Žinia apie A. Alekseičiko-Kirinovo pažiūras ir taikomus gydymo metodus pasklido prieš maždaug savaitę – leidinyje „Šiaurės Atėnai“ buvo paviešintas dar praėjusių metų rugpjūtį atliktas interviu.
Šį interviu atliko Lyčių studijų ir mokslų daktarė Rasa Navickaitė, kuri šiuo metu taip pat tyrinėja LGBT bendruomenės istoriją sovietmečiu. Kaip rašoma publikuotame interviu, dėl to ir kilo mintis atlikti interviu su A. Alekseičiku- Kirinovu, mat jis vienas iš nedaugelio psichiatrų, kuris atvirai pripažįsta, jog sovietmečiu gydė nuo homoseksualumo.
Šiame interviu gydytojas pasakojo apie sovietmečiu taikytus homoseksualumo „gydymo“ metodus – hipnozę, įtikinėjimą. Žinoma, šie metodai nesuderinami su dabartinėmis medicinos žiniomis.
Visgi kone daugiausiai dėmesio sulaukė psichiatro pasisakymai, jog jis iki šiol homoseksualius žmonės mato, kaip tuos, kuriems reikia „pagalbos“ – interviu metu teigė, jog homoseksualūs vyrai ir moterys „negali mylėti vaikų“, nėra „pilnaverčiai“. Vėliau portalui LRT psichiatras teigė, jog „dauguma praktinių kolegų žiūri į šitai (homoseksualumą, tv3.lt pastaba) vis tiek kaip į sutrikimus, pridurdamas, jog ir pats laikosi tokio požiūrio.
Nors dar 1973 metais JAV psichiatrų asociacija nusprendė išbraukti homoseksualumą iš psichikos sutrikimų ir ligų sąrašo, o 1992 metais taip pat pasielgė Pasaulio sveikatos organizacija, Lietuvoje vis dar pasitaiko įvairių specialybių medikų, kurie siūlo išgydyti homoseksualumą.
O tai daryti jie gali, mat Lietuvoje bandymai išgydyti nuo homoseksualumo (konversijos terapija, angl. conversion therapy) nėra draudžiami.
Kol kas tik dvi šalys Europoje (Prancūzija ir Malta) yra uždraudžiusios šią žalojančią praktiką, tiesa, pasaulyje iš viso yra 28 tokios valstybės.
Štai ir 2020 m. klinikos „Homo Sanus“ interneto puslapyje seksologas Mindaugas Buragas siūlė padėti išspręsti problemas, sutrikimus, susijusius su lyties identifikacija (homoseksualumo).
Sureagavo ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras – pasisakymai bus svarstomi etikos komisijoje
Reaguodami į kilusį susidomėjimą, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras antradienį išplatino pareiškimą, atsiribodami nuo psichiatro išsakytų minčių, bet taip pat gindami jo teisę į asmeninę nuomonę.
„Pareiškiame, kad straipsnyje išdėstyta gydytojo A. Alekseičiko nuomonė yra išskirtinai jo asmeninė pozicija ir iš esmės nesutampa su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pozicija.
Tačiau mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir kiekvienas šalies pilietis gali turėti ir reikšti savo asmeninę nuomonę. Skelbti ar neskelbti ją yra redakcijos pasirinkimas ir atsakomybė“, – rašoma įstaigos internetiniame puslapyje.
Visgi toks pareiškimas nustebino ne vieną – taip pat ir R. Navickaitę, atlikusią interviu su A. Alekseičiku. Ji savo „Facebook“ paskyroje stebėjosi, jog šio psichiatro pasisakymai vertinami tik kaip žodžio laisvės klausimas – juk jis psichiatras, ir gali taikyti netinkamą gydymą.
„Tai gal ir tiesa, bet ar psichiatras turi teisę žaloti savo pacientus, besivadovaudamas pasenusiais ir neadekvačiais įsitikinimais?“, – klausė R. Navickaitė.
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovu Martynu Marcinkevičiumi. Jis teigė, jog šiuo pranešimu įstaiga pirmiausia norėjo atsiriboti nuo psichiatro išsakyt minčių – anot M. Marcinkevičiaus, dalį gydytojų įžeidė A. Alekseičiko pasisakymai.
„Tai niekaip neatspindi nei įstaigos pozicijos, nei kolegų pozicijos. Daktaras kaip ir neminėjo, kad atstovauja įstaigą, tik žurnalistai pristato jo pareigas. Mums ta pozicija yra nepriimtina, kaip čia pasakius, nemaloni.
Bet mes kiekvienam darbuotojui juk neuždrausime bendrauti su žurnalistais. Pagrindinė mintis – tai niekaip nesusiję su įstaigos pozicija“, – komentavo M. Marcinkevičius.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas taip pat atskleidė, jog ketvirtadienio rytą buvo suorganizuotas bendras susitikimas, siekiant aptarti susiklosčiusią situaciją. Neatmetama galimybė ir suformuoti etikos komisiją.
