Mariupolyje Vladyslavas Krasnikovas buvo teatro aktorius. Kartais jis vaidino Batuotą Katiną, kartais teisėją arba paprastą vyrą. Jis myli sceną ir moka puikiai analizuoti savo aplinką bei įkūnyti bet kokį personažą. Tačiau jis niekada realiame gyvenime nenorėjo tapti Rusijos piliečiu.
Jam nerūpėjo pinigai, dovanos ar darbas, kurį jam siūlė Rusija. Jo neįtikino ir galimybė gauti šiltą lovą viename centrinės Rusijos kaime, į kurį buvo išvežta šimtai ukrainiečių. V. Krasnikovas nenorėjo nusileisti. „Aš tik norėjau dingti iš Rusijos“, – sakė vyras.
Vieną liepos dieną jis atvyko į kruizinį keltą „Isabelle“, prišvartuotą Estijos sostinėje Taline. Dabar jis gyvena vienuoliktame jo aukšte. Prieš koronaviruso pandemiją šis laivas plukdė turistus tarp Rygos ir Stokholmo. Šiomis dienomis jame gyvena apie 1800 pabėgusių ukrainiečių. 23-ejų V. Krasnikovas yra nedidelio ūgio, liesas vyras, turintis mėlynas akis ir tiesią laikyseną. Jam einant laivo deniu, atrodo, lyg jis judėtų scenoje.
Prieš invaziją jis gyveno kartu su savo kate Ukrainos uostamiestyje Mariupolyje. Laisvalaikiu jis rašė poeziją ir skaitė negrožinę literatūrą. Pavasarį, bėgdamas nuo jo mieste vykusių išpuolių, jis susidūrė su rusų kariais. Tada, kaip nutiko ir šimtams tūkstančių kitų jo tautiečių, vyras buvo deportuotas į Rusiją.
Remiantis kovo 12 d. Maskvos priimtu sprendimu, ukrainiečiai gali būti paskirstyti po įvairias Rusijos vietoves nuo šiaurės Kaukazo iki tolimiausių rytinių šalies teritorijų. Pagalbos ieškantys ukrainiečiai yra apgyvendinami netoli Uralo kalnų esančiame Perme ar net šalies rytuose esančioje Ramiojo vandenyno saloje – Sachaline. „Rusams atrodė, kad jie padeda mums“, – prisimena V. Krasnikovas su nuostaba savo balse.
Laivo Taline kajute jis dalinasi su dar dviem vyrais, kurių vienas yra senas jo draugas – jie Mariupolyje lankė tą pačią mokyklą. Jis tris kartus per dieną valgo valgykloje. Kartais vyras eina pasivaikščioti po „Isabelle“: po tuščią kazino, „duty-free“ parduotuves, kur kadaise buvo pardavinėjama brangi kosmetika, o šiandien yra laikomi pabėgėlių krepšiai. Kai jis nori palikti laivą, jis liftu nusileidžia žemyn, kur turi parodyti savo įlaipinimo kortelę. Toks gyvenimas yra pakankamai ramus, palyginus su odisėja, kurią jam teko patirti.
Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų institucijų skaičiavimais, nuo karo pradžios į Rusiją buvo deportuota nuo 900 tūkst. iki 1,6 mln. Ukrainos piliečių. Dauguma jų yra kilę iš taip pasiskelbusių Luhansko ir Donecko liaudies respublikų, esančių prie Ukrainos sienos su Rusija. Kai kurie asmenys yra ir iš naujai okupuotų Donbaso teritorijų. Pasitaiko ir atvejų, kai yra išvežami Charkive ar Kyjive gyvenę žmonės. Nuo vasario 24 d. į Estiją pabėgo apie 50 tūkst. ukrainiečių, daugiausia per pasienio kontrolės punktą netoli Narvos miesto. Kai kurie, pavyzdžiui V. Krasnikovas, į šią šalį atvyko iš Rusijos gilumos.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Ukrainos piliečių grobimą pavadino „vienu žiauriausių Rusijos karo nusikaltimų.“ Tai pažeidžia Ženevos konvenciją dėl civilių apsaugos karo metu. Bet Maskva šios praktikos visiškai neslepia, o liepos mėnesį netgi patvirtino, kad Rusijoje šiuo metu yra apie 1,5 mln. ukrainiečių. Tiesa, Rusijos propagandoje ši deportacija yra vadinama „evakuacija“. „Mes tikrai padėsim Ukrainos žmonėms išsilaisvinti nuo režimo, kuris yra nukreiptas prieš liaudį ir prieš istoriją“, – liepos mėnesį sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Jis tikino, kad abi tautos ateityje gyvens kartu. Bet V. Krasnikovas pats patyrė, ką visa tai reiškia iš tikrųjų.
Aktorius priešų apsuptame Mariupolyje ištvėrė vos mėnesį, per kurį iš arti pamatė, kaip buvo subombarduotas jo teatras. Jis slėpėsi kieme, iš kurio rusai šaudė artileriją. Jis tapo mirties, priekabiavimo, niokojimo ir apiplėšinėjimo liudininku, kol galiausiai nebepakėlė matyto siaubo. Kovo 27 d. jis paliko bombų sugriautą miestą.
Kartu su savo krikšto tėvu, jo vaiku ir draugu, V. Krasnikovas atkeliavo į žmonių, norinčių palikti šalį, surinkimo punktą centrinėje Mariupolio ligoninėje. Jie įlipo į rusams priklausantį autobusą, kuris nugabeno juos į registracijos centrą šalia Mariupolio esančiame Nikolske. Ten Rusijos kariai paklausė bėgančių ukrainiečių, ar jie norėtų keliauti į Rusiją, ar į kitas vietoves Ukrainoje. „Ukrainoje“, – prisimindamas savo atsakymą teigė vyras.
Netrukus jiems buvo pranešta, kad Ukrainos kariai pradėjo evakuacijos koridoriaus apšaudymą. „Keliaujame į Rusiją“, – pranešė kariai. V. Krasnikovas tikino, kad jiems buvo leista pasirinkti tarp Taganrogo ir Rostovo prie Dono – netoli nuo sienos su Ukraina esančių miestų. Pasak V. Krasnikovo, bėgantys ukrainiečiai pasirinko Rostovą, nes šis miestas yra didesnis. „Ir taip prasideda istorija apie didžiąją Rusijos apgaulę“, – sako vyras.
Stovyklose dingsta tūkstančiai ukrainiečių
Autobusu jie buvo nuvežti į pasