Papasakok apie tą lemtingą vakarą, vos nekainavusį tau gyvybės.
Trumpa istorija, tai susipykau su mergina. Ilga istorija, tai susipykau su mergina ir nuėjau pas kaimynę parūkyt, o tada į barą pagert. Pradėjau muštis su visais bare ir greitai mane iš ten išvarė. Galiausiai susiradau akivaizdžiai pranašesnių oponentų ir jiems pasiūliau muštis, nes buvau įsitikinęs, kad jie tai tikrai neatsisakys šito pasiūlymo. Gavau su šampano buteliu per galvą, eigoj to viso supjaustė man ranką su vadinama rože nuo butelio.
Tada keliavau pas tuometinį klasioką į „plotą“ (vakarėlį). Kadangi mačiau atvažiuojant autobusą, į kurį norėjau spėti, bėgau per greitkelį į stotelę ir bebėgant vieno automobilio, važiuojančio link manęs, išvengiau, o kito ne. Buvo „Passatas“ 80 km per valandą važiavo, tai smūgis sutraiškė šeivikaulį, skeveldrinis lūžis įvyko, taip pat kaukolės pamatą sutraiškė, apipylė krauju smegenis. Dar atsimenu, kaip važiavau į ligoninės priimamąjį, kai suleido morfijaus. Po to nebeatsimenu nieko, tiktai sapnus.
Kaip atrodė tavo gyvenimas iki traumos?
Tuo metu dirbau virėju, bet ir buvau grįžęs mokytis, ėjau į profesinę mokyklą tam, kad turėčiau vidurinį išsilavinimą. Nusprendžiau, kad reikia ir dėl merginos. Dėl jos norėjau daugiau šiek tiek pasistengti, norėjau daugiau suteikti ar šeimą turėti. Spėjau gal tik mėnesį ar du pasimokyti iki avarijos.
Kaip smegenų trauma paveikė gebėjimą mokytis?
Mano neurologas sakė, kad geriau atidėčiau mokslus, tačiau aš pasakiau, kad jeigu aš dabar vėl nepradėsiu, niekad nesugrįšiu mokytis. Nusprendžiau, kad tvarkysiu gyvenimą, baigsiu mokslus, kad ir kaip nemalonu sėdėt su jaunesniais klasėje. Ir pavyko, nors buvo sunku, be mokytojo pagalbos to tikriausiai nebūtų pavykę atlikti. Labai stengiausi, nes atmintis buvo sutrikusi po traumos. Pavyzdžiui, mokytis formules man daug ilgiau užtrukdavo, kol jau pasitikėdavau, kad išmokau, o kai atsiversdavau sąsiuvinį ir bandydavau taikyti išmoktą formulę, nebegalėdavau jos atgaminti.
Visgi pasibaigiau mokslus, kompiuterinės įrangos derintojo profesiją. Tada nuėjau į akademiją ir dar vieną profesiją baigiau, tai Java programuotojo. Dabar pagalvoju, kad įdomu būtų sužinoti, kokie mano gabumai buvo iki traumos, nes prieš tai stengdavausi praslyst labiau, nei iš tikrųjų mokytis. Tik tą vieną ar du mėnesius, kai grįžau mokytis, nuoširdžiai stengiausi.
O šiaip nuo vaikystės gerai gaudžiausi kompiuteriuose, nuo 6 metų kalbėjau angliškai. Šiuo metu kaip tik ir programuoju. Dar vaikystėje paišydavau, rašydavau knygas, istorijas, pasakas ir pardavinėdavau kaimynams, kad saldainių nusipirkčiau.
Kokie liekamieji reiškiniai atsiranda po tokios fizinės ir psichologinės traumos?
Iš šono gali pasirodyti, kad niekas nepasikeitė, bet smegenų trauma – rimtas dalykas. Man pažeidė 3 smegenų dalis, tai viena atsakinga už emocijas, kita – už rizikos jausmą ir trečia – už trumpąją atmintį. Teko nemažai lavinti trumpąją atmintį, kad ją atstatyčiau į patenkinamą lygį.
