Premjerė teigia, kad Lietuva užsienio politikos krypties nekeis ir toliau ieškos Europos Sąjungos užnugario. Sprendžiant omikron galvosūkį, bus svarbu įtikinti žmones skiepytis trečiąja doze, o vidaus politikos peripetijas galima išspręsti ieškant sutarimo. Premjerę I. Šimonytę kalbino portalo tv3.lt vyriausiasis redaktorius Artūras Anužis.
Kalbame apie kitus metus, tačiau negalime nepaliesti ir šio laiko aktualijų. Kai kalbame apie Kiniją – tai yra konfliktas su pasaulio supervalstybe, kurio mes kaip ir nesiekiame, bet jis išėjo toks. Ar mes kitais metais keisime užsienio politikos kursą? Pavyzdžiui, Vokietijos ar Lietuvos verslininkai prašo normalizuoti santykius, kad veiktų verslas sėkmingai.
Verslo problemas mes spręsime – tą tikrai galiu pasakyti. Bet vienas dalykas labai svarbus ir dėl jo nėra didelio ginčo – yra skirtumas tarp konstruktyvių, partneriškų santykių ir tarp diktato vienos šalies kitai šaliai. Jokia šalis negali primesti Lietuvai užsienio politikos. Lietuva yra savarankiška valstybė, Europos Sąjungos (ES) narė ir veikia jos rėmuose, bet vis dėlto užsienio politiką vykdo pati.
Nėra jokio kvestionavimo tarptautinių susitarimų, kuriuos esame su Kinijos Liaudies Respublika pasirašę. O tai, kad Lietuvoje pradėjo veikti taivaniečių atstovybė, nėra verta tokio atsako, kuris kartais pasimato. Manau, kad kartu su savo partneriais tas problemas spręsime, o verslo problemas spręsime savarankiškai.
Ar nesibaiminate dar didesnio poveikio? Kinijos propaganda skelbia, kad nori iš Lietuvos padaryti pavyzdį visam pasauliui, kad žinotų visi, jog nereikia Kinijos kvestionuoti kaip vieningosios Kinijos.
Niekas ir nekvestionuoja „Vienos Kinijos politikos“. Čia galbūt yra viešųjų ryšių žaidimas, kai Lietuva kaltinama tais dalykais, kurių, tiesą sakant, nedaro. Bet čia, deja, yra santykis su šalimis, kurios nėra Vakarų demokratijos erdvės šalys, turi savo atskirą požiūrį, kaip valdomos valstybės, kaip yra kuriamas pasakojimas apie tai, ką valstybės daro. Aš ta propaganda nesistebiu, bet manau, kad visą laiką už šios propagandos yra pakankamai erdvės ir konstruktyvumui.
Kaip tai gali mums atsiliepti? Ar Vyriausybė skaičiuoja, kokie gali būti nuostoliai, ar bus jie kompensuojami verslininkams? Galbūt turėtų patys verslininkai suvokti riziką ir su tokiais komunistiniais režimais turėti kuo mažiau verslo santykių?
Priminsiu istoriją, kuri buvo 2014 m., kai po Krymo aneksijos buvo įvestos sankcijos Rusijai. Buvo Lietuvoje verslininkų, kurie siūlė patrankas sviestu tepti, kitokia aštria retorika pasižymėjo. Sakė, kad jei sankcijos bus, Lietuvos verslas žlugs, jam nebus ateities. Kiek žinau, dabar tam verslininkui konkrečiai neblogai sekasi gyvenime, taip pat ir Lietuvos verslui. Tai yra ir proga pergalvoti savo ekonominius ryšius.
Vyriausybė yra numačiusi priemones, dabar kaip tik derinama valstybės pagalba su Europos Komisijos institucijomis. Manau, kad greitai bus suderinta. Pagalba leistų ir padėtų finansiškai verslui persiorientuoti į kitas rinkas. Lietuvos tiesioginiai santykiai su Kinija, tiesioginė prekyba nėra tokia didelė, kokios buvo tikimasi tada, kai buvo bandoma santykius intensyvinti.
O jeigu pasitrauktų Vokietijos įmonės iš Lietuvos?
Čia jau visai kita istorija. Mes kalbame apie globalias įmones. Viena vertus, globalios įmonės turi globalius pasirinkimus dažniausiai tiek dėl to, kur yra jų rinkos, tiek dėl to, kaip organizuoja gamybą. Sprendimų gali būti įvairių, bet šitą problemą tikrai žinome ir su tų šalių motininių kompanijų vyriausybėmis sprendimų tikrai ieškome ir rasime.
