Ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėję mokslininkai, taip pat viena iš šešių jo seserų Janina Šyvokienė-Kraujelytė tikino, kad brolio palaikų artimieji ieškojo nuo pat jo žūties – viena seserų iškart po žinios apie brolio mirtį buvo nuvažiavusi į Uteną, tačiau vietinė milicija tuomet neleido žuvusiojo pamatyti.
Jau ieškant palaidojimo, paieškos pradžioje krypo į Uteną, tačiau daugybės asmenų liudijimai nepasitvirtino.
Kartu su seserimi, o vėliau ir vienas, nuo 1995-ųjų liudininkų ieškojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vyresnysis istorikas Dalius Žygelis. Informacijos nepavyko gauti, tačiau buvo nemažai neteisingų liudijimų, vienas jų – kad partizanas užkastas žvyro karjere netoli Utenos. Keliama versija, kad tai ir buvo pirminis planas, tačiau pasikeitus aplinkybėms, partizanas pervežtas į Vilnių.
„Daugeliu atvejų, jie bandė mus klaidinti, ta informacija buvo iškraipyta (...) Sunku įvertinti, ar sąmoningai, ar nesąmoningai (klaidino - BNS), bet liudininkai mus susirasdavo. Labai tikėtina, kad liudininkai periodiškai būdavo siunčiami suklaidinti ir nukreipti ne ta kryptimi“, – sakė D. Žygelis.
Anot partizano sesers, artimieji spėliojo, kad Kraujelis palaidotas Utenos apylinkėse, kad buvo įmestas į ežerą. Po to buvo kalbama, kad jis užkastas milicijos kieme, kur vėliau pastatytas garažas. Buvo ir teigusiųjų, kad jie patys užkasė palaikus, bet ir tai nepasitvirtino.
J. Šyvokienė-Kraujelytė sako, kad versija apie žvyro karjerą buvo įtikinama, nes liudijo asmuo, dalyvavęs jos brolio skrodime, be to, rėmėsi nugirstu Utenos saugumo vadovo Sergejaus Tichomirovo pokalbiu. Neatmetama, kad pradžioje taip ir turėjo būti, bet pasikeitus aplinkybėms, A. Kraujelis išvežtas į Vilnių. Apie tai teisme liudijo ir artimiesiems teigė KGB generolas Marijonas Misiukonis, KGB darbuotojas Ričardas Vaigauskas.
Sesuo: A. Kraujelis nesitikėjo pats sulaukti laisvės
Nepaisant sunkumų, sesuo A. Kraujelio palaikų atradimą vadina pergale.
„Tai yra pergalė. Tuo pačiu labai skauda. 1961 metais, kada buvome grįžę iš Sibiro ir susitikę, visa šeima norėjome, kad jis būtų su mumis, nematėme jokios išeities, kad jis dar būtų partizanu, prašėme, Antanai, reikia kažką daryti, kad liktum gyvas. Jis sako: gal aš liksiu gyvas, bet žinau, kad laisvės nesulauksiu – jūs sulauksite. Jūs, šešios seserys, suraskite mano kaulus. Šiandien jo prašymas įvykdytas. Ir aš labai dėkinga, lenkiu galvą žmonėms, kurie atliko šį darbą, ir atlieka“, – sakė J. Šyvokienė-Kraujelytė.
„Jis gyveno okupuotoje Lietuvoje, bet jis buvo laisvas, jis nepripažino okupantų, ragino žmones, jiems aiškino, kad bus laisva Lietuva, gyvensime savo tėvynėje, be okupantų“, – tvirtino ji.
Padėjo detalus sovietmečio ekspertų aktas
Mokslininkai sako, kad A. Kraujelio-Siaubūno palaikus Našlaičių kapinėse buvo tikimasi aptikti jau nuo pernai, kai čia identifikuoti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
Tai padėjo padaryti gana detalus kapinių registracijos žurnalas su palaidojimų vietomis, datomis, nors, anot mokslininkų, patys palaidojimai ir vykdyti chaotiškai, be aiškios tvarkos.
Vienas svarbiausių dokumentų, padėjusių identifikuoti paskutiniojo partizano palaikus – 1965 kovo 18 dieną Utenoje surašytos detalios patalogo-anatomo išvados.
„Kas iškart suvirpino širdį: kasimo-archeologinio tyrimo metu pamatėme, jog tai asmuo, turintis šautinių sužalojimų, bet kažkodėl turintis ir diržą. Ne bet kokį, o karišką, lygiai tokį patį, kokį dėvėjo Siaubūnas, kokį matome nuotraukoje, kur Siaubūnas paguldytas kieme nebegyvas. Tuomet kaip ir tapo aišku“, – pasakojo archeologinius tyrimus vykdęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius.
VU Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto dr. Justina Kozakaitė sakė, kad iškastus palaikus ji palygino su jau minėtu detaliu sovietmečio anatomų aktu, kuriame akcentuoti šautiniai sužalojimai galvos srityje, sužalojimai krūtinės srityje, žuvusiojo amžius, ūgis. Sutapus šiems duomenims, palaikai dar lyginti su artimųjų DNR, genetinių tyrimų išvados galutinai patvirtintos trečiadienį.
Mokslininkai kartu kapavietėje rado dar penkis asmenis su šautiniais sužalojimais, jie dar bus tiriami, identifikuojami. G. Vėlius neatmeta, kad tarp jų gali būti partizanų, nors neatmetama, kad palaidotieji gali būti ir kriminaliniai nusikaltėliai.
Okupacijai priešinosi iki mirties
A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje. Jis nusišovė Utenos apylinkėse 1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnų apsuptyje.
A. Kraujelis gimė Molėtų rajone, Kaniukų kaime, kuris buvo kelių partizanų apygardų sankirtoje, tad šeima gana anksti tapo partizanų rėmėjais, pats A. Kraujelis, dar būdamas nepilnametis – partizanų ryšininku, vėliau prisijungė prie jų gretų. Istorikų duomenimis, A. Kraujelio būryje 1951-aisiais liko tik jis ir Vladas Petronis – Nemunas, 1952-aisiais neišlaikęs spaudimo ir pasidavęs sovietų saugumui, suteikė informacijos ir apie A. Kraujelį.
Pasak D. Žygelio, V. Petronio-Nemuno pateiktoje kolegos charakteristikoje A. Kraujelis pažymimas kaip itin atsargus, bendraujantis su rėmėjais tik tiesiogiai, įtaręs, jog yra pastebėtas, visuomet persikeliantis į kitą vietą ir sunaikinantis pėdsakus – jo manymu, tai lėmė, jog šiam partizanui taip ilgai pavyko slapstytis.
Galiausiai 1960-aisiais A. Kraujelis persikėlė į Papiškių kaimą Utenos rajone, kur įsirengė bunkerį – saugumiečiams gavus informacijos, sodyba buvo apsupta ir partizanas, pradžioje aktyviai priešinęsis atsišaudydamas, susprogdinęs granatą, savo kovą galiausiai baigė.
Anot J. Šyvokienės - Kraujelytės brolis, atsišaudęs iš palėpės, pateko į kryžminę ugnį ir buvo sužeistas ir nutarė pats pasitraukti iš gyvenimo.
„Jis niekada neketino nei pasiduoti, nei legalizuotis, sakė: aš maskolberniam niekada nepasiduosiu, Lietuva bus laisva. Aš nesulaukiau, jūs sulauksite“, – tikino A. Kraujelio sesuo.
A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.
