Jaunystėje ne tik apie režisūros, bet ir fizikos studijas svarstęs vyras jau daugiau nei 3 dešimtmečius atidavė medicinai. Tarp mirties ir gyvenimo atsiduriančius pacientus regintis gydytojas neslepia matęs visko, tačiau prie mirties priprasti negalintis.
„Mūsų užduotis – padaryti viską maksimaliai, ką galime, kad žmogų išgelbėtume. Skaudžiausia, aišku, kai išeina jauni žmonės. Nepaisant to, kad įdedi daug darbo, pastangų, idėjų, minčių, būna, kad nepasiseka“, – konstatuoja pašnekovas.
Tiesa, kaip pasakoja vyras, sceninė veikla jį lydėjusi nuo mažumės, tad ji niekur nedingo ir dabar. Juo labiau, jo teigimu, kūryba yra neatsiejama nuo darbe patiriamo adrenalino: „Antrą valandą dienos po šito darbo galvoji, ar atsidaryti butelį vyno, ar paimti gitarą ir rėkti.“
Apie tai, kaip atrodo darbas reanimacijoje, ar įmanoma priprasti prie mirties ir kaip vyksta narkozė – portalo tv3.lt interviu su Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Angiochirurgijos anesteziologijos reanimacijos skyriaus vedėju, gydytoju anesteziologu-reanimatologu Vygantu Kazlausku.
Jūsų dainos sukasi radijo stotyse, jus gerbėjai gali išvysti ne tik koncertuose, bet ir per televiziją. Tuo pačiu metu vadovaujate vienam sostinės ligoninės skyrių. Kiek šiandien jūs gydytojas, o kiek – atlikėjas, kūrėjas? O gal šios veiklos netrukdo viena kitai?
Muzika ir medicina, beje, kaip ir mama yra iš tos pačios raidės. Sunku pasakyti, kas yra pirmesnis ar svarbesnis. Medicina yra rytais, o filharmonija – vakarais. Taip buvo visą laiką ir gyvenimas praktiškai nesikeičia. Visada reikia labai gerai planuoti savo darbo dieną ir gali viską suspėti. Kitas dalykas, kad muzika dažniausiai užsiimi, kai yra adrenalino, o kai jo nėra, tai ir nesigroja. Sėdėdamas rūselyje ar užsidaręs namuose tu nieko nesukursi, reikia kažkokio impulso, įkvėpimo, įsijautimo. Reikia, kad tas emocijas galėtum išlieti. Tai tas medicininis darbas, įtampa tik skatina kūrybiškumą. Tad tai, sakyčiau, nėra taip atsiejama.
Kodėl tapote gydytoju, jei žavėjo muzikinis gyvenimas?
Išties žmogus retai kada keičia savo užsiėmimus ir pomėgius. Kai būdamas šešerių septynerių pradėjau nuo savo namų ir gatvės teatro, organizavau spektaklius, po to tą dariau mokykloje. Būnant 15 metų 8 klasių baigimo proga tėvai man padovanojo gitarą, tada pats pradėjau mokytis groti, kurti muziką. Po to, kai reikėjo stoti į universitetą, rinkausi tarp režisūros muzikos akademijoje ir dar kažko, bet kadangi tais metais režisūros nebuvo, kad nepakliūčiau į sovietų armiją, rinkausi tarp fizikos ir medicinos. Taip išėjo, kad medicina nugalėjo – čia buvo daugiau paslapties.
Išsirinkote vieną paslaptingiausių sričių – anesteziologiją, kurios, paprastai sakant, reikia užmigdyti pacientą prieš operaciją. Negi tėvai, patys būdami medikais, nespaudė sekti jų pėdomis?
Visų pirma buvo toks lengvas konfliktas universitete – kažkada atsikirtau fiziologijos dėstytojai, kai kiek bandydama pašiepti mane ir grupės draugą sakė, kad vis tiek visi būsime arba anesteziologais, arba hematologais. Tada grįžau namo ir tėvo klausiu, kas yra kas. Su hematologija lyg buvo aišku, kad su krauju susiję, o anesteziologija, sako, čia tie, kur žmones prieš operaciją užmigdo. Tai, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.