Ar sulaukiate paramos iš partnerių Kinijos klausimu?
Neabejotinai sulaukiame. Netgi tame pačiame vokiečių investuotojų laiške, apie kurį čia daug viešumoje kalbama, labai aiškiai suprantama, kad čia nėra dvišalis klausimas. Čia yra klausimas, turintis gerokai platesnį spektrą negu tik Lietuva ir Kinija. Esame pirmiausia ES valstybė. Mūsų nuo pat Vyriausybės darbo pradžios pagrindinis argumentas buvo, kad Lietuvai dvišalė diskusija lygiaverčių partnerių su Kinija galbūt gali būti kai kuriose srityse, bet tikrai ne visose. 17+1 formatas, kuris buvo, irgi neatrodė labai geras. Geriausias formatas yra 27+1, nes ES prilyginama galia, nes turi diskutuoti įvairius klausimus lygiaverčiame formate.
Konservatoriai Seime sako, kad Baltarusijos trąšų tranzito galbūt nereikėtų riboti, kol nesame tikri, kad kaimynai latviai arba estai irgi to paties nepadarys. Kad nebūtų meškos paslaugos Lietuvos biudžetui. Ar pritariate tokiai minčiai?
Visada paprasčiau, kai yra bendras sprendimas Europos Sąjungoje. Toks svarstymas Europos Sąjungoje buvo vasarą dėl visų Baltarusijoje gaminamų trąšų sankcionavimo. Tačiau turi būti absoliutus šimtaprocentinis valstybių narių sutarimas. Jo nebuvo – dalis valstybių narių, ne Baltijos valstybės, ne Baltarusijos kaimynės, paprašė išbraukti dalį trąšų iš sankcionuojamų sąrašų ir tai buvo padaryta. Dėl to europinių sankcijų nėra. Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijų taikymas turi savo niuansų. Tarkime, Latvijos geležinkeliai yra paskelbę savo sprendimą nedalyvauti šitame vežime. Čia jų sprendimas, jie neturi ilgalaikių sutarčių skirtingai nuo „Lietuvos geležinkelių“, ten kita situacija. Bet kad niekas neveš iš viso pasaulyje, žinoma, kad taip nebus. Yra maršrutai į Rytus, yra Rusija, yra kiti būdai, kaip tos trąšos anksčiau ar vėliau galėtų būti išvežtos.
Jeigu nebus Žygimanto Pavilionio, ar bus lengviau bendrauti valdančiajai koalicijai su prezidentu?
Kartais galbūt atskirų asmenybių buvimas vienoje ar kitoje vietoje yra truputėlį pervertinamas. Aš tikrai labai vertinu kolegą Žygimantą. Jis turi labai daug ryšių, didelį įdirbį, jo santykiai asmeniniai, darbiniai ar partiniai su parlamentarais, politikais yra labai dideli ir gilūs. Man atrodo, kartais vardan konstruktyvesnio darbo, kai dirbi komandoje, verta padaryti šiokią tokią pauzę, kad pati komanda galėtų pasiekti geresnių rezultatų.
Ar ne per daug mums frontų, kuriais turime kovoti? Ir taip yra jūsų Vyriausybei daug iššūkių: turėjome kovidą, migrantų krizę, dabar turime reikalų dėl trąšų, dar prisidėjo Kinija. Ar nėra taip, kad reikėtų turėti mažiau frontų, kuriuose kovojame?
Nei kovido Vyriausybė nesugalvojo, nei migrantų sau prie sienos neužsileido, tikrai neturėjo jokio tikslo bloginti santykius su Kinija. Priešingai, Kinijos Liaudies Respublika buvo informuojama apie tuos sprendimus, kuriuos Vyriausybė numato daryti. Taip jau kartais atsitinka, kad įvyksta nelinijinių ir neprognozuojamų situacijų. Dėl kovido turbūt dauguma valstybių galvojo, kad maždaug šiuo metu bus labai aiški situacija. Dabar visi kalbame apie omikron atmainą, apie kurią mažiau žinome nei kalbame. Tai Vyriausybės darbą ateinančiais metais, deja, bet koreguos.
