Galimi kitų metų biudžeto surinkimo sunkumai tapo pretekstu įvairiausiems siūlymams, kaip tą biudžetą formuoti.
Pažadėtas pensijų atkūrimas (viso labo apie 600 mln litų 28 mlrd. biudžete) atgaivino seniai LLRI peršamas idėjas išparduoti viską, ką tik valstybė, o tiksliau – mes visi, vertingesnio turime. Gaivinamas seniai paneigtas mitas – kas privatu gerai, kas valdoma valstybės – blogai. Mąstoma panašiai kaip Orvelo kūrinyje: keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai.
Šių išpardavimų propaguotojai nesuka sau galvos, kad monopolinių įmonių net dalinis privatizavimas be didesnių kainų vartotojams nieko daugiau neduoda. Netgi palyginus nedidelio akcijų paketo pardavimas privatiems subjektams sudaro sąlygas perimti įmonių valdymą į privačias rankas, nukreipiant tokių įmonių teikiamą naudą ne vartotojų labui. Lietuvos žmonės tuo visiškai galėjo įsitikinti Leo aferos, šilumos ūkio nuomos privatininkams, Lietuvos oro linijų „gelbėjimo“ ir kitais pavyzdžiais.
Liberalų siūlymas dalinai parduoti Klaipėdos naftos terminalą, energetikos įmones, kelių eksplotacijos ir kitas įmones siekiant gauti vienkartinės naudos, papildant sekančių metų biudžetą – panašu į nusigyvenusio šeimininko paskutinės, dar duodančios pieno, karvės pardavimą. Įdomu, ką mes pardavinėsime reaguodami į galimus biudžetų surinkimo sunkumus ateityje, nes rinkos ekonomika vystosi cikliškai?
Norisi tikėti, kad Seime užteks sveiko proto nepasiduoti „sveiko proto“ liberalų, atstovaujančių tik nedidelės pačios turtingiausios visuomenės dalies interesams, užmačioms. Prieš realų pasiūlymą sustabdyti prievartinį mokėjimą į privačius pensijinius fondus „sveiko proto“ liberalai taip pat stoja piestu. Motyvas, atseit, valstybė įsipareigojo, o be to bus pažeisti milijono dalyvaujančių minėtuose fonduose lūkesčiai.
Kažkaip nepagalvojama, kad galbūt bus pažeisti lūkesčiai tų, kurie atiduodami visas įstatymu numatytas įmokas socialiniam draudimui tikėjosi gauti ir visas įstatymu numatytas išmokas. Pasaulinei ekonomikai esant recesijoje ir galimai joje pasiliekant ganėtinai ilgai, išlieka didelė tikimybė, jog tų fondų dalyvių, kurie šventai tiki sėkme, lūkesčiai gali neišsipildyti.
Jau esama praktika rodo, kad tie asmenys, kurie šiuo metu išeina į pensiją ir dalyvavo antros pakopos pensijų fonduose, pagal šiuo metu galiojančią pensijų dydžio skaičiavimo tvarką praranda didelę dalį pensijos. Šio praradimo niekaip nekompensuoja fondų išmokos. Išdava – realių pinigų pervedimas į privačius fondus turi būti savanoriškas, kuo greičiau turi būti leista nutraukti esamas sutartis ir grąžinti visas įmokas į socialinio draudimo sistemą.
Realus ir didžiajai visuomenės daliai neskausmingas biudžeto papildymo šaltinis – pelno mokesčio tarifo grąžinimas į buvusį lygį. 20 proc. tarifas, paliekant galiojančias lengvatas mažoms įmonėms ir naujoms technologijoms, nėra per didelis. Didelius pelnus gaunantys bankai, prekybos, farmacijos, degalų įmonių savininkai tikrai nenuskurs, tiesiog išsimokės sau šiek tiek mažesnius dividendus. O šešėlinė ekonomika – apskritai nearti dirvonai biudžeto papildymui.
Įvertinant visus realius mokesčių keitimo siūlymus, prisiimant taupymo programą norisi tikėtis, kad nežiūrint įnirtingo liberalų pasipriešinimo biudžetas bus suformuotas įvertinant tiek samdomų dirbančiųjų, tiek pensininkų interesus.
