveicariją. Rabbani domėjosi – kur dabar tas lietuvis gyvena: Šveicarijoje ar Lietuvoje?
Iki demokratijos toli
- Kokia ta galutinė Jūsų ir NATO Afganistano vizija? Kaip NATO šalys, ES ir Jūs asmeniškai įsivaizduojate valstybę, kurią jau galima palikti tvarkytis pačią? Adaptuotas vakarietiškos demokratijos modelis? Vakarams draugiškas ir tvirtai atsisėdęs diktatorius arba karaliaus?
- Dėl Afganistano vizijos turi sutarti patys afganai. Mes tik galime padėti stabilizuoti šalį bei paremti pastangas siekti taikos bei darnaus ekonominio vystymosi. Turime pripažinti realiją - Afganistanui toli iki visiškos demokratijos. Šioje šalyje nėra demokratinių tradicijų, jos tik dabar kuriamos. Afganistanas taip pat yra apsuptas šalių, kur gajos autokratinės tendencijos. Tad greitų pasikeitimų neverta tikėtis. Mano požiūris į būsimuosius parlamento rinkimus rugsėjo 18d. paprastas: tai bus edukacinis procesas, padedant palaipsniui kurti demokratijos tradicijas.
Kita vertus, manau, jog atstovaujamoji demokratine santvarka nėra svetima ir afganų tautai. Juolab, kad afganų bendruomeniniai susibūrimai - šura bei genčių suvažiavimas visos šalies mastu - džirga iš dalies atspindi atstovaujamųjų institucijų užuomazgas (nors genčių ir religiniai lyderiai yra parenkami, o ne renkami). Savo ruožtu, matau, kaip aktyviai reiškiasi parlamentas. Jis iki šiol nepatvirtino beveik pusės prezidento Hamido Karzajaus siūlomų vyriausybės narių, o praėjusią savaitę nepriėmė įstatymo dėl biudžeto. Vis aktyviau reiškiasi nevyriausybinės organizacijos, ypač moterų. Maloniai stebina įvairi nepriklausoma žiniasklaida.
Pavyzdžiu šaliai galėtų tapti ir kai kurios kitos valstybės: netolima ir įtakinga kaimynė Indija, didžiausia pasaulio demokratija. Kita regiono valstybė –demokratinė islamo šalis Turkija. Tad tikrai nereikėtų „nurašyti“ laipsniško demokratėjimo Afganistane, nors ir išlaikant gilias islamo tradicijas.
- Kokio Afganistano, Jūsų nuomone, nori patys afganai?
- Manau, kad visų pirma afganai pavargo nuo 30-ties metų karo. Absoliuti dauguma paprastų žmonių nori taikos. Žmonės nori gyventi saugiai ir taikiai. Nori dirbti, užsidirbti pinigų, leisti vaikus i mokyklas.
Ar Lietuvai reiktų pataupyti?
- O jei Lietuva, dėl sunkmečio, apsisuktų ir atsisakytų misijos, kurią prisiėmė?
- Tai pakirstų Lietuvos, kaip atsakingos tarptautinės bendruomenės narės prestižą bei, drįsčiau teigti, mūsų pačių saugumą. Norėdami, kad JAV ir kiti sąjungininkai garantuotų mūsų saugumą bei remtų mus, turime solidarizuotis ir padėti NATO ir ES šalims narėms spręsti svarbiausius tarptautinės bendruomenės saugumo uždavinius. Afganistanas šiuo metu yra didžiausias pasaulinio saugumo iššūkis. NATO, ES, JTO skiria didžiules finansines ir žmogiškąsias lėšas, kad Afganistanas taptų stabilia šalimi, iš kurios nekiltų tarptautinio terorizmo pavojai, kaip įvyko 2001 rugsėjo 11d. Mūsų kariai ir civiliai, atlikdami misija Afganistane, tiesiogiai prisideda ir prie Lietuvos saugumo įtvirtinimo.
