Kai Aleksui buvo 19 metų, jis dar prieš avariją grįžo į mokyklą įgyti vidurinio išsilavinimo. Tačiau spėjo pasimokyti vos kelis mėnesius iki dienos, kai paniro į komą. Atsibudęs iš jos nepasidavė ir nusprendė tęsti mokslus, o mokytojai, jo galva, buvo labai supratingi.
„19-os metų aš į 10-ą klasę ar į 9-ą nuėjau. Kažką reikėjo laikyt tuo metu, tai manęs tiesiog paklausė, kiek gavai, kai laikei, pasakiau 4 turbūt ir parašė 4, tai mokytojai buvo labai užjaučiantys", – užsimena jis.
Vaikinas užsimena, jog netgi gydytojai bandė jį atkelbėti nuo grįžimo mokytis, įspėdami, kad bus daug sunkiau nei prieš tai dėl patirtos smegenų traumos.
„Mano neurologas sakė, kad geriau atidėčiau mokslus, tačiau aš pasakiau, kad jeigu aš dabar vėl nepradėsiu, niekad nesugrįšiu mokytis. Nusprendžiau, kad tvarkysiu gyvenimą, baigsiu mokslus, kad ir kaip nemalonu sėdėt su jaunesniais klasėje“, – pasakoja jis.
Reanimatologė pabrėžia: pabudimas iš komos neatrodo kaip Holivude
Tačiau Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja anesteziologė-reanimatologė Julita Meškauskienė teigia, jog smegenų traumos gali žmogų panardinti ir į negrįžtamą komą, o ir pabudimas iš komos neatrodo taip, kaip rodoma filmuose.
„Tai neįvyksta kaip Holivudo filmuose, kuomet veikėjas staiga pabunda, pašoka iš lovos, nusiplešia nuo savęs visus laidus ir bėga gelbėti pasaulio. Dažniausiai sąmonės pagerėjimas yra palaipsninis procesas, reikalaujantis laiko ir kantrybės.
Jeigu sąmonės slopinimas yra sukeltas medikamentų ir nėra pilnai nutrūkusi kraujotaka smegenyse bei pirminis pažeidimas yra suderinamas su gyvybe, paciento pabudimas priklauso nuo smegenų pažeidimo sunkumo bei nuo kitų organų būklės. Vieni pacientai iš komos pabunda greičiau, kiti lėčiau. Tai lemia galvos traumos sunkumas, pirminė paciento būklė ir jos dinamika gydymo metu, gretutiniai susirgimai“, – pridūrusi, jog ne iš visų komų pabundama, dalis jų, deja, ir lieka komomis, paaiškina gydytoja.
Pasak gydytojos reanimatologės, komos lygis yra nustatomas pagal tris kriterijus: atsimerkimą, kalbą ir motoriką.
„Vertinamas suvokimas, gebėjimas vykdyti elementarius paliepimus. Kuomet pacientas negali vykdyti paliepimų ir atsakyti į klausimus, tikrinamas atsakas sukeliant nestiprų skausminį dirgiklį. Maksimalus balų skaičius 15 (pilnai sąmoningas pacientas), o minimalus 3 (gili koma)“, – paaiškina gydytoja.
Aleksas: „Įdomu būtų sužinoti, kokie mano gabumai buvo iki traumos“
Aleksas atvirauja, kad jo gydytojas buvo teisus ir po traumos atmintis smarkiai sutriko, todėl mokytis buvo kur kas sunkiau nei prieš avariją.
„Formules reikėjo ilgiau mokytis, o kai atsiversdavau sąsiuvinį ir bandydavau taikyti išmoktą formulę, nebegalėdavau jos atgaminti. Dabar pagalvoju, kad įdomu būtų sužinoti, kokie mano gabumai buvo iki traumos, nes prieš tai stengdavausi praslyst labiau, nei iš tikrųjų mokytis. Tik tą vieną ar du mėnesius, kai grįžau mokytis, nuoširdžiai stengiausi“, – sako jis.
Gydytoja reanimatologė-anesteziologė paaiškina, kad trumpoji atmintis yra įsiminimas to, ką žmogus perskaito, pamato ar išgirstą. Taigi jai sutrikus žmogus gali pamiršti, ką tik pamatytus ar išgirstus dalykus.
„Panašiai atsitinka pacientams su demencija. Su tokiais pacientais labai sunku komunikuoti, jie greitai tampa sumišę, dezorientuoti aplinkoje, jiems sunku atlikti sudėtingesnes, daugiakomponentines užduotis.
Sunkesniais atvejais gali sutrikti net koordinacija ir motorinė funkcija, ištikti depresija. Ar atmintis grįžta? Taip, paciento būklę galima pagerinti, tačiau, deja, pilnai atmintis grįžta ne visiems, kartais trumpalaikė atmintis taip ir lieka sutrikusi“, – palygina J. Meškauskienė.
Gydytoja pabrėžia, jog dėl šių liekamųjų reiškinių, kad po smegenų traumos labai svarbu artimųjų parama ir kantrybė. Tuo tarpu Aleksas pamini, kad svarbiausią vaidmenį jam pabudus iš komos atliko tėvai. Dalis jo draugų dingo, tačiau kai kurie lankydavo jį dažnai. Todėl, Alekso manymu, paramos jam netrūko.
Smegenų traumos ir medikams gali būti mistika
Pažeistos smegenų dalys paveikė ne tik Alekso atmintį, bet ir emocijas, rizikos jausmą, sukėlė epilepsijos sindromą.