„Kaip tik šiandien ryte turėjome psichiatrų ir psichologų bendrą susirinkimą. Galiu aiškiai atsakyti už mūsų įstaigą – nei vienas kolega mūsų įstaigoje nepalaiko jo pozicijos. Kai kurie kolegos jaučiasi įžeisti tokių pasisakymų. Dėl jo pasisakymų bus svarstoma kreiptis į etikos komisiją“, – teigė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas.
Visgi, paklausus ar psichiatras turi teisę „gydyti“ nuo homoseksualumo, M. Marcinkevičius teigė, jog įvyko nesusipratimas – esą psichiatras norėjo pasakyti, kad gydymą teikia visiems pacientams.
„Ne visai taip yra. Mes šiandien ryte aiškinomės – mes teikiame pagalbą visiems žmonėms, neišskiriant pagal orientaciją. Pagalba yra teikiama visiems, bet jis niekur nepasakė, kad „gydo“ nuo homoseksualumo ar dėl homoseksualumo. Ir pats daktaras pabrėžia, jog teikia pagalbą tokiems žmonėms, bet teikia pagalbą ne nuo homoseksualumo“, – paaiškino M. Marcinkevičius.
„Galiu užtikrinti, kad nuo homoseksualumo bent pastaruosius 30 metų, mūsų įstaigoje niekas tikrai negydo“, – pridūrė įstaigos vadovas.
Dainius Pūras: „Matau problemą profesinės grupės brandoje“
Santaros klinikų Vaiko raidos centro konsultantas, vaikų ir paauglių psichiatras-psichoterapeutas, buvęs Jungtinių Tautų (JT) vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras naujienų portalui tv3.lt teigė, jog kiekvienas asmuo (taip pat ir medikas) turi teisę į žodžio laisvę.
„Kiekvienas asmuo gali turėti asmeninę nuomonę – jei ji nekursto neapykantos ir netrukdo kitiems žmonėms gyventi, demokratijoje galima turėti ir tokią, kad ir labai pasenusią nuomonę“, – kalbėjo D. Pūras.
Tačiau, anot D. Pūro, šiuo atveju turėtume kalbėti ne apie žodžio laisvę, o galimai taikomą pasenusią, mokslo žinių neatitinkančią medicinos praktiką.
„Bet mes kalbame apie gydytoją, kuris gydo žmones. Tad turime kalbėti apie profesinės etikos mechanizmus, kurių Lietuvoje nėra. Dėl to visi ir pasimetę. Lietuvoje visa tai palikta savieigai, atsiranda vis daugiau žmonių kurie klausia – o kodėl jūs draudžiate žmogui turėti savo nuomonę?
Tai demagogija – kalbame ne apie eilinį žmogų, o apie žmogų, kuris turi gydytojo diplomą ir visus įgaliojimus diagnozuoti ir gydyti psichikos sutrikimus.
Visai ne apie žodžio laisvę kalbame – kalbame apie medicinos praktiką. Jeigu chirurgas darytų žalojančias operacijas, jei gydytojas skirtų vaistus, kurie skirti visiškai ne tam – ar mes irgi sakytume, kad jis turi savo nuomonę?“, – stebėjosi psichiatras.
Anot D. Pūro, viena esminių problemų – pačios psichiatrų bendruomenės brandos trūkumas, mat psichiatrai neretai nenori pripažinti jų kolegų daromų klaidų.
„Aš matau problemą su profesinės grupės branda. Profesinė grupė turėtų turėti mechanizmus, kaip ji prižiūri savo kolegas, esant reikalui, taiko tam tikras sankcijas. Tai yra civilizuoto pasaulio seniai išrastas būdas.
Nenoriu kalbėti apie vieną konkretų atvejį, o apie bendrą mechanizmą, kurio Lietuvoje iki šiol nėra ir tai kelia pavojų. Psichiatrija gali padėti žmonėms, bet gali ir juos žaloti. Turi būti sukuriami saugikliai, kad psichiatrija ir medicina bendrai, nekenktų žmonėms. O tokių mechanizmų mes neturime“, – teigė D. Pūras.
D. Pūro taip pat pasiteiravome, ar konversijos terapiją galima lyginti su alternatyvios medicinos praktikomis, pavyzdžiui homeopatija. Anot psichiatro, konversijos terapija yra kur kas labiau žalojanti, nei alternatyvios medicinos praktikos.
„Aš nepradėsiu ginti homeopatijos, bet matau tokį skirtumą – homeopatija priklauso prie alternatyvios medicinos. Ji gal ir nepadeda, bet mano nuomone, ko gero ir nekenkia. Daugybė tokių terapijų yra, kurios gal nėra efektyvios, bet ir nežaloja žmonių. O šiuo atveju, mes kalbame apie praktikas, kai bandoma bet kokia kaina išgydyti homoseksualumą. Tai gali labai stipriai sužaloti žmogaus psichiką“, – paaiškino D. Pūras.
