Centras BNS persiuntė išvadą, kuri pateikta ir savivaldybės Istorinės atminties komisijai – joje nurodoma, kad išanalizavęs specialistų pažymose „išdėstytus istorinius faktus bei jų aplinkybes ir istorinį kontekstą“, centras gali pagrįstai konstatuoti P. Cvirkos „aktyvų kolaboravimą“ su okupacine valdžia.
„Taip, Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui“, – teigiama išvadoje.
LGGRTC pažymoje aptariamas istorinis kontekstas, kuomet 1940-aisiais į Lietuvą buvo įvesta sovietų kariuomenė, paskirta marionetinė valdžia, kuri sukūrė fiktyvias teisines prielaidas Sovietų Sąjungai okupuoti Lietuvą.
Pažymima, kad pirmąją fiktyvaus „Liaudies Seimo“ darbo dieną 1940-ųjų liepos 21-ąją P. Cvirka išrinktas jo Prezidiumo sekretoriumi – jis, taip pat rašytojas Antanas Venclova bei dar trys prezidiumo nariai tuomet pasirašė deklaraciją, patvirtinančią, jog „Lietuvoje įvedama Sovietų santvarka“.
Cituojama ir 1940-ųjų rugpjūčio 24-ąją Lietuvos Liaudies Seime P. Cvirkos pasakyta kalba, kurioje jis šlovina sovietų valdžią, sveikina Lietuvos tapimą „Sovietų Socialistine Respublika“, tarybinę Konstituciją, „kurios įkvėpėjas ir kūrėjas yra didysis Stalinas“.
Pabrėžiama, kad P. Cvirka formaliai išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu iki pat savo mirties 1947-aisiais.
Be užimtų politinių pareigų, P. Cvirka 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.
Pažymima, kad P. Cvirka sąmoningai dalyvavo „rinkiminėje kampanijoje teroro sąlygomis“, publikavo sovietų kariuomenę, jos lyderį J. Staliną šlovinančių publicistikos straipsnių seriją.
Taip pat nurodoma, kad jis pasirašė keturias Liaudies Seimo deklaracijas, pakeitusias Lietuvos valstybės valdymo modelį. Pabrėžiama, jog P. Cvirka veikė savanoriškai, niekieno neverčiamas ir nuo trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios buvo aktyvus Lietuvos komunistų partijos rėmėjas, savo ruožtu komunistų partija rėmė žurnalą „Trečiasis frontas“, kuriame dirbo P. Cvirka.
„Nuo 1938 metų P. Cvirka skelbė propagandinius SSRS šlovinančius straipsnius, Lietuvos okupaciją įvardydamas kaip „išvadavimą“. Iki pat mirties daugybėje publicistikos straipsnių P. Cvirka žavėjosi J. Stalinu, sovietų valdžia ir pagal užimamas pareigas vertė taip elgtis kitus“, – teigiama LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės pasirašytoje išvadoje.
Istorinės atminties komisijos vicepirmininkė konservatorė Kamilė Šeraitė BNS sakė, kad išvadą kartu su gyventojų apklausa dėl P. Cvirkos skvero sutvarkymo koncepcijos komisija dar nagrinės ir vėliau teiks siūlymą sostinės tarybai, ką daryti su rašytojo ir sovietinio veikėjo paminklu bei skveru Vilniaus centre.
„Meras žadėjo, kad tai bus pavasarį. Manau, pavasarį tikimės“, – sakė K. Šeraitė.
Pastaruoju metu atgimus diskusijoms dėl paminklo P. Cvirkai, nukėlimo šalininkai teigia, kad jis nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.
Gynėjai, tarp jų – ir kultūros ministras, poetas ir literatūros kritikas Mindaugas Kvietkauskas, akcentuoja P. Cvirkos rašytojo talentą ir sako, kad griaudami sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip „neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių“.
