Apie tai, kokiomis aplinkybėmis mūsų Tėvynė atgavo savo laisvę bei kokie yra didžiausi mūsų šalies pasiekimai per Nepriklausomybės laikotarpį pasakoja istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Antanas Kulakauskas.
Ar galėtumėte papasakoti, kodėl buvo pasirinkta būtent Kovo 11-oji diena atkurti Lietuvos Nepriklausomybę nors Atkuriamasis Seimas buvo išrinktas dar vasario mėnesį?
Galėjo būti ir dieną anksčiau, dieną vėliau, bet nuo išrinkimo dienos naujas Seimas nepradeda (dirbti – aut. past.). <...> Tai čia buvo pati pradžia. O svarstymų iš tikrųjų būta – skubėti iškart pačioj pradžioj skelbti nepriklausomybę ar galima palaipsniui? Nei Latvija, nei Estija šituo keliu nenuėjo kaip Lietuva, kuri iškart paskelbė nepriklausomybę.
O konkrečiai, kovo mėnesio pradžioje pradėta, nes kovo 14-ą dieną TSRS Aukščiausioji Taryba rinko pirmąjį prezidentą. Visiems buvo aišku, kad čia bus Gorbačiovas. Tai skubėta šitam įvykiui užbėgti už akių. Jau, kaip žinia, Lietuva Gorbačiovą pasveikino kaip kaimyninės valstybės prezidentą, dėl ko labai jį užpykdė.
Pačioje pradžioje reikėjo patvirtinti išrinkimo teisėtumą, kitus dalykus, pasiskelbti Lietuvos Aukščiausiąja Taryba, o ne TSRS, kitaip sakant, panaikinti statusą.
Reikalas tas, kad dar ankstesnioji Lietuvos Aukščiausioji Taryba, visai sovietinių laikų, vasario pradžioje buvo priėmusi sprendimą, kuriuo paskelbė, kad Lietuvos 1940-ų metų aktai dėl stojimo į Sovietų Sąjungą yra neteisėti ir negalioja.
Kai kas dabar kartais sako, kad va tada ir paskelbė nepriklausomybę, bet ne, tada tiktai panaikino Lietuvos TSRS buvimo Sovietų Sąjungoje teisėtumą. Va, esam neteisėta Sovietų Sąjungos dalis ir reikia įteisinti arba iš naujo patvirtinti (buvimą Sovietų Sąjungoje – aut. past.), arba išstojame. Tai pasirinkimas buvo aiškus.
<...> Dar skubėta, nes TSRS Aukščiausioje Taryboje pagaliau turėjo būti priimamas įstatymas, kaip realizuoti Tarybų Sąjungos konstitucijoje įrašytą vadinamųjų sąjunginių respublikų teisę išstoti iš Tarybų Sąjungos.
Projektai jau buvo paskelbti, tai ta išstojimo iš Tarybų Sąjungos galimybė įstatymiškai buvo sukonstruota taip, kad praktiškai išstoti nebūtų galima. Ten reikėjo referendumo, kuriam pritartų dauguma, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų ir tai tik 5-iems metams.
Dar 5-is metus vis tiek lieki Sovietų Sąjungoje ir galutiniam išstojimui reikėjo, kad pritartų visa likusi Sovietų Sąjunga. Tai praktiškai neįmanoma išstoti su tokiomis sąlygomis.
O kokie įvykiai sekė iki nepriklausomybės paskelbimo? Vyko ir partizanų kovos, vėliau viešasis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, gal galėtumėte šiek tiek papasakoti?
Partizanų kovos ir partizanų karas Lietuvoje, kurio tikslas buvo nepriklausomybės atkūrimas, buvo ankstesnės, praėjusios epochos, nes formaliai partizanų karas baigėsi 1953 metais.
O čia jau buvo visai naujas pakilimas. Jam sąlygą sudarė sovietų valdžios perestroikos politika, kurią pradėjo Gorbačiovas, aišku, ne iš gero gyvenimo. Bet į tą perestroikos politiką įėjo vadinamoji demokratizacija.
<...> Ir tai sudarė sąlygas (atkurti nepriklausomybę – aut. past.) tokiuose kraštuose, kur tautiškumo idėja nebuvo žlugusi niekada, ji buvo tik užslopinta sovietinio totalitarinio režimo. Susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kitaip sakant, sąjūdis, kuris remia persitvarkymą Sovietų Sąjungoje.
Bet greitai tas Persitvarkymo Sąjūdis virto tiesiog Sąjūdžiu, kurio pagrindinis tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jau nuo 1989 metų rudenio tai buvo pagrindinis Sąjūdžio darbotvarkės klausimas. Ir, kai buvo eiliniai Lietuvos Aukščiausios Tarybos rinkimai, jau demokratiniai, konkurenciniai.
<...> Dominavo Sąjūdžio remiami, išrinkti deputatai. Buvo ir netiesioginių Sąjūdžio deputatų, kai jau buvo partijos – Demokratų partija, Lietuvos socialdemokratų partija, bet jos visos ėjo po Sąjūdžio vėliava.