O kadangi šeivikaulį sutraiškė, tai ten teko įstatyti metalinį strypą ir pagert vaistukų šiek tiek. Kadangi po smegenų traumų atsiranda toks nemalonus dalykas kaip epilepsijos sindromas, kai gali įvykti traukuliai. Dabar jau daug metų tai valdau vaistais, nes juos reikia gerti kasdien, ryte ir vakare.
Tačiau medikams, kurie su smegenimis dirba, net neurochirurgams, smegenys vis dar yra mistika. Kartais žmogui tas sindromas pranyksta dešimčiai metų ir jis nutraukia vaistus, be jų gyvena 10 ir daugiau metų, o tada staiga tie epizodai vėl atsiranda ir niekas negali to paaiškinti.
Taip pat vienoj rankoj dar smūgio metu nukirto nervą. Reikėjo lankyti ergoterapiją, taip pat reabilitaciją. Tai yra imti visokius smulkius dalykus, tarkim, dėlionės gabaliuką perdėti kažkur, dėlioti kaladėles. Vaikiški dalykai, gali pasirodyti, bet jų reikia, kad viskas atsistatytų.
Ką reiškia išmokti vaikščioti po smegenų traumos, kai fiziškai žinai, kaip tai daryti, bet tavo kūnas neklauso?
Įsivaizduokim, kad mūsų smegenų centrai bendrauja per neuronus. Tai yra labai dažni veiksmai, kuriuos atlieki, labai išdirbti, jau praktiškai automatizuoti, kaip ryte išsivalyti dantis. Tie takai tarp tam tikrų neuronų yra labai aktyvūs. Tuo tarpu, kai esi komoje, visa tai sustoja. Todėl teko mokytis vaikščioti.
Reabilitacijoje prabuvau, berods, 3 mėnesius. Tai nėra, kad aš pamiršau kaip vaikščioti. Jei būtų pažeistas ilgosios atminties taškas smegenyse, tokiu atveju galėčiau pamiršti, kas mano tėvai, savo kalbą ir taip toliau. Mano atveju, aš žinojau, kad aš galiu, tiesiog tai nebuvo taip lengva, kaip turėtų būti, ir dėl to reikėjo praktikos.
Iš tikrųjų palatoje stovėjau gana anksti. Gal po mėnesio, nes man būdavo gaila seselių, kurios turi mane iš lovos kelt ir sodinti į vežimėlį, tai aš visą laiką stengiausi stotis, kai jos mane kelia. Po to kartu su jų pagalba pirmą kartą ir atsistojau, tik joms prilaikant, kad, neduok dieve, nenugriūčiau, nes, žinoma, atsakomybė būtų kritus joms. O visiškai drąsiai eiti, tiesą sakant, negalėjau dar kurį laiką po to, kai grįžau namo, po visų pusės metų, praleistų ligoninėse, reabilitacijose. Ilgą laiką šlubavau kaire koja, nes buvo sutrenktas dešinys smegenų pusrutulis, tai dalinis paralyžius buvo.
Minėjai, kad prisimeni sapnus, kuriuos sapnavai būdamas komos būsenoje. Kokie tai sapnai ir ką jie tau reiškia dabar?
Vienas iš jų, kuris toks simboliškiausių man buvo. Aš lipau ant kalno, kuris man primena mūsų kryžių kalną Lietuvoje. Lipant sutikau moterį juoda suknele, ji iš karto man sukėlė neįprastą familiarumo jausmą. Ji mane apkabino, pasijutau taip, kaip nesijaučiu labai seniai. Jausmas toks, kai buvau vaikas ir mane apkabindavo mama. Bet kai pasižiūrėjau į jos veidą, jis buvo ypatingai kaulėtas kaip griaučiai. Ji man parodė dar kylančią saulę, aušrą.
