Šią savaitę į Europą atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Barackas Obama patvirtino, kad rūpestis dėl NATO sąjungininkių Rytų Europoje tikras, o ne menamas. Jis pranešė, kad prašo Kongreso skirti milijardą dolerių savo gynybiniams pajėgumams stiprinti Rytų Europoje ir kad pasirašė dėl skalūnų dujų eksporto į Senąjį žemyną.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino tai „beprecedentėmis saugumo garantijomis Baltijos šalims ir Lenkijai.“ Bet, matyt, labai svarbu išgirsti ir JAV vadovo kreipimąsi, kad savo įsipareigojimus turi didinti ir sąjungininkės. Lietuvai tai reiškia, pirmiausia, gynybos finansavimo didinimą, dėl kurio jau ketvirtą kartą susitarė politinės partijos.
Tačiau tai visai nereiškia, kad taip ir bus. Iki rinkimų likus vos trims dienoms, Finansų ministras taip įsiutino prezidentę, sakydamas, jog Lietuvos gynybos biudžetas pakankamai didelis, todėl šiemet jis tegali būti didinamas vos keliais milijonais litų, kad ji nesusilaikė ir pareiškė, jog tai rodo, kad „žmogus nesigaudo“.
Lenkijoje pažadėjo karinę ir energetinę paramą
Pagyvenę varšuviečiai džiaugėsi, matydami savo sostinėje JAV prezidentą. Kai kurie vyresni lietuviai netgi verkė 2004-aisiais Vilniuje išvydę tuometinį Valstijų vadovą. Dalis buvusių aikštėje dar prisiminė gelbėtojų amerikiečių laukimą pokariu, tačiau tuomet paskutinė CŽV radiju perduota žinia Lietuvos partizanams buvo, kad „Daugiau jūsų remti nebegalime, likite sveiki ir turėkite vilties“. Šįkart, kaip ir prieš dešimtmetį Vilniuje, žinia kitokia.
„Lenkija niekada nebus viena. Bet ne tik Lenkija. Estija niekada nestovės viena, Latvija neliks viena, Lietuva neliks viena, Rumunija neliks viena. Tai – ne tik žodžiai, tai – nesulaužomas įsipareigojimas, kurį remia stipriausias pasaulyje aljansas ir JAV ginkluotosios pajėgos – stipriausia kariuomenė istorijoje. Penktasis (Šiaurės Atlanto sutarties – LRT.lt) straipsnis aiškus – vienos užpuolimas yra visų užpuolimas, ir kaip sąjungininkai turime pareigą ginti savo teritorinį vientisumą ir mes jį ginsime. Esame kartu dabar ir visados, nes jūsų laisvė yra mūsų laisvė“, – šią savaitę Varšuvoje tikino B. Obama.
Jis žadėjo paramą amerikietiškų skalūninių dujų eksportui į Europą, kuris padidintų energetinę nepriklausomybę, ir paskelbė apie milijardą dolerių, kuriuos JAV skirs didinti amerikiečių gynybinius pajėgumus Europoje.
Tai daugiausia pratyboms, ne bazėms Rytų Europoje kurti, bet bent jau dalies Rytų europiečių akyse girdint tokius pažadus kyla šis vaizdinys – lygiai prieš 70 metų įvykęs JAV pėstininkų išsilaipinimas Normandijos pakrantėse, visiškai pakeitęs Antrojo pasaulinio karo eigą.
Bėda ta, kad minėjime Normandijoje šiemet dalyvavo ir Rytų europiečių susirūpinimo priežastis. Nors Didžiosios Britanijos vadovas ir nepaspaudžia jam rankos, kita NATO sąjungininkė – Prancūzija – žada laikytis susitarimo parduoti Rusijai du „Mistral“ laivus, kurie padidintų Rusijos pajėgumus tiek, kad vietoj beveik paros, kurios prireikė išlaipinti Rusijos armiją Abchazijoje per karą su Gruzija, su „Mistral“ tam užtektų kelių valandų. Sėkmingo sandėrio atveju, Rusija svarstys užsisakyti dar, o tai –milijardai eurų šlubuojančiai Prancūzijos ekonomikai.
Reikia ne tik imti, bet ir duoti
Klausydamiesi Jungtinių Valstijų prezidento Rytų europiečiai privalo pro ausis nepraleisti ir to, ką ne kartą pabrėžė aukšTI NATO pareigūnai.
„Kaip savo įsipareigojimus didina JAVlstijos, taip juos didinti turi ir kiti“, – pažymėjo B. Obama.