<...> Lietuvoje, beje, stipriausią paramą įgijo (Sąjūdis – aut. past.), nes lyginant, pavyzdžiui, su Latvija, Sovietų Sąjungos pabaigoje latviai sudarė tik truputį daugiau nei pusę Latvijos gyventojų, Estijoje buvo virš 60 proc., o Lietuvoje lietuvių buvo 80 proc. O iš tų lietuvių turbūt 90 proc. ir rėmė nepriklausomybės idėją.
Nes gi buvo, pavyzdžiui, Lietuvos komunistų partija, kurios lyderis Brazauskas <...> tai jie buvo už tai, kad reikia žingsnis po žingsnio (atkurti nepriklausomybę – aut. past.). Kitaip sakant, atskirais etapais ir derantis su Sovietų Sąjunga siekti nepriklausomybės. Bet derėtis su Sovietų Sąjunga tikriausiai buvo sunku.
<...> Buvo pabandyta perversmą organizuoti 1991 sausį, bet įsitikino (SSRS – aut. past.), kad tą perversmą remia tik nedidelė mažuma rusakalbių, lenkakalbių ir tai ne visi ir reikia veikti brutalios karinės jėgos pagalba, bet eiti iki galo nebuvo ruoštasi. Vis tiek norėjo santykius su Vakarais išlaikyti. Tai ir buvo sustabdytas tas pradėtas perversmas, kai Lietuvos valdžia ir žmonės neišsigando ir neišsibėgiojo.
Tai perversmininkai pasitenkino tik televizijos ir Spaudos rūmų užėmimu, bet liko veikti ir alternatyvi televizija, nors pagrindinius kanalus užėmė rusai ir varė savo propagandą.
Bet absoliuti dauguma žmonių nepasidavė tokiai propagandai. Kitaip sakant, paskelbtai nepriklausomybei dauguma Lietuvos žmonių liko ištikima ir tai patvirtino 1991 metais vasario 9 dieną vykusi visuotinė žmonių apklausa.
Sukaks 35 metai, kai esame laisvi. Kaip manote, per nepriklausomybės laikotarpį, kokie buvo mūsų didžiausi pasiekimai?
Pats didžiausias, kad tapom Vakarų arba Euroatlantinės politinės ir geopolitinės sistemos dalimi.
Bet dabar pati Euroatlantinė sistema yra atsidūrusi ant tokio slenksčio, kad tokiu pavidalu, kokiu buvo, greičiausiai jau neišliks. O kas pakeis, tai dabar vyksta tie istoriniai, nežinia kuo pasibaigsiantys procesai.
Bet tuo metu tai įsijungimas į Euroatlantines sistemas, perėmimas to vakarietiško demokratinio modelio ir galų gale įstojimas į Europos Sąjungą.
<...> Vis dėl to, toks modelis, kuris vadinamas neoliberaliu globalizmu, dabar jis braška per visas siūles ir greičiausiai jį reikės kokiu nors kitu keisti. Tiktai nesinori tikėti tuo, ką siūlo JAV – pereiti prie tokio nacionalizmo ir imperializmo. Čia anksčiau ar vėliau prives prie karo, jeigu taip atsitiks ir Europos Sąjunga nueitų tokiu keliu.
O nuėjimas tokiu keliu reikštų ir Europos Sąjungos subyrėjimą ir tai būtų jau labai blogai. Kai kas mano, kad Lietuva galėtų išlikti nepriklausoma subyrėjus Europos Sąjungai. Deja, aš tuo nelabai tikiu, kad taip galėtų būti.
Ji per maža ir labai pavojingoje geografinėje situacijoje stovi. Dabartinė Putino Rusija, žinoma, nebūtinai prijungtų prie Rusijos Baltijos šalis, bet paverstų tokia Baltarusijos tipo valstybe, jeigu užimtų ir negintų (Lietuvos – aut. past.) Vakarai arba NATO.
Kaip manote, jeigu būtų tokia situacija, kad vėl reikėtų apginti savo laisvę, ar manote, kad mūsų visuomenė lygiai taip pat dėl jos kovotų, kaip kovojo tada?
Sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad nepriklausomybę ginančių žmonių būtų nemažai, nors gal ir ne tiek, kiek tada, nes tuo metu nelaisvės ir totalitarinėmis sąlygomis, nors ir nelabai stipriai spaudžiančiomis, valdžios ir žmonių interesai buvo panašūs, nes visus spaudė vienodai ir gintis buvo visuotinis noras.
Dabar yra politinė laisvė, o laisvės sąlygomis pasidaro interesai skirtingi, net konkuruojantys ir priešingi. Šita prasme skirtingus interesus ir skirtingas galimybes turinčių žmonių daug daugiau.
Tais laikais, jeigu nepriklausomybė žlunga, tai visi vėl lieka nelaisvės sąlygomis, o dabar daug kas savo asmeninę laisvę gali išspręsti kitaip, dingdamas iš Lietuvos, jeigu jai gresia prarasti nepriklausomybę.
Daugeliu atveju tie, kurie dabar garsiai rėkia apie nepriklausomybės gynimą, pirmi dings iš tos Lietuvos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