Kaip minėjome, dalis valstybių jau yra uždraudusios konversijos terapiją. D. Pūras sako, jog nebūtų prieš tokį sprendimą, tačiau tikisi, jog pati psichiatrų bendruomenė savireguliacijos būdu eliminuos žalingą gydymą.
„Kyla klausimas, ar mes Lietuvoje suprantame, kad šios praktikos yra žalingos, ir jeigu suprantame, kokį mes mechanizmą renkamės – etinį ar teisinį? Aš pasisakau už etinį – noriu, kad pagaliau subręstų profesinės grupės (tokios kaip psichiatrų) ir jos savireguliacijos būdu stabdytų savo kolegas. Tai modernesnis būdas, nei kai valdžia „iš viršaus“ nutaria uždrausti. Bet galima rinktis – aš nebūčiau prieš ėjimą teisiniu keliu“, – kalbėjo D. Pūras.
Pažėrė kritikos ir Lietuvos psichiatrų asociacijai
Lietuvoje psichiatrų bendruomenę vienija Lietuvos psichiatrų asociacija. D. Pūras buvo pirmasis šios asociacijos prezidentas, šias pareigas ėjęs 1990-1992 m. Tačiau, D. Pūras jau daugelį metų yra sustabdęs narystę šioje organizacijoje ir šiandien teigia, jog ši organizacija pasirenka nematyti neetiško kai kurių psichiatrų elgesio.
Naujienų portalas tv3.lt pabandė susisiekti su Lietuvos psichiatrų asociacijos vadove Ramune Maziliauskaite, tačiau kol kas to padaryti nepavyko. Jei susisiekti pavyks vėliau, papildysime komentaru.
Tiesa, į įvykius sureagavo Lietuvos psichologų sąjunga, išplatinusi kreipimąsi į Lietuvos institucijas.
„Tai yra viešos paslaptys, kad tokių pažeidimų būna ne taip jau retai, ir gydytojo Alekseičiko jam garbės nedarantys paatviravimai prieš kai kuriuos kitus pažeidimus net nublanktų.
Apskritai, Lietuvos psichiatrų asociacija nemato, kad Lietuvos psichiatrijoje būtų rimtesnių žmogaus teisių problemų, ir ne kartą yra užsimerkusi prieš kolegų neetišką elgesį arba net tokius kolegas gynusi kaip užsipultus be pagrindo“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė D. Pūras.
Naujienų portalui tv3.lt D. Pūras atskleidė, jog dar prieš 30 metų siekė kelti klausimus organizacijoje dėl psichiatrų požiūrio į LGBT asmenis.
„Pirmas laiškas, kurį tuomet gavau (eidamas Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidento pareigas, tv3.lt pastaba), buvo laiškas iš Amerikos psichiatrų asociacijos su pasveikinimu, su stipriu prašymu imtis darbų. Kaip pirmas pasiūlymas buvo paminėta, kad Lietuvos psichiatrai turi sustabdyti homoseksualių žmonių diskriminaciją – jie arba kriminalizuojami, arba patologizuojami. Tai buvo prieš 34 metus. Tuomet kreipiausi į kolegas ir girdėjau replikas, jog dar ne laikas, „ką tu čia darysi“.
Praėjo 34 metai, o Lietuvos psichiatrų asociacija iki šiol neturi etikos kodekso, viskas palikta kolegų asmeninei nuomonei“, – apgailestavo D. Pūras.
Psichiatras nesutinka su M. Marcinkevičiaus išsakyta nuomone.
„Nedaug jų yra, bet yra tokių kolegų. Nereikia apsimetinėti, kad tokių psichiatrų nėra.
Tai neturi tapti raganų medžiokle, bet klausimą kelti būtina. Aš pasisakau už etinį sprendimą“, – kalbėjo D. Pūras.
Psichiatras taip pat paaiškino, kaip savireguliacija psichiatrų bendruomenėje veikia kitose valstybėse.
„Psichiatrai turi etikos kodeksą, jie sukuria komitetą ar komisiją, iš garbingų kolegų, kurie turi autoritetą. Jei iškyla toks klausimas, kad kuris nors kolega taiko žalingas praktikas, etikos komitetas pakviečia kolegą pokalbiui – ar jis nežino mokslų žinių? Ir tada pritaiko tam tikras sankcijas – metams ar dvejiems suspenduoja veiklą, kad jis gerai pamastytų.
Žiūri ne kaip į nusikaltėlį, o kaip pasiklydusį žmogų, kuris ne tik žaloja pacientus, bet ir gadina psichiatrų reputaciją“, – paaiškino psichiatras.