Taip susiklostė, kad kai jau reikėjo baigus mediciną rinktis specialybę, dėl anesteziologijos nebuvo klausimų. Mano abu tėvai medikai labai gerbė šią specialybę. Namuose ar anesteziologai, ar reanimatologai buvo šventas vardas, nes tais laikais jie išgelbėdavo tokius pacientus, kurių nei chirurgai, nei terapeutai praktiškai neįsivaizduodavo, kaip galima išgelbėti. Taigi pasirinkimas gan lengvai padarytas. Bet anesteziologiją dar pasirinkau ir dėl to, kad atrodė, jog čia reikia mažiau rašyti nei kitose specialybėse, mažiau popierizmo. Galų gale ir rizikos, adrenalino daugiau, o tada to norėjosi.
Kaip į jūsų muzikavimą reaguoja kolegos, pacientai – tai padeda darbui ar trukdo?
Oi, kai tik pradėjau dirbti, visi iš manęs juokėsi – kuo tu čia užsiiminėji, cituodavo Krylovo pasakėčią, kad kaip tas žiogas visą vasarą pradainavo, nespėjo apsidairyti, o jau ruduo atėjo... Tyčiodavosi, bandė mane visaip terorizuoti šiais dalykais. Bet dabar viskas labai pasikeitę, dabar jie net didžiuojasi, kad tuo užsiimu, sako, mes parašėme disertacijas, kurių niekas neskaito, o tu bent pasiekei tai, kad išleidai 10 kompaktinių plokštelių ir dabar – vinilinę plokštelę. Muziką kažkas klauso, transliuoja radijas, televizija. Tada pasikeitė požiūris – dabar dažnai atpažįsta ir pacientai, ir gydytojai, yra visai kitoks santykis.
Lipant į sceną dažniau išgyveni dėl savęs, o kai dirbi su pacientu, išgyveni dėl jo, kad suspėtum viską padaryti, ką gali ir moki. Nes jei tai yra paciento gaivinimas, turi kelias minutes, kol neįvyko smegenų mirtis.
Su pacientais, aišku, būna visokių situacijų – ar koridoriuje sustabdo, ar lifte susitinki, sako: „Daktare, jūs labai gražiai dainuojate.“ Kitą kartą viena pacientė prieš procedūrą, kai turėjau ją užmigdyti, paklausė: „Dakare, jūs tikrai mane užmigdysit, jūs ne artistas?“ (Juokiasi). Tokių komiškų, smagesnių situacijų pasitaiko.
Aišku, kažkas, matyt, pavydi, bet gal ne visi drįsta tai parodyti. Bet, kaip sakoma, pavydas yra pats tikriausias žmogiškas jausmas ar net liga, yra mažai žmonių, kurie šios ligos neturi. To nei chemija, nei žodžiu nepagydysi, nesvarbu, ko tau žmogus gali pavydėti – šukuosenos, batų, tavo užsiėmimo ar kažkokių sugebėjimų.
Esate sakęs, kad anesteziologas reanimacijoje turėtų būti kaip šešėlis, gal noras būti rampų šviesoje – lyg savotiška kompensacija?
Kadangi prie scenos esu įpratęs nuo mažens, nesakyčiau, kad turėčiau kažkokį užslėptą veidą darbo metu, o jis labiau išsilietų daugiau scenoje. To nepajutau, nors scenos baimė visada yra. Kai jaudiniesi prieš išeidamas į sceną, yra ir adrenalino, tada ir akys labiau blizga, daugiau šarmo atsiranda (šypteli).
Didesnis jaudulys būna palinkus virš sunkios būklės paciento ar lipant į sceną?
Turbūt panašiai, tik jaudulys kitas. Lipant į sceną dažniau išgyveni dėl savęs, o kai dirbi su pacientu, išgyveni dėl jo, kad suspėtum viską padaryti, ką gali ir moki. Nes jei tai yra paciento gaivinimas, turi kelias minutes, kol neįvyko smegenų mirtis.
Daug būna skaudžių atvejų, kai išgelbėti žmonių nepavyksta?
Kaip sakoma, intensyviojoje terapijoje laimingų lovų nėra, su kiekvienu pacientu, nebūtinai pakliuvusiu į reanimaciją, gali bet kas atsitikti. Bet prie mirties priprasti negaliu. Stengiuosi maksimaliai padaryti viską, kad žmogui padėčiau, bet tai ne visada pavyksta...
Kiek, jūsų manymu, reanimacijoje yra vietos aukštesnėms jėgoms?
Tikėk ar netikėk, praktiškai viskas žmoguje yra užkoduota, dažniausiai ir susirgimai yra genetikos užprogramuoti. Lemtis, aišku, yra Dievo rankose, kaip sakau, jis sudėjo žmogaus kūną pačioje geriausioje kompozicijoje, todėl reikia nepakenkti, padėti pačiam organizmui susitvarkyti su liga. Čia ne automobilių servisas, tepalų filtrą pakeitus organizmo nepataisysi, tu tik gali padėti.
