Civilizuotoje demokratinėje valstybėje ministras ar premjeras, neištesėję savo pažado, atsistatydina. To tiesiog reikalauja politinė logika. Tuo tarpu Lietuvoje Švietimo ir mokslo ministrė bei premjeras, nekart žadėję kelti algas mokytojams, toliau kaip niekur nieko eina savo pareigas, aiškindami, kad pinigų nėra, o biudžeto peržiūrėti negalima. Kad valdžios cinizmas beribis, tereikia pavartyti spalio penktosios dienos laikraščius – ten rasime krūvas ministrės ir premjero gražbylysčių pedagogams mokytojo dienos proga.
„Mokytojas yra tas bankininkas, kuris jaunuomenei padeda tvarkyti žinių indėlį“, – rašė Gediminas Kirkilas savo sveikinime mokytojams. „Gerbiami Mokytojai, Jūs kasdien dalijate žinias ir atkakliai saugote mūsų tautos vertybes, perduodami jas iš kartos į kartą“, - antrino ir ministrė Roma Žakaitienė. Atrodo lyg tai premjerui ir ministrei aišku, jog pedagogas turi ir uždirbti, na, gal ne tiek kiek bankininkas, tačiau pakankamai ne tik pavalgymui, komunalinių paslaugų apmokėjimui, bet ir savo savišvietai. Juk visi norime kuo geresnės mokymo kokybės. Juo labiau, jog ir pati ministrė skelbė, kad nuo Lietuvos vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio švietimo darbuotojų atlyginimai atsilieka 300 Lt. Tačiau žodžiai ima dvelkti cinizmu, kuomet tie patys asmenys, įgyvendinantys realią švietimo politiką, suka priešinga kryptimi. Tą kryptį labai taikliai apibūdino Juozas Erlickas: „Prisimenu, Kudirka tik žvake ir liktarna sau kelią pasišvietė. O kokia teisinga kryptimi ėjo! Nūnai dažnas tą pamiršęs. Gerai, kad nors valdžia prisimena. Užtat ir neskiria švietimui lėšų“. Kuomet atsakingi pareigūnai pastoviai kartoja, jog „pinigų nėra, jei duosim švietimiečiams, tai reikės iš kažko atimti“, tiesiog sunku susilaikyti nepasufleravus: taip, būtina atimti ir būtina duoti švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai ir kitiems. Būtina atimti iš šešėlinės ekonomikos, kur pagal paskutinius duomenis sukasi apie 14 milijardų litų, tai yra 60 proc. nacionalinio biudžeto. Dar galima valdžiai patarti neišlaidauti, mokesčių mokėtojų pinigų nekišti įtartiniems projektams, neprivatizuoti pelningai dirbančių valstybinių įmonių ir t.t. Tokiu būdu susidarytų galimybė mokytojams (ir ne tik jiems) darbo užmokestį pakelti visu 100 proc.
Galbūt spalio penktoji tapo tuo atskaitos tašku, kuomet prasidėjo Lietuvos pabudimas. Švietimo darbuotojų profsąjunga savo suvažiavime aiškiai pasakė, jog neleis valdžiai daugiau tyčiotis iš mokytojo, jo žeminti ir skurdinti. Jei metų metais besitęsiančios derybos dėl pedagogo statuso, jo bent kiek padoresnio darbo atlygio atsiduria aklavietėje – už savo teises belieka kovoti griežtesnėmis ir radikalesnėmis priemonėmis.
Taigi, švietimo darbuotojų profsąjunga pradėjo įspėjamąjį streiką. Tai yra civilizuoto demokratinio pasaulio dirbančiųjų įprasta kovos forma už savo teises, darbo atlygį ir pan. Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – įprastas, tik čia, Lietuvoje, tai neįprastas reiškinys. Visgi valdžios reakcija buvo stebėtinai operatyvi. Ne, pakelti mokytojams atlyginimus, atimant iš šešėlinio verslo ar apkarpant savo išlaidavimą, jiems ranka nepakilo. Tiesiog valdžia pasinaudojo išbandytu metodu – „skaldyk ir valdyk“. Dar prieš pirmuosius streikus pamatėme „geltonųjų profsąjungų“ veiklą, kurios tapo Vyriausybės ruporu. Dabar jau iš jų lūpų girdime ministrės žodžius, kad didinti mokytojų atlyginimų nėra iš ko, kad Vyriausybė negalėjo peržiūrėti biudžeto ir t.t. Iš kur paimti pinigų premjerui pasufleravau. O kad Vyriausybė negali peržiūrėti biudžeto – tai jau paprasčiausia demagogija. Biudžeto koregavimas yra ministrų kabineto reikalas. Kažkodėl G.Kirkilo pirmtakas Algirdas Brazauskas tai mėgdavo daryti. Vertėtų ministrei ir premjerui dar kartą priminti jų pačių XIV Vyriausybės programą, kurioje švietimas ir mokslas įvardinti prioritetine sritimi. Tačiau 2008 m. biudžete šios srities procentinė dalis mažesnė, negu 2007 m.
Lietuvos šviesuomenė: mokytojai, gydytojai, kunigai visuomet mūsų valstybėje buvo šviesių idėjų, demokratijos, valstybingumo nešėjais. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą reikia tik pasveikinti, kad jie pakilo į kovą už savo teises ir parodė kelią kitai mūsų šalies šviesuomenės daliai. Juk panašioje padėtyje yra atsidūrusi didžioji Lietuvos inteligentijos dalis. Kaip greitai pabusime, paaiškės jau artimiausiu metu. Prie švietimo darbuotojų profsąjungos pradėto įspėjamojo streiko prisijungus likusiai pedagogų daliai, prisidėjus medikams, kultūros, bibliotekų darbuotojams, kitų visuomenės sluoksnių atstovams – turėtume aiškų atsakymą. Beje, civilizuotame demokratiniame pasaulyje tai būtų savaime suprantama, nes tai yra vadinama visuomenės solidarumu.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