Sureagavo ir Seimo nariai
Į interviu sureagavo ir keli seimo nariai. Štai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius teigė, jog bandymas „išgydyti“ homoseksualumą yra žmonių luošinimas, be to, siūlė uždrausti konversijos terapijos taikymą Lietuvoje.
„Perskaitęs Rasa Navickaitė interviu Šiaurės Atėnai su psichiatru Aleksandru Alekseičiku-Kirinovu, iš pradžių pagalvojau, kad skaitau fantasmagorišką etiudą iš grotesko pjesės.
Tada pagalvojau, kad skaitau interviu su 1940 metais gimusiu žmogumi, kuriam šiandien yra – nei daug, nei mažai – 84 metai.
Ir tada suvokiau, kad šis žmogus dirba Vilniaus Miesto Psichikos Sveikatos Centras Ribinių būsenų skyriaus vedėju ir sako, kad gydytų homoseksualumą ir dabar.
„Aš sakiau taip, kaip ir dabar sakau. „Jūsų vyriškumas yra užgniaužtas, užspaustas, jis dar nepradėjo vystytis…“
„Tai aš ir sakydavau, kad „jūs esate nedasivystęs“
Aš tik noriu pasakyti, kad homoseksualumas nėra liga. Liga yra luošinti sveikus žmones, dangstantis homofobiniais „normalumo“ naratyvais.
Bijau, kad atėjo metas pradėti politiškai kalbėti apie taip vadinamų „konversijos“ terapijų arba homoseksualumo “gydymo” praktikų draudimą Lietuvoje“, – „Facebook“ rašo jis.
Įrašą socialiniuose tinkluose šia tema parašė ir parlamentaras, buvęs Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
„Kokie visi jautrūs.
Nėra jokio reikalo ką nors įžeidinėti, įsižeidinėti ir baisėtis.
Žinoma nereikėtų naudoti tokių terminų, kaip iškrypimas ar išsigimimas ir pan. Galim naudoti terminus, kurie konkrečiai įvardina reiškinį, apie kurį kalbame. Šiuo atveju tai homoseksualumas, potraukis tos pačios lyties asmenims.
Pradėkim nuo to, kad diskusija turėtų būti daug platesnė.
Homoseksualumas nėra gydomas, bet jei žmonės dėl savo seksualinės orientacijos patiria su psichikos sveikata susijusias problemas, žinoma, kad tokiems žmonėms padeda psichikos sveikatos specialistai, o jei tokiems žmonėms nustatomi psichikos sutrikimai, žinoma juos gydo psichiatrai. Bet sakantieji, kad nėra čia ką gydyti, užmiršta, kad kalbam apie daug platesnį spektrą klausimų, kur norų kišti rankas į žmogaus kūną ir jį visaip darkyti, skiriant agresyvią hormonų terapiją, sudėtingas ir pavojingas operacijas netrūksta. Kalbu apie lyties tapatumo sutrikimus ir vadinamuosius „lyties keitimus“. Jei jau bandoma pasakyti, kad tai yra visiška norma, tai ką žmogus veikia chirurgo ar endorkrinologo kabinete?
Yra tokių lytinio potraukio sutrikimų kaip pedofilija, nekrofilija, zoofilija ir t.t. Ar apie juos taip pat negalima kalbėti, nes jau yra "progresyvių" specialistų, kurie sako, kad čia viskas yra ok, nes tai pasirinkimas?
Na, o dėl homoseksualumo noriu užduoti du teorinius klausimus ir būtų įdomu jei pasakytumėt savo nuomonę.
Įsivaizduokime teorinę situaciją, kad pas psichiatrą ateina žmogus, kuris savo homoseksualumą pats įvardina kaip problemą ir paprašo pagalbos tampant heteroseksualiu. Ką turėtų daryti terapeutas? Turėtų paaiškinti, kad viskas gerai ir jis tik prisigalvoja, kad jam blogai ir sakyti, kad nieko nedarys ir nepadės, ar visgi ką nors daryti, nes, kaip sakoma, žmogus laisvas nuspręsti kokiu jis nori būti?
Kita, taip pat teorinė situacija. Tarkime būtų išsiaiškintas genetinis mechanizmas, kurio dėka vystantis vaisiui įvyksta pokyčiai, vėliau nulemiantys jo potraukį tos pačios lyties asmenims. Tarkime, kad tai būtų galima koreguoti. Ar jūs, būdami tėvais priimtumėt sprendimą, kad būtų įsikišta į šį mechanizmą ir vaikas gimtų heteroseksualus?
Ir tęsti būtų galima be galo. Tai sudėtingos diskusijos ir nereikėtų jų subanalinti ir nusiaurinti iki sovietmečio ar patyčių temos“, – rašo jis.
Protas turi nugalėti.
