Dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių vadovai suvažiavę į Londoną aptarė dabartinę pasaulio būseną, pasaulio ekonomikos raidos tendenciją ir sutarė dėl būdų įveikti krizę. Netikėtų receptų nebuvo pasiūlyta.
Kadangi tos šalys – apie 80 procentų pasaulio ekonomikos, tai susitarimai, juolab konkrečios ekonomikos gaivinimo priemonės yra globaliniai antikriziniai instrumentai, kurių poveikį pajus visi regionai.
Aiškumo dėlei dabartinę pasaulį ištikusią negandą dera vadinti sistemine kapitalizmo krize. Panašių negandų būta ir anksčiau, tačiau tokios apimties globalinė visuminė pasaulį ištinka pirmą kartą. Juk šiuo metu visas pasaulis yra kapitalizmo sistemos pasaulis, kuris įgavo globalinį pavidalą subyrėjus Berlyno sienai. Tiesa, krizės pranašų būta anksčiau – prisiminime Azijos krizę, skandalingus didžiausių amerikiečių kompanijų, tarp jų „Enron“, bankrotus. Tose krizinėse apraiškose vis labiau ryškėjo spekuliacinis korupcinis finansinio kapitalo apytakos pobūdis. Tad kai šiuo metu kalbama apie bankinę veiklą kaustantį nepasitikėjimą, tas kalbas galima suvokti kaip patvirtinimą, jog toje srityje pernelyg priviso korupcionierių, vagių ir spekuliantų, o pati bankininkystės sistema nesukūrė jokių priešnuodžių tokiai veiklai riboti.
Klausantis valstybių vadovų kalbų, skaitant politikos komentatorių mintis ryškėja keli dalykai. Tikima krizę pasibaigsiant, o jos įveikai taikytinos ekonomikos gaivinimo priemones. Krize laikomas ekonomikos lėtėjimas, BVP mažėjimas, tad išeitis iš krizės – ekonomikos augimas, kurį ir būtina laiduoti. Tačiau juk krizė ištinka ekonomikai augant. Lietuva – akivaizdus pavyzdys. Ekonomika augo, augo ir netikėtai ištiko krizė. Įveikę šią krizę ir nudžiugę dėl pradėjusios atsigauti ekonomikos neišvengiamai vėlei pateksime į duobę. Juk pasaulyje niekas negali pasiūlyti recepto, kaip ekonomiką sutvarkyti taip, kad ji vien tik augtų. Galima nujausti ir dar vieną dalyką – tarpai tarp krizių turėtų trumpėti, o kriziniai reiškiniai – užtrukti. Dabar krizę bandoma įveikti spausdinant pinigus, tačiau ar besaikis pinigų spausdinimas jau nėra kitos krizės užuomazga?
Pasaulinės krizės eiga parodė, jog pasaulio lyderiai, taip pat finansinis ekonominis elitas pernelyg lėtai ir neryžtingai reaguoja į naujus iššūkius. Kitaip tariant, atsilieka nuo įvykių ir suvokimu, ir veiksmais. Nesugebama žmonėms paaiškinti, kas ir kodėl vyksta. Ateities vaizdinys kuriamas pagal gerų praeities laikų modelį – ekonomikos ir vartojimo augimas. Pasaulio finansinių institucijų prognozės stebėtinai nepatikimos. Pavyzdžiui, Pasaulio bankas praeitais metai buvo numatęs, jog Rusijos BVP padidės 3 procentais, o šiuo metu PB prognozuoja 4,5 procentų sumažėjimą. Lietuvoje kol kas niekas nepateikė tikėtino įvykių raidos scenarijaus, kuris apimtų ir socialinės raidos aspektus.
Didžiųjų šalių lyderiams pavyko sutarti, jog bus stiprinos pagrindinės pasaulio finansinės institucijos ir plėtojama finansinių rinkų priežiūra. Priežiūrą stiprinti reikalavo didžiosios Europos Sąjungos šalys. Suprantama, kol kas ta priežiūra nebus veiksminga – kapitalas visais įmanomais būdais gins savo „laisves“. Be to, labai sunku persiorientuoti – kelis dešimtmečius aršiai vykdžius kapitalo išlaisvinimo darbus, pajungiant valstybes kapitalo įgeidžiams, neįmanoma vienu ypu pasikeisti ir pakeisti neoliberalią ideologiją, juolab kad kapitalo priežiūra patikima tiems patiems laisvintojams. Kaip tik pasaulinės finansinės institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas – buvo pagrindiniai kapitalo išlaisvinimo centrai. Tų institucijų veikla pažymėta daugeliu sunkių regioninių krizių ir vienos globalinės – Afrikos nuosmukio. Beje, dabartiniuose krizės įveikos scenarijuose Afrikai skiriama pernelyg mažai dėmesio. Tačiau Afrikos krizė veikia ir veiks visą pasaulio ekonomiką, o ypač ES ekonomiką ir socialinę sritį.