Lenkai tokį priminimą sutinka oriai. Lenkija viena iš nedaugelio NATO šalių, vos keliomis dešimtosiomis atsiliekančių nuo rekomenduojamų 2 proc. BVP savo gynybos biudžetui. Ši dalis nesikeičia nuo 2008-ųjų, tad net ir pasaulinės ekonominės krizės metu Lenkija liko ištikima principui, kad, norint taikos, reikia rengtis karui, o neseniai patvirtinta ir speciali 100 mlrd. zlotų programa armijai modernizuoti.
Ir Lenkijos dydis čia niekuo dėtas – 2 proc. BVP skiria ir Estija. O štai Lietuva nuo savo įstojimo į NATO, kai kariuomenei buvo skiriama beveik 1,5 proc. BVP, nusirito iki 0,79 proc.
Prisižadėjo milijonų surasti jau šiemet
Šiemet Lietuvos partijos iškilmingai pasižadėjo 2 proc. pasiekti 2020-aisiais, tačiau tokį patį pažadą buvo viena kItai davusios ir prieš 10 metų, bet biudžeto dalis gynybai tik mažėjo. Rusijos karinės išlaidos per tą laiką išaugo iki daugiau nei du kartus NATO rekomenduojamos sumos – 4,5 proc. nuo BVP.
Tačiau dar prieš tris savaites Lietuvos finansų ministras Rimantas Šadžius vėl manė, kad krašto apsaugos finansavimas gana didelis ir šiemet žada jį papildyti nebent keliais milijonais litų iš privatizavimo fondų, o visa kita – rytoj.
„Kitais metais (ir tai atitinka politinių partijų pasirašytą susitarimą) mes turėsime didinti krašto apsaugos finansavimą, ir tai bus nesimbolinis didinimas, tačiau, koks konkrečiai ir kiek, šiandien niekas dar negali pasakyti“, – teigė R. Šadžius.
Lietuvos prezidentę paskutiniuose rinkimų debatuose apie gynybos politiką toks finansų ministro pareiškimas pribloškė: „Tai reiškia, kad visiškai neįvertinamos grėsėms, kad supratimo nėra, kas vyksta aplink Lietuvą, kad žmogus nesigaudo, kokie yra įsipareigojimai, ką mums reikia daryti. Reikia šiandien daryti, o ne kitąmet arba dar po dviejų metų.“
Dvejų metų laukti nereikėjo, užteko dviejų dienų, kol prezidento rinkimus vėl laimėjo D. Grybauskaitė, ir po pirmojo susitikimo su premjeru Vyriausybės pozicija apie krašto apsaugos finansavimą keitėsi iš esmės – pasirodo, didinti jį įmanoma dar šiemet ir netgi nesiskolinant. „Stengsimės surasti vidinių, aš noriu pabrėžti, finansinių rezervų ir finansuoti tuos įsipareigojimus, kuriuos esame suplanavę šiais metais. Mes kalbame apie 120–130 mln. litų sumą“, – patikino Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Apie tai, kad Vyriausybė imasi ieškoti finansų tik po pokalbių su prezidente, įrodo ir krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pasisakymas praėjus savaitei nuo premjero pažado. „Mano rūpestis juos gauti, o rasti – čia jau finansų ministro rūpestis“, – apie pinigus kalbėjo J. Olekas.
Galima pasimokyti iš istorijos
Apie NATO sąjungininkų pasiryžimą atskubėti Baltijos šalims į pagalbą nelaimės atveju galima spręsti iš daugelio ženklų: tai ir Jungtinių Valstijų prezidento globėjiškas gestas spaudžiant ranką Lietuvos prezidentei, ir didžiausios NATO pratybos Lietuvos teritorijoje nuo narystės Aljanse pradžios. Tačiau tam, kad sąjungininkai išsilaipintų Klaipėdos uoste taip, kaip išsilaipino šią savaitę, būtina savo šalies gynyba pasirūpinti patiems ir pirmiausia tam reikalingas tvirtas ir politinių vėjų kas savaitę nekeičiamas valdančiųjų suvokimas, kad be krašto apsaugos nėra prasmės rūpintis nei jo finansais, nei švietimu ar socialine rūpyba.
Tai įrodo 1940-ųjų scenarijus, kai gerai aprūpinta ir priesaikai ištikima Lietuvos kariuomenė dėl politinės valios gintis trūkumo taip ir nepajudėjo iš kareivinių ir savo dienas baigė Lietuvos miškuose, Sibiro lageriuose arba NKVD rūsiuose.
