Trečiadienį darbą baigė viena paslaptingiausių komisijų, sudarytų ankstesnės Vyriausybės. Jos pavadinimas, matyt, nedaug ką sakytų, jeigu neištartume komisijos pirmininko pavardės, nes ši komisija labai retai net žiniasklaidos pranešimuose buvo vadinama savo tikruoju vardu: Energetikos tiekimo saugumo komisija. Nepaisant to, kad elektros energija, dujos ir branduolinis kuras Lietuvą pasiekia daugiausia iš Rytų, komisijos pirmininkas, jeigu ir važiavo į komandiruotes, tai daugiausia į Vakarus. Pati komisija dažnai primindavo struktūrą, skirtą palaikyti paslaptingiems ryšiams su Briuseliu. Mažai kas Lietuvoje ir šiandien žino, kuo ši komisija užsiiminėjo, su kuo komisijos pirmininkas buvo susitikęs vizito metu Briuselyje ir kokius klausimus sprendė.
Jeigu pasakysime, kad šios paslaptingos komisijos pirmininku buvo Aleksandras Abišala, tada taps ir aiškiau, apie kokią komisiją čia mes kalbame. Pats A. Abišala Lietuvoje buvo vadinamas arba derybininku su Europos Sąjunga, arba misteriu Ignalina, o pati Energetikos tiekimo saugumo komisija žmonių buvo trumpai vadinama Ignalinos darbo pratęsimo komisija. Retkarčiais į žiniasklaidą patekdavo informacija apie tai, kad Lietuva jau pradėjo derybas su Europos Sąjunga šiuo klausimu, tačiau, atvažiavus į Lietuvą eurokomisarei Daliai Grybauskaitei, staiga visi sužinojome, kad jokios derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo nevyko, apie ką retkarčiais mus informuodavo buvusios Vyriausybės premjeras ir kiti Vyriausybės atstovai. Arba vyko taip slaptai, kad apie tai nežinojo net ir Lietuvos deleguota eurokomisarė.
Vienu iš didžiausių mūsų argumentų nelengvose derybose su partneriais Europos Sąjungoje galėjo tapti referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Bet valdžia savo pasyvumu ir viešai skelbiamomis abejonėmis padarė taip, kad referendumo nauda žmonės suabejotų, bet po to, kai prie balsavimo urnų neatėjo reikiamas skaičius Lietuvos piliečių, kad pagal įstatymus būtų galima laikyti referendumą įvykusiu, buvo su apgailestavimu paskelbta, kad su žlugusiu referendumu reikia palaidoti ir tą rusenusią mažą viltį išlaikyti kurį laiką neuždarytą Ignalinos atominę elektrinę. Nors A. Abišala yra patyręs politikas, buvęs premjeras ir tikrai galėjo savo veikla prisidėti prie referendumo sėkmės, jis to nepadarė. Vėliau jau buvo tik laiko klausimas, kada ši komisija nutrauks savo veiklą, kurios, matyt, kaip reikiant ir nebuvo pradėjusi.
Likimo ironija, kad A. Abišalos komisija savo veiklą nutraukė tada, kai į valdžią atėjo geras jo bičiulis premjeras Andrius Kubilius, bet gal dviejų politikų tandemas gali nuveikti naudingus žmonėms darbus šalies viduje.
Gal šios komisijos darbo nutraukimas yra tik tarpinis žingsnis, po kurio A. Abišala vėl pasirodys valdžioje, dirbdamas su energetikos projektais.
Kaip žinia, A. Kubiliaus ir A. Abišalos keliai buvo susitikę ne tik politikoje, kai jie abu buvo aktyvūs konservatorių partijos nariai. Jie taip vėl veikė ranka rankon ir „Mažeikių naftos“ privatizavimo istorijoje. Tada A. Kubilius, būdamas premjeru, aktyviai rėmė naftos perdirbimo įmonės atidavimą amerikiečių kompanijai „Williams International“, o A. Abišala, gerai žinodamas iš ankstesnio savo darbo, kai taip pat buvo premjeras, „Mažeikių naftos“ veiklos niuansus, tapo naudingu konsultantu amerikiečių kompanijai. Nors abu politikai lyg ir turėjo tada stovėti skirtingose derybų pusėse, kai vienam iš jų reikėjo ginti Lietuvos ir jos piliečių interesus, o kitam pagelbėti amerikiečių kompanijai, derybų eiga ir baigtis parodė, jog abi pusės, matyt, derino pozicijas ir veiksmus.
Iki šiol Lietuvoje žmonės skirtingai vertina tų dienų įvykius. Vieni laiko, kad pusdykiu atidavimas „Mažeikių naftos“ buvo vos ne išdavystė Lietuvos interesų, kiti tvirtina, kad priešingu atveju naftos perdirbimo įmonė būtų patekusi rusams į rankas. Dabar visa tai jau praeityje. „Mažeikių nafta“ priklauso jau lenkų kompanijai, ir mūsų Vyriausybė vėl vadovaujama premjero A. Kubiliaus tariasi dėl galimybės parduoti jiems valstybei priklausantį akcijų paketą. Bet šiandien Lietuvoje vyksta daug svarbesnių darbų energetikos sferoje šalies viduje. Tai nematoma kova dėl įtakos šalies energetikos sistemai, kur valstybė dar turi liūto dalį, bet anos Vyriausybės laikais gimusio liūtuko vis nesugeba sukontroliuoti.
Abišala yra vienas iš nedaugelio Lietuvos politikų, turėjusių praktinio darbo patirtį su energetiniais projektais. Jeigu dabar jis imtų dirbti ne privačiam sektoriui, ne, kaip užsienio firmų konsultantas, o kartu su A. Kubiliumi įgyvendintų šios Vyriausybės skelbiamą tikslą sugrąžinti energetikos kontrolę mūsų valstybei ir jos piliečiams, toks žingsnis būtų labai sveikintinas.Tokią veiklą, norėčiau tikėti, kad remtų ir kai kurie politikai Seime iš opozicijos. Energetikos kontrolę būtina susigrąžinti.
Svarbu tik, kad nauja Vyriausybė išvengtų ankstesnės valdžios pagundų atsiduoti į oligarchų rankas. O A. Abišala, kaip benuspręstų savo tolesnį kelią, turėtų pagalvoti, ar ne laikas būtų Lietuvos piliečiams atskleisti savo paslaptingų pašnekesių su Briuseliu eigą bei rezultatus, jeigu tokie buvo. Komisijos veikla buvo finansuota iš mokesčių mokėtojų pinigų, ir pareigūnai turėtų paaiškinti piliečiams, kad visa tai nenuėjo veltui.