„Tačiau medikams, kurie su smegenimis dirba, net neurochirurgams, smegenys vis dar yra mistika. Kartais žmogui tas sindromas pranyksta dešimčiai metų ir jis nutraukia vaistus, be jų gyvena 10 ir daugiau metų, o tada staiga tie epizodai vėl atsiranda ir niekas negali to paaiškinti“, – tikina vaikinas.
Vaikinas praleido tris mėnesius reabilitacijoje, kur iš naujo mokėsi vaikščioti. Tačiau visa jo reabitacija truko kur kas ilgiau, dar po pusės metų jis šlubavo kaire koja.
„Tai nėra, kad aš pamiršau kaip vaikščioti. Mano atveju, aš žinojau, kad aš galiu, tiesiog tai nebuvo taip lengva, kaip turėtų būti, ir dėl to reikėjo praktikos. Iš tikrųjų palatoje stovėjau gana anksti. Gal po mėnesio, nes man būdavo gaila seselių, kurios turi mane iš lovos kelt ir sodinti į vežimėlį, tai aš visą laiką stengiausi stotis, kai jos mane kelia“, – pasakoja jis.
Pasak gydytojos J. Meškauskienės, kritinė būklė reikalauja daug organizmo resursų, nes jos metu organizmas išnaudoja daugybę savo maisto medžiagų. Kalorijų ir baltymų poreikis labai didelis. Todėl net ir maitinat specialiais mišiniais, po reanimacijos pacientai yra suliesėję ir išsekę.
„Dėl ilgalaikio gulėjimo lovoje nusilpsta ir sustingsta raumenys, formuojasi polineuropatijos, pacientui sunku atlikti net elementarius veiksmus, pavyzdžiui, pakelti ranką ir pasikąsyti smakrą.
Išsirašius iš reanimacijos laukia dar ilgas ir sunkus kelias, kuris gali trūkti nuo kelių mėnesių iki metų ir daugiau. Pacientas mokosi iš naujo vaikščioti, atlikti kasdieninius darbus“, – sunkumus po reanimacijos apibūdino gydytoja.
Tačiau J. Meškauskienė patikina, jog pasekmės būna ne tik fiziologinės, bet ir socialinės, psichologinės.
„Pacientai dažnai sapnuoja košmarus namie, jiems formuojasi potrauminis streso sindromas, išlieka pažintinių funkcijų sutrikimai“, – tvirtina ji.
Sapnai komos būsenoje: dažniausiai tai būna košmarai
Nors nuo avarijos praėjo 8-eri metai, Aleksas labai gerai prisimena sapnus, kuriuos sapnavo būdamas komoje. Labiausiai vaikino atmintyje įstrigo sapnas, kurį sapnavo prieš pat nubundant.
„Manęs klausė, ar aš noriu atsibust. Taip daug kartų iš eilės. Tas balsas mane atkalbinėjo visaip ir sakė, kad bus sunku. Vis klausė ar tikrai, aš sakiau: taip. Sakė, kad bus labai sunku, net neįsivaizduoji, kaip sunku.
Taip vis didinant kartelę manęs klausė. Kai pasakiau paskutinį kartą, kad noriu pabusti, aš pabudau. Sapne lyg šnekėjau su savo tėvu, o kai atsibudau, tai šalia ir sėdėjo mano tėvas“, – pasakoja vaikinas.
Jaunuolis neslepia, jog apie sapnų reikšmes galvojo labai ilgai, tačiau visų apmąstymų rezultate nusprendė mėgautis tuo, ką turi dabar. O šiuo metu jis yra pasibaigęs dviejų profesijų mokslus ir sėkmingai dirba programuotoju.
Tačiau, pasak gydytojos, retas atvejis, kuomet pacientai, pabudę iš komos, prisimena savo sapnus. Pabrėžia, kad jeigu žmogus paniręs į gilią komą, jis dažniausiai sapnų nesapnuoja.
„Gebėjimas sapnuoti sapnus komoje dažnai priklauso nuo komos priežasties ir pažeidimo lokalizacijos smegenyse. Jeigu pažeista regimoji galvos smegenų žievės dalis – pacientas nefiksuoja sapnų, jeigu girdimoji žievės dalis – negirdi garsų sapnuose. Pažeidus retikulinį smegenų kamieno audinį sutrinka miego – budravimo režimas, pacientai nemato sapnų“, – paaiškina specialistė.
Tačiau, pasak jos, pasaulyje yra aprašyta daug atvejų, kuomet žmonės komos būsenoje sapnavo košmarus. Tuo tarpu, kai J. Meškauskienė dirbo operacinėje, labiausiai įsiminę pacientų nupasakoti sapnai buvo, palyginti, teigiami. Užsimena, kad kartą pacientas jai pasakojo, jog pagavo undinėlę, o kitas – kad tapo ufonautu.
Vis dėlto J. Meškauskienė pabrėžia, jog kalbant apie komos būseną, sėkmės atvejų pasitaiko ypač retai, net jei po kurio laiko žmogus pabunda iš komos būsenos, vis tiek turi kokį nors neurologinį deficitą ar paralyžių, kaip pažeidimo pasekmę.
Tačiau ji atvirauja, kad gydymo praktikoje ne retais atvejis, kai net pagerėjus sąmonės būklei galimas staigus pablogėjimas, sąlygotas didelio neurologinio deficito ir iš to sekančių atokių komplikacijų.
