Kas šiandien pasakys, kiek nusivylimo valstybe būta Vasario 16-sios Lietuvoje, ir kas palygins tą nusivylimą su šiandienės visuomenės (ir jos kritikų) savijauta?
Bandymas atsakyti šiuos klausimus rodytų, kad gali būti lyginami ne tik Pirmosios ir Antrosios Respublikos ; laimėjimai, bet ir nesėkmės. Tarpušventyje apmąstydami faktą, kad net Vasario 16-sios devyniasdešimtmetis nesukėlė bent kiek didesnės šventinės nuotaikos, matydami, kad net kai kurios TV kompanijos nerado minutės eterio laiko šiuolaikinės Lietuvos jubiliejui prisiminti, galime daryti prielaidą, kad visa ta nuotaika sietina su nusivylimu dabartimi. Jei prielaida būtų pagrįsta, toliau eiti net nereikėtų. Dabartinė savijauta visada įtakoja mūsų santykį su praeitimi, istorija ir jos legendomis. Juk istorija yra ne kas kitas, o mūsų pačių atspindys praeities įvykių veidrodyje.
Ar Pirmosios Respublikos politinio gyvenimo pėdos smarkiai nukrypo nuo tų idealų, kuriais gyveno lietuvių atgimimo patriarchai? Štai Jonas Basanavičius iki savo mirties 1927 m. liko Lenkijos okupuotame Vilniuje. Petras Vileišis, kelis mėnesius pabuvęs Ūkio ministru ir pamatęs, kas darosi aukštojoje valdininkijoje, pasitraukė ir toliau nuo politikos, ir toliau nuo Kauno. Pirmasis lietuvių pramonininkas ir mecenatas elegantiškai seno Palangoje. Jonas Šliūpas išliko kairysis nonkomformistas, patikėjęs savarankiškos visuomenės įgalumu kurti savo bendrą gerovę Jis taip pat blaškėsi tarp Kauno, Šiaulių ir Palangos. Anuometine Lietuvos tikrove stipriai buvo nusivylę rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Žemaitė. Ir ne tik dėl parlamentinės demokratijos žlugimo, bet ir dėl pačio politinio elito elgsenų. Ne tokios Lietuvos tikėjosi daugelis jos atgimimo pionierių. O gal jiems tiesiog pritrūko išminties, kad suvoktų neišvengiamus aukščiausių idealų likimus, susidūrus su negailestinga tikrove ir žmogaus prigimtimi?
Šiandien nusivylimo Antrąja (Kovo 11-osios) Respublika ženklai ir mintys yra kone visų laikraščių privalomoji dalis. Tos nevilties laipsnis dažnai įrodinėjamas ir šiuolaikinės lietuvių emigracijos statistika. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, bet diagnozės svyruoja nuo 500 000 iki 300 000 emigravusių. Tai yra labai daug. Ar Pirmosios Respublikos patirtis labai skiriasi nuo mūsiškės? Vienareikšmiškai neatsakysim, bet tikrai galėsime įrodyti, kad būta truputis daugiau kaip 100 000 gimtąjį kraštą palikti pasiryžusių žmonių. Šiuolaikinės globalizacijos ir mobilumo aplinkybės ko gero leistų lyginti skaičius, teigiant, jog jie visiškai panašiai liudija nusivylimo laipsnį. Ir dar. Turėtume imti omėn tai, kad po Pirmo pasaulinio karo JAV įvedė griežtas imigrantų iš Vidurio Rytų Europos kvotas. Lietuvai teko vos pora tūkstančių legalios imigracijos vietų. O poreikis buvo didesnis: jei ne ši aplinkybė, dar kelios dešimtys tūkstančių lietuvių būtų papildę išeivių gretas.
Nevilties ir emigracijos reiškiniai, tiesa, buvo kiek skirtingai aptariami politiniuose bei intelektualiniuose sluoksniuose. Profesoriaus Kazio Pakšto atveju netgi turėjome tam tikrą pozityvios emigracijos ideologą. Trečio-ketvirto dešimtmečio politikai taip pat atvirai išsitardavo, kad nesant galimybių sėkmingiau vystyti ūkį bei pramonę bedarbiai sudaro vis didesnį parako kiekį statinėje po valstybės pamatais. Ką gi, verčiau jo būtų mažiau... Kovo 11-sios Lietuvoje niekas taip neatviravo, bet priešingai (ir būdingai postsovietinei kairiajai vyriausybei) nuolat džiaugėsi mažėjančia bedarbyste it kokiu milžinišku politiniu laimėjimu.
Nors mūsų viešoji erdvė yra pritvinkusi skausmingų nevilties, baimės, nepasitikėjimo nuotaikų, nors skundas dėl blogų valdžios darbų mūsų visuomenei būdingas labiau, nei džiugesys, kad pasisekė daug nuveikti, tačiau konstruktyvios analizės ir korektiško atpažinimo to, kas laikytina didžiausiais nepasisekimais akivaizdžiai stinga. Net didžiausias idealistas supranta, kad tikrovė niekad neatitinką idealų. Bet tik išmintingas žmogus žino, kad nebūtina nukainuoti ar visiškai atsisakyti idealų, jeigu ne visai pasiseka juos įgyvendinti.