Londone jau pasigirdo kalbų, kad baigiasi neoliberalios darbotvarkės įgyvendinimo tarpsnis, o kapitalizmo sistema pereina į naują fazę. Jei taip, tai derėtų bent jau bendrais bruožais nusakyti, kokia bus ta fazė, kad politikai galėtų kurti suderintas veiklos strategijas. Deja, kol kas ateities koncepcinių vaizdinių stokojama. O Lietuvoje apskritai nekreipiama dėmesio į kalbas apie neoliberalios darbotvarkės ir kapitalo laisvinimo darbų užbaigą – visomis jėgomis stengiamasi įgyvendinti šizofreniškai neoliberalią aukštojo mokslo reformą.
Pasaulinė krizė supinta iš įvairių krizių – jos viena kitą skatina, tačiau sykiu joms būdinga ir sava raidos logika. Ekonomikos nuosmukis užstoja kitus krizinius reiškinius, tačiau tik tereikia pakelti akis ir pasižvalgyti po pasaulį, kad juos kuo puikiausiai išvystumei. Neabejotina, jog ekonomikos nuosmukis skatina jau seniau prasidėjusią geopolitinės konfigūracijos kaitą, kurią atvirai pripažino ir Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama, sutikdamas, jog JAV įtaka artimiausiu metu mažės. Tiesa, ne taip stipriai ir staigiai, kaip norėtųsi kai kuriems geopolitiniams konkurentams.
Tačiau geopolitinės konfigūracijos kaita nėra sklandus savaiminis vyksmas – didžiosios valstybės vis įnirtingiau kovoja dėl įtakos sferų ir savo interesų pripažinimo bei įtvirtinimo. Juolab nestabiliuose ar tokiais galimuose paversti regionuose. Todėl europiečiams gyvybiškai svarbu tampa stiprinti NATO, o šiam vyksmui visaip priešinasi Rusija. Ukrainos klausimas virsta dideliu ES galvos skausmu ir vienu iš pagrindinių geopolitinių jėgų varžymosi laukų. Jei ne ekonomikos nuosmukis, Rusija dar agresyviau didintų įtampą santykiuose su kai kuriomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, ypač Baltijos šalimis, kurias laikė ir laikys savo interesų zona. Ekonominės krizės paskatinta socialinė sumaištis gali padėti Rusijai lengviau įtvirtinti savo interesus šiame regione.
Rusijos varžymasis su ES ypač ryškus energijos išteklių tiekimo srityje. Kovo 23 dieną Europos Komisija ir Ukraina apeidamos Rusiją pasirašė deklaraciją dėl ukrainiečių dujų transporto magistralių modernizavimo. Šitaip Ukraina pritraukiama prie ES. Rusija ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Pakvietusi didžiausių Europos dujų kompanijų, tarp jų „Ruhrgas“, „Eni“, „Gas de France“, vadovus apsvarstyti Ukrainos tranzito ateities klausimą, po susitikimo Rusija išplatino bendrą pareiškimą, kuriame ta deklaracija laikoma neveiksminga ir negyvybinga, nes neatsižvelgianti nei į Rusijos, nei į didžiausių Europos dujų korporacijų interesus. Tad ES šalims bus labai sunku įtvirtinti vieningą energetinio saugumo politiką, ypač ekonominės krizės sąlygomis.
Lietuva energetinio saugumo srityje nuveikė ne kažin ką. Gal net veikė kaip tik atvirkščiai – didindama energetinę priklausomybę nuo Rusijos. To darbo vaisius rinksime uždarę Ignalinos AE. Tad turėtume ruoštis dar vienam krizės ciklui, pratęsiančiam dabartinę. Nori nenori teks mokytis gyventi išplėstinės krizės reprodukcijos sąlygomis, kur globaliniai ekonominiai ir geopolitiniai veiksniai susimaišę su vietiniais politinio verslo ir greitų pinigų darymo interesais.