Kiek yra aukštesnių jėgų įtakos? Galiu papasakoti tokį įvykį – į intensyviąją terapiją paguldomas pacientas, kurį pristato per vizitaciją ryte, kad jis be sąmonės, nekontaktiškas, insultas, nekalba, visiška koma. Kažkaip pasakiau, kad tada reikia kviesti transplantologus, gal būtų tinkamas... Po 15 minučių grįžtu į reanimaciją po aptarimo, o tas žmogus sėdi ir kalba. Tai negali nepasakyti, kad kažkokios antgamtinės jėgos visą gyvąjį pasaulį veikia.
Daug tokių atvejų, kai nurašytas pacientas atsigauna ar atvirkščiai – gerėjusi būklė pakimba ant plauko?
Būna taip, kad gerėja, gerėja ir pradeda blogėti arba atvirkščiai – beviltiškas pacientas, o tada staiga pradeda gerėti. Tai mūsų užduotis – padaryti viską maksimaliai, ką galime, kad žmogų išgelbėtume. Skaudžiausia, aišku, kai išeina jauni žmonės. Nepaisant to, kad įdedi daug darbo, pastangų, idėjų, minčių, būna, kad nepasiseka.
Pastebite, kad pastaruoju metu būtų paūmėję kokių ligų, dėl ko pacientai atvežami į ligoninę?
Per pandemiją buvo tik viena liga, kitų niekas nematė ar nediagnozavo, buvo sunku prie medikų prieiti. Dabar paūmėjusios kitos infekcijos, tokios kaip pneumokokai, clostridia, su kuriomis tenka tvarkytis. Taip pat lenda kitos įvairios ligos – mūsų ligoninėje chirurginis darbas grįžo į savo vėžes, dirbame pilnu apkrovimu, praktiškai net ne visada spėjame. Aišku, dar spėjame, bet pacientų ir įtampų daugėja.
Muzikavimas gal tampa lyg atsvara patiriamiems sukrečiantiems išgyvenimams?
Vienoje laidoje esu sakęs, kad antrą valandą dienos po šito darbo galvoji, ar atsidaryti butelį vyno, ar paimti gitarą ir rėkti. Kadangi dainavimas, muzikavimas ir muzikos kūrimas yra emocija, tai automatiškai ta emocija turi būti, nes jei muzika be emocijos, ji negroja. Ir tai yra vienas geriausių atsipalaidavimo būdų, ką gali turėti.
Kartą tapęs daktaru, visam gyvenimui juo liksi. Nesvarbu, kuo beužsiimsi, vis tiek liksi daktaru. Gyvenimas medicinoje žavi – adrenalinas, emocija gyvenime reikalinga, nes kitaip suprasi, kad gyvenai veltui. Viską, ką darai su aistra, reikia daryti be saiko.
Nes kuo užsiima gydytojai? Kas eina žaisti tenisą, sportuoti, buvome štai neseniai Estijoje kongrese, ten rodė filmą, kuo gydytojai užsiiminėja. Tai viena gydytoja daro papuošalus, kita siuvinėja, dar kiti dainuoja, užsiima kalnų slidinėjimu, bėga triatlonus... Visa tai padeda atsipalaiduoti. Kita vertus, kai pagalvoji, kad būdamas mediku temoki daryti vieną dalyką, tik ir stengiesi dieną užpildyti maksimaliai, bet tu amžinas nebūsi. Todėl jei 2 valandą baigiasi darbas vienoje įstaigoje, dažniausiai visi bando surasti kažkokio papildomo darbo kitur, bet aš to kol kas tikrai nedarau.
Dabar ypač daug kalbama apie perdegimą sveikatos sektoriuje, bet ar patys medikai nepakliūva į spąstus – norėdami solidesnio atlygio dirba per kelis darbus, pervargsta... Ar yra įmanoma ištrūkti iš tokio uždaro rato?