Šnekant apie omikron, ar pritartumėte privalomam skiepijimui netgi platesniam nei dabar yra skelbiamas ratas? Vakarų Europos valstybės tikrai tą svarsto, kitos jau yra įsivedusios, skiria baudas.
Yra diskusijų įvairių, bet aš manau, kad pagrindinis uždavinys dabar yra apsaugoti sveikatos sistemą. Tas sveikatos sistemos apsaugojimas turi du galus. Vienas galas yra žmonės, kurie ten dirba, kad jie galėtų dirbti. Čia, manau, privalomas skiepijimas yra savaime suprantamas. Dėl privalomo skiepijimo kažkokių atskirų visuomenės grupių ar senjorų, ar rizikos faktorius turinčių žmonių diskusija gali vykti ir greičiausiai įvyks. Bet artimiausiu metu nematyčiau, kad Vyriausybė tokius siūlymus teiktų.
Gyvename laisviau per šį šventinį laikotarpį negu pernai. Ar galima tikėtis, kad jei omikron nebus toks baisus, jokių ribojimų neturėsime ir kitais metais gyvensime laisviau?
Viskas priklauso nuo to, kaip mes patys elgsimės. Pirmas dalykas, omikron plintant, labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių pasiskiepytų trečiąja doze. Imuniteto atšviežinimas leidžia daug saugiau jaustis. Kol kas žmonės skiepijasi trečiąja doze gana noriai, bet turiu įtarimą, kad tai tie patys žmonės, kurie ir pirmomis dviem dozėmis pasiskiepijo gana noriai. Kažkuriuo metu vėl prasidės sudėtingas įtikėjimo žaidimas, kad jūs savo pačių labui vis dėlto turėtumėte pasiskiepyti, nes imunitetas svarbus ir jums, ir jūsų aplinkiniams, ir visai visuomenei. Matyt, kad lengva nebus. Daug žmonių sako: Man atsibodo, kiek galima taip gyventi, kiek galima skiepytis. Bet taip jau yra, kad kol nebus virusas visame pasaulyje išnaikintas, suvaldytas, o tam reikia, kad visas pasaulis pasiskiepytų bent jau dideliu mastu. Dabar žinome, kad besivystantis pasaulis yra pasiskiepijęs mažai ir tai yra puiki terpė rastis naujoms atmainoms. Toks tas darbas ir bus. Plius, aišku, bendro saugumo reikalavimai, kontaktai, dezinfekcija, kaukių, respiratorių dėvėjimas. Jeigu manome, kad dabar esant situacijai gana stabiliai galima atsipalaiduoti, tai tas ateis su kaina. Jeigu žmonės elgsis saugiai, ta kaina gali būti ir mažesnė.
Turime įtemptą situaciją ir trinčių ne tik užsienio, bet kartais ir vidaus politikoje. Pavyzdžiui, Laisvės partija nepriėmus kokio nors projekto pasvarstydavo, ką daryti toliau ir kaip bendrauti su didžiaisiais koalicijos partneriais. Ką matote – kaip kitais metais jums seksis, gal reikės Sauliaus Skvernelio demokratų pagalbos?
Pagalbos reikia visada ir visų. Dėl kai kurių dalykų kartais pavyksta susitarti, kad ji bus. Biudžeto priėmime pagalbos nereikėjo, nes būtume priėmę savo balsais. Esu dėkinga kolegoms, kurie vis dėlto dalyvavo balsavime, nes sutaupė laiko visiems. Vėliau vis tiek būtume tą biudžetą priėmę savo balsais. Gaila, kad dalis opozicijos vis dar galvoja, kad yra konstruktyvu ištraukti korteles ir tiesiog nedalyvauti balsavime, bandyti griauti 71 balsą.
Yra svarbių projektų, kuriuose sutarimas ir praėjusiam Seime tas pats buvo, ir šitame Seime tas pats yra. Jeigu pažiūrėti procentaliai, kiek projektų priima 90, 100, 120 balsų, tai tokių sprendimų yra absoliuti dauguma. Daugiau dėmesį patraukia kritiniai, kontroversiški, diskusijų keliantys projektai: biudžetas, partnerystės įstatymas, narkotikų mažo kiekio dekriminalizavimas.
Ar jaučiate Laisvės partijos nepasitenkinimą, priekaištą, kad ne visada palaikote?