Dar buvo vienas sapnas prieš pat nubundant. Manęs klausė, ar aš noriu atsibust. Taip daug kartų iš eilės. Tas balsas mane atkalbinėjo visaip ir sakė, kad bus sunku. Vis klausė ar tikrai, aš sakiau: taip. Sakė, kad bus labai sunku, net neįsivaizduoji, kaip sunku. Taip vis didinant kartelę manęs klausė. Kai pasakiau paskutinį kartą, kad noriu pabusti, aš pabudau. Sapne lyg šnekėjau su savo tėvu, o kai atsibudau, tai šalia ir sėdėjo mano tėvas.
Nemažai galvojau apie tai, ką tie sapnai reiškia. Tačiau visų apmąstymų rezultate nusprendžiau, kad geriau mėgautis tuo, kas dabar yra, o ne galvoti, kas buvo ar galėjo būti. Žinoma, kažkokias išvadas iš to pasidariau. Pavyzdžiui, kad nėra protinga dėl merginos eiti ieškoti tokių nuotykių norint praktiškai save sunaikint.
Kokį vaidmenį tavo gyvenime atliko draugai ir šeima, kai pabudai?
Kai kurie draugai iš tikrųjų nustebino mane dėl to, kiek jiems rūpi, kiek lankė ir buvo kartu. Žaisdavome stalo žaidimus su tais, kurie lankydavo. Grįžęs iš ligoninės ėmiau sportuot su draugu, kuris dažnai mane lankydavo, atvažiuodavo kavos atsigert priimamajame. Jis man labai padėjo, net pamenu tokią frazę jo: „Kai pradėjai sportuoti, tai šlubčiojai, dabar eini gražiai“.
Kiti dingo, net kai išėjau iš ligoninės, iš jų nieko negirdėjau, bet ir pačiam intereso nebuvo bendrauti. Juk visada linksma, kada gali nueit išgert, bet kada kažką iš mūsų užklumpa problemos, nors ir vadinam vos ne vienas kitą broliais, kažkur jie dingsta. Tada ta iliuzija apie kažkokią broliją šiek tiek subyrėjo iš vienos pusės.
Šiaip ar taip, mažiau laiko ir prieš tai su draugais leidau, daugiau su mergina. Po to įvykio ne tai, kad jie mane apleido. Aš to nenoriu pasakyt tikrai, bet tada aš tikrai supratau, kad draugystės nebėra, nes kas dar turi atsitikti, kad atsimintum savo draugą.
Vis dėlto tik pabudęs ir pamačiau savo pirmą draugą, tai tėvą, kuris visada mane palaikė, buvo šalia ir prieš, ir po. Mamai taip pat dėkingas, ji daug paaukojo dėl manęs.
Koks buvo merginos vaidmuo po traumos? Ar ji grįžo į tavo gyvenimą?
Kurį laiką mane ji lankė ligoninėje, gal 3 kartus atėjo. Po to man senelis atnešė nešiojamą kompiuterį, kad aš turėčiau, ką veikt, nes dar tuo metu negalėjau atsikelti iš lovos pats. Jau kurį laiką ji manęs nebelankė ir pamačiau per „Facebook’ą“, kad ji kelia nuotraukas su kitais vaikinais. Pamačiau, kad ir šiaip pasikeitė, nes anksčiau klausydavo metalo kaip ir aš, o tada buvo pradėjusi vaikščioti į reivus, tai pagalvojau, kad gal net kažką vartot pradėjo, bet nežinau.
Kažkaip ilgai man iš tikrųjų skaudėjo, gal kokius 5 metus ar dar ilgiau, bet kažkaip toliau stengiaus gyvent. Kurį laiką kankino, dar kartais susapnuodavau, pagalvodavau apie ją. 7 metai praėjo, tai visai neseniai visiškai atsikračiau tų minčių ir parašiau net paklausti, kaip jai sekasi tiesiog draugiškai.