Nieko nepadarysi, žmonių mąstymo nepakeisi. Žmogus, mokantis užsiimti vienu dalyku, tikrai maksimaliai išnaudos darbo laiką. Bet minėtame Estijos kongrese irgi buvo pabrėžta, kad 40 proc. anesteziologų ir 50 proc. intensyvios terapijos gydytojų pirmiausia perdega dėl blogos darbo organizacijos. Taigi, dėl vadybos įstaigoje, kas tikrai yra labai svarbu. Žmonės turi jaustis komfortiškai, žinoti, kada ateina į darbą, ką turi padaryti ir kada galės uždaryti kabineto ar operacinės duris ir žinoti, kad gali mintimis palikti darbą už sienos. Stengiuosi, kad tai būtų realizuojama maksimaliai, kad žmonės kuo mažiau būtų vaikomi.
Antra priežastis – pacientų ir kolegų nedėkingumas. Čia yra sunkiai pasveriamas dalykas, bet atsimenu tokią situaciją, kai skridau iš Vokietijos į Ameriką ir ten buvo grupė mokytojų amerikiečių, kurie vyko apsinuodiję maistu. 5 apsinuodiję amerikiečiai lėktuve, viena infuzinė sistema, du maišeliai tirpalų – kaip atsirinkti, kuriam to labiausiai reikia. Tai vieną gydėme žodžiu, kitą – kažkokiomis tabletėmis, trečiam pritaikėme infuzinę terapiją, ką dar buvo sudėtinga lėktuve padaryti. Kai atskridome į Niujorką, nuėjau pažiūrėti, kaip laikosi tas mano pacientas, tai jis ištiesė ranką ir pasakė: „Ačiū, daktare“. Tai buvo tas atvejis, kokių Lietuvoje taip jautriai neprisimenu. Ką reiškia mandagumas ir dėkingumas – tai irgi gydo.
Operacinėje juk žmogui sunku iškart padėkoti už užmigdymą ar išgelbėtą gyvybę...
O čia gydytojas pats kaltas. Jei nori kokybiškai dirbti, turi pacientą pamatyti prieš intervenciją ir aplankyti po. Tą visąlaik darau ir darydavau ir nežinau, ar tai suteikia pacientui malonumo, bet aš noriu įvertinti savo rezultatus.
O padėkos žodžio tada neišgirstate?
Gal pasako, kad viskas gerai (šypteli).
Matyt, chirurgui tenka daugiau laurų?
Chirurgija jau tokia specialybė, kad ten be laurų nėra cezario. Kaip sako, kuo skiriasi chirurgas nuo dievo – dievas nesako, kad aš – chirurgas.
Gydytojui turbūt sunku visiškai atsiriboti nuo savo profesijos. Aplinkoje juk visada atsiras tokių, kurie nori kokio patarimo.
Į namus darbo tikrai nesinešu, užrakinu kabineto duris ir stengiuosi daryti viską, ką priklauso, darbe. Taip, kai atsiduri kompanijoje, būtinai kas nors paklausia ko nors. Bet čia yra geras anekdotas – sėdi viename baliuje gydytojas ir kitame stalo gale teisininkas. Prie gydytojo eina krūva moterų, vienai skauda galvą, kitai – šoną, visos skundžiasi, o tas gydytojas neturi laiko nei pavalgyti, nei išgerti, o teisininkas ramiai sėdi. Gydytojas vėliau ateina pas teisininką paklausti, kaip taip yra, sako labai paprastai – visi kitą rytą gauna sąskaitą pašto dėžutėse. Kitą rytą gydytojas atsidaro pašto dėžutę, o ten – sąskaita (šypsosi).
Kalbant apie narkozę, neretai sklando ir įvairių mitų. Žmonės kitą kartą bijo, kad prabus operacijos metu ar patirs košmarą, kai prabudę suvoks, jog negali pajudėti. Tokie dalykai realūs ar tai – daugiau knygų, filmų išmonė?
Žinau tokių atvejų iš vyresnių kolegų pasakojimų, kai vienam karo lakūnui užmiršo suleisti migdomųjų. Nes anestezijoje yra trys „A“ komponentai: amnezija (migdomieji), arefleksija (raumenis atpalaiduojantys vaistai) ir analgezija (ji dažniausiai daroma su opioidais). Tai jam buvo suleisti raumenų relaksantai ir nuskausminamieji, bet užmiršta suleisti migdomųjų, tai, sako, visą karą atskraidžiau su lėktuvu, nebuvo taip baisu, kaip iškęsti šią operaciją, kai nieko nejauti, bet negali pajudėti.
Kita vertus, kai dabar yra modernūs vaistai, vis dažnesni tokie klausimai po operacijos: „O kada mane operuosite?“ Per visą savo praktiką tokių istorijų kaip su karo lakūnu neteko susidurti.
