Lietuvoje vis mažėjant gyventojų skaičiui, pastebima paradoksali situacija – valdininkų, atvirkščiai, daugėja. Nepaisant pastangų susidariusį biurokratinį aparatą sumažinti, rezultatų kol kas nematyti.
Naujienų agentūroje ELTA surengtos spaudos konferencijos „Kodėl šalyje mažėja gyventojų ir daugėja valdininkų?“ dalyviai sutarė, jog tai siejama su vyraujančia trauka į valstybės tarnybą.
Diskusijoje dalyvavusi socialinių mokslų daktarė Jolanta Solnyškinienė mano, kad priežasčių, kodėl valstybės tarnautojų daugėja galima įvardinti daug, tačiau vis dėlto svarbiausia reiktų laikyti įsitikinimą, jog tokio pobūdžio darbas yra laikomas socialiai saugia ir patikima vieta, o ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis.
„Galimybė dirbti valstybės tarnautoju arba valdininku yra laikoma labai nebloga vieta“, – teigia ji.
J. Solnyškinienė kartu pastebi tendenciją, jog toks platus biurokratinis aparatas būdingas tik valstybėms, anksčiau priklausiusioms Sovietų Sąjungai. Bet kartu išpūsto biurokratinio aparato tradicija ateina ir iš ES.
„Tokia didelė valdininkų armija yra tiktai tarp buvusių sovietų bloko valstybių“, – sako socialinių mokslų daktarė.
Seimo narys Julius Veselka pažymėjo, kad nereiktų tapatinti dabartinio ir sovietiniais laikais funkcionavusio biurokratinio aparato, nes pastarajame dirbo savo srities specialistų dauguma.
„Paimsi ar Statybos ministeriją, ar kokią kitą – dirbo specialistai, kurie žinojo, kiek kokia konkreti statyba kainuoja, kiek medžiagos kainuoja, kiek darbai kainuoja. Jie viską žinojo (...) ir nebuvo politrukų (...), bet visi buvo specialistai. Dabar iš ministerijų beveik visi specialistai išvaikyti“, – sakė jis.
J. Veselka taip pat svarsto, jog kitaip ir negali būti tokioje „parazitinės demokratijos sistemoje“, kuri yra sukuriama. Partijos, ateidamos į valdžią, turi plėstis, įdarbinti naujus žmones, o tai įmanoma padaryti tik atleidžiant iš darbo kitus arba sukuriant naujas darbo vietas, kartu leidžiant tokiai ydingai sistemai plėtotis.
„Žmogus, pavyzdžiui, vienaip jis jautėsi dirbdamas ministerijoje kad ir eilinį darbą, kitaip kokiam UAB. UAB tave bet kada (...) išmes, neišmokės atlyginimo, tyčia subankrutuos ir taip toliau. Štai ir yra trauka į valstybės tarnybą“ – J. Solnyškinienei antrino Seimo narys.
J. Veselka pabrėžia ir tai, kad sukurta „parazitinė demokratija“ yra įtvirtinta ir Konstitucijoje. Valdžių padalijimo principas egzistuoja, tačiau nė viena šaka nėra kam nors atsakinga, be to, mažo piliečių skaičiaus išrinktas Seimas formuoja Vyriausybę „iš savų“, o paskui juos „prisipildo ir valstybinis aparatas“.
„Ir suauga Seimo dauguma su Vyriausybe ir aparatu“, – biurokratinio aparato virtimą uždaru klanu aiškina jis.
Su juo sutinka ir rašytojas Vytautas Martinkus valstybę įsivaizduodamas kaip didelę ir inertišką mašiną, kuri ginasi.
„Tokia struktūra yra tamsi jėga, ji neperšviečiama, ji save gina kaip ir visos biurokratinės tokios institucinės jėgos“, – sako jis.
Pabrėždamas hierarchijos valstybės valdyme svarbą, V. Martinkus svarsto apie subalansuotą valdymo sistemą, kurioje ne tik technokratai, bet ir humanitarai atlieka svarbų vaidmenį, siekdami vieno, svarbiausio valstybės tikslo – kultūros sklaidos.
Pirmosios Vyriausybės nario Alberto Sinevičiaus teigimu, valstybę valdo ne ministrai ar Seimas, o būtent biurokratai.
„Atleiskite už tokį mano pasakymą – moterytės gražios, kai kurios ne visai gražios, kai kurios su ištampytais sijonais sėdi, ir jos daro tvarką Lietuvoje“, – teigė jis.
Dėl šios priežasties dažnai valstybė valdoma ne taip, kaip reikia, nes, pasak A. Sinevičiaus, „administruoti žmones yra menas“, o dauguma biurokratų dabar nežino, kaip ir ką dirbti, nes jie nėra specialistai ir nėra vado, kuris būtų už tai atsakingas. Be to, svarbi ir darbo jėgos pridėtinė vertė, o biurokratinis aparatas jos nedemonstruoja. Dėl to pirmosios Vyriausybės narys ragina susirūpinti ateities kartas.
„Dabar jie gyvena anoje pusėje tvoros ir visai nieko nebijo. (...) Ant vargšo verslininko – trisdešimt šeši maitvanagiai. Trisdešimt šeši, ar galite įsivaizduoti? Ir dar dinozaurai kokie penki prie pat to verslininko“, – taip apie biurokratų ir smulkiojo verslo santykius atsiliepė A. Sinevičius.
J. Solnyškinienė pažymėjo, jog plataus, išpūsto biurokratinio aparato struktūros tradicija į Lietuvą ateina iš Europos Sąjungos. Ji neneigia ir fakto, jog, visuomenės gyvenimui tampant vis sudėtingesniam, valdininkų sluoksnio funkcijos plečiasi, todėl iš dalies galima pateisinti ir suprasti jo didėjimą. Kita vertus, vystantis moderniosioms technologijoms, rankinio, techninio darbo mastai turėtų sumažėti, tačiau atvirkštiniai procesai nėra būdingi vien Lietuvos visuomenei.
„Jau formuojasi tas parazitinis sluoksnis, ir tai tampa tradicija, kad dirbti valstybės tarnyboje yra prestižo reikalas, karjeros galimybė ir socialinės garantijos. Ir tai nėra Lietuvos fenomenas“, – aiškino J. Solnyškinienė.
J. Veselka mano, kad biurokratinio aparato veikla ir nauda priklauso nuo valdančios „galvos“. Todėl Seimo narys šią problemą siūlo spręsti randant autoritarinį vadą, paskirstysiantį darbus visam aparatui.
„Visgi autoritarai arba diktatoriai yra labai sveikas dalykas (...) turiu omenyje autoritatas, diktatas turi valdymo aparatui būti, kad kiekvienas valdininkas žinotų, jog nebus taip dabar, kad visos trys grandys už nieką neatsako, niekam neatsakingos (...) O kad turi būti diktatorius ministras, aš neabejoju“, – patvirtino jis.