- Bet kai kurie žmonės Lietuvoje linkę ant svarstyklių deda litą nuo sumažintos pensijos ir litą nuo išlaidų Goro provincijai?
- Atsakyčiau, kad, kaip litas turi dvi puses, taip ir mūsų saugumas priklauso, ne tik nuo formalios narystes NATO ir ES, bet ir nuo mūsų prisiimamų įsipareigojimų solidariai su sąjungininkais atsakyti į didžiausias grėsmes bei spręsti tarptautinio saugumo problemas.
Afganistano stabilumas ir saugumas tiesiogiai susijęs su mūsų saugumu. Nuo to, ar pavyks stabilizuoti šalį, ar pavyks įgalinti afganus tvarkytis be teroristų, priklausys ir tarptautinės bendruomenės saugumas.
Reikia telkiančio lyderio
- Neseniai „užsiverbavote“ į Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD). Ar tai reiškia, kad tolesnę politinę karjerą siejate su Lietuva?
- Į TS-LKD įstojau prieš keletą savaičių. Mane ir TS-LKD vienija pagarba žmogaus orumui, asmenines laisves ir atsakomybes, laisvos rinkos, bendruomeniškumo ir krikščionybės vertybės. Stengsiuosi prisidėti prie partijos stiprėjimo ir sėkmės būsimuose savivaldybių, o vėliau ir Seimo rinkimuose. Šiuo metu konkrečių planų kandidatuoti į renkamus Lietuvos valdžios organus neturiu.
- Kažkada vadinote prezidentę Dalią Grybauskaitę Lietuvos motina. Šiandien irgi taip manote?
- Į Prezidentę Dalią Grybauskaitę kreipiausi, kaip i „diplomatų motiną“. Jei Prezidentu būtų vyras, tokiose aplinkybėse, būčiau kreipęsis, kaip į „diplomatų tėvą“. Tokiu ir turėtų būti valstybės vadovas – reikliu, suprantančiu, o esant reikalui – atjaučiančiu ar atleidžiančiu lyderiu, kuris formuoja šalies viziją ir sutelkia apie save žmones tai vizijai įgyvendinti.
Europiečiais tik tampame
- Kuo reikia būti lietuviui dabartinėse NATO ar ES struktūrose, kad tave skirtų į atsakingas ir nelengvas užduotis lemiančius postus: politiku, gabiu administratoriumi, tam tikrai nomenklatūrai žinomu žmogumi?
- Manau, visų pirma reikia būti padoriu žmogumi, profesionalu savo srityje, mokančiu užsienio kalbas, suvokiančiu savo valstybės ir ES, NATO šalių interesų darną bei gebančiu juos nuosekliai reikšti. Be abejonės, labai svarbūs yra vadybos įgūdžiai, ypač jei pretenduoji į vadovaujančią poziciją. Kai kada asmeninės pažintys taip pat praverčia.
- Sovietų laikais lietuviai visgi buvo įtraukti į sovietinio piliečio ekonominę, socialinę ir karjeros sistemą labai dideliu mastu. Ar šiandien lietuviai (neskaitant emigrantų) jaučiasi vieningos ES piliečiais ir kiek tai lemia jų tapatybę bei savimonę?
- Lietuviai yra vieningos ES piliečiai: jie gali nevaržomai keliauti, mokytis, dirbti, gaminti ir produkciją realizuoti ES rinkose Ar jie jaučiasi ES piliečiais, ar ne – čia jau reikia kiekvieno atskirai paklausti. Tačiau politikų pareiga – laikas nuo laiko priminti tuos privalumus ir galimybes, kuriuos suteikia ES narystė bei skatinti jomis pasinaudoti savo ir savo valstybės labui. Savimonė ir tapatybė – tai dar labiau subjektyvesnis klausimas. Manau, kad mes dar tik formuojame savo lietuvišką ES tapatybę. Ir tai yra gan normalu. Pagaliau, mes dar tik 6 metus esame ES nariai.