Priekaištą jaučiu, bet kolegos iš Laisvės partijos labai gerai žino, kokia yra faktinė padėtis. Jeigu tai būtų sprendimai, dėl kurių yra sutarimas koalicijoje, tai jie būtų įrašyti Vyriausybės programoje ir dėl jų būtų sutariama. Dabar šie projektai yra specialiame koalicinės sutarties straipsnyje, kurį pasirašant buvo iš karto labai aiškiai deklaruojama, kad nebus 100 proc. palaikymo šiems sprendimams. Tarkime, mano pačios frakcijoje dalis žmonių turi atskirą nuomonę atskirais klausimais ir nėra 71 balso, kuris reikalingas įstatymams priimti. Mes tuos įstatymus galėsime priimti tik tuo atveju, jeigu sulauksime paramos iš opozicijos.
Ką man yra kebliau paaiškinti, suprasti, kai opozicijoje esančios politinės partijos, kurių programose numatytas tokio įstatymo priėmimas – labiausiai turbūt socialdemokratai, nes su šita programa ėjo į rinkimus – vis dėlto kai ateina momentas balsuoti, mano, kad didesnė vertė pabandyti pamaišyti puodą koalicijoje negu kad priimti sprendimą, kuris svarbus jų rinkėjams. Šitą man paaiškinti sudėtingiau, bet dirbsime toliau.
O Vyriausybės darbu ar esate patenkinta? Ekspertai sako, kad jūs, premjere Šimonyte, dirbate gerai, bet ne su visais ministrų kabineto nariais nusisekė, tad jums reikia prisiimti asmeniškai daugiau atsakomybės, labiau pervargstate, turite daugiau dirbti pati. Ar patenkinta esate visais Vyriausybės nariais?
Aš ir savimi nesu patenkinta. Čia, man atrodo, nereikia taip užduoti klausimo, kaip jis dažnai užduodamas, kad yra arba 100, arba 0. Nėra tobulų žmonių. Nei aš esu tobula, nei kas nors tiek netobulas, kad sakytum, jog visiškai negali dirbti kažkokio darbo.
Dabar vertinu Vyriausybės darbą jau po vienerių metų. Pradžioje buvo sudėtingas momentas, kad tikrai Vyriausybėje daugelis ministrų neturi administracinio darbo patirties. Bet tai, kita vertus, yra ir neblogai, nes leidžia truputėlį aiškiau atėjus vykdyti savo politinę programą, o ne dirbti institucijų vidinei virtuvei, kas dažnai atsitinka. Pavyzdžiui, ministras ateina į ministeriją, ministerija suformuoja ministrui uždavinius nešioti projektus į Seimą ir eiti į Finansų ministeriją išsimušti kuo daugiau pinigų ir tuo būdu ministrą įvelia.
Sako, Vyriausybei reikėtų Komunikacijos ministerijos, kuri galėtų suderinti visus skirtingus interesus ir darbą, pasakytų, ko trūksta dabar.
Aš kažkada esu galvojusi, kad man reikėtų vietoj 14 ministrų pasiimti 14 komunikacijos ekspertų. Bet kiek žinau iš visų rengtų komunikacijos programų, 14 komunikacijos ekspertų tarpusavyje susipyktų daug greičiau dėl to, kaip ir ką reikia komunikuoti, negu kad dabar tarpusavyje ginčijasi ministrai. Nėra lengva, bet matyčiau vieną pagrindą keisti ministrą kurį nors – jeigu prarasčiau pasitikėjimą juo kaip ministru, kaip politiku. Kadangi tokia situacija nesusiklostė, kol kas visi ministrai dirba.
Ar sunku buvo priimti sprendimą dėl Gabrieliaus Landsbergio, kai jis yra partijos pirmininkas ir delegavo jus?
Man būtų sunku priimti sprendimą dėl G. Landsbergio dėl paties G. Landsbergio, o ne dėl to, kad jis yra partijos pirmininkas. Aš tikrai labai vertinu G. Landsbergio darbą, manau, kad jis yra puikus užsienio reikalų ministras. Mes neturime kažkokių diskusijų, ginčų, nesutarimų dėl tų krypčių užsienio politikoje, kurios yra svarbios. Tai, kad G. Landsbergis yra partijos pirmininkas, mane nei kažkaip jo atžvilgiu įpareigoja, nei stabdo. Mes vertiname tai kaip darbinę situaciją, kur aš esu žmogus, kurio pasitikėjimo pagrindu G. Landsbergis dirba Vyriausybėje.