Skyriui vadovaujate jau daugiau nei tris dešimtmečius, ar laikui bėgant tokia adrenalino kupina specialybė neišvargina?
Toks dalykas yra, ypač tokiose aktyviose specialybėse. Gydytojai patys pradėjo mažinti savo krūvius – pirmiausia, pensininkai, bet ir jaunimas. Žmonės supranta, kad tas krūvis pasidaro kartais per didelis. Bet, kita vertus, manęs irgi kažkas buvo paklausęs, ar tu dar dirbi daktaru? Kaip taip gali būti? Kartą tapęs daktaru, visam gyvenimui juo liksi. Nesvarbu, kuo beužsiimsi, vis tiek liksi daktaru. Gyvenimas medicinoje žavi – adrenalinas, emocija gyvenime reikalinga, nes kitaip suprasi, kad gyvenai veltui. Viską, ką darai su aistra, reikia daryti be saiko (juokėsi).
O dėl pačios specialybės išties truputį improvizavau – tik pradėjęs dirbti buvau grynai anesteziologas, paskui pasukau į reanimaciją, nes po stažuotės Prancūzijoje pamačiau tokį modelį, kokį parsivežiau čia, kad reanimacija yra sujungta su anesteziologija. Pradėjome tą jungti, iš pradžių labai sunkiai sekėsi, bet per keletą metų įėjo ir supratau, kad pats be reanimatologijos, intensyviosios terapijos būti negaliu. Kai tapau šios klinikos vadovu, atsirado daug vadovaujančio darbo ir jis vėl pakeitė gyvenimą, profilį, darbotvarkę, dienotvarkę ir gyvenimo būdą. Bet, kaip sakoma, žmogus turi keisti gyvenamą vietą ir darbo profilį bent kas 7 metus.
Dar tenka bėgti pasiraitojus rankas į operacinę, nes greitoji kažką skubiai atveža ir reikia gaivinti, gelbėti pacientus.
Dabar, kadangi visi postai užimti ir yra pasiskirstymas, kas ką turi daryti, tai ir dirba tie, kas yra tame poste. Aišku, kiek užtruko, kol mes tuos visus postus išsikristalizavo, tad dabar tokių ūmių situacijų būna gerokai mažiau, nei būdavo anksčiau. Kai čia anksčiau būdavo ir vaikų klinika, mūsų ta pati tarnyba aptarnaudavo ir vaikus, ir akušeriją-ginekologiją, ir chirurgiją, ir urologija, ir kraujagyslių chirurgiją. Atsimenu, būdavo tokių atvejų, kai atvežė mergaitę, ištrauktą iš po troleibuso, ar atveža pacientą su plyšusia aortos aneurizma, kai praktikai neturi laiko, kada daryti tyrimus, imi ir žiūri, kas gausis, nes toks pacientas būna labai stipriai nukraujavęs.
Dabar pacientui laiko tikrai mažėja, daug laiko užima konfliktų sprendimas. Pacientus vizituoju anksti, 7 val. ryto, abi reanimacijas – normalią ir izoliacinę, tada priimame kažkokius sprendimus, apsitariame ir išsiskirstome dirbti savo darbų.
Kiek jūsų darbe svarbi intuicija?
Labai svarbi. Sakyčiau, pats svarbiausias dalykas. Jei neturi intuicijos, nemoki prognozuoti, kaip sakoma, žinau, kas yra, kad kažkas negerai... Tad intuicija, kaip ir patirtis, labai svarbi. Intuicija gal daugiau kaip asmeninė savybė, o patirtis – tam, kad turėtum daugiau imčių, galėtum kažką analizuoti, palyginti ir padaryti išvadas. Kai pamatai pacientą ir tau net nereikia pritaikyti kažkokios paciento vertinimo skalės, tu daugmaž intuityviai jauti, kokia baigtis.
Dėkoju už pokalbį.
Aiškėja, kodėl Klaipėdoje tiesiai į reanimaciją atvežtas 15-metis: užteko vienos el. cigaretės:
Gal ir gerai, kad jam, kaip gydytojui-anesteziologui", neteko "pakliūti į rankas", tačiau jo muzikavimas, jo dainos,- užburia . Ypač, kai dainuoja prancūziškai. I -ą kartą išgirdus galvoji, kad prancūzas, o pasirodo, kad tai savas lietuvis...
Dainuokit ir kurkit, daktare ! Ne tik mediko darbas, bet ir jūsų dainos gelbėja sielas ir gyvybes. DĖKUI !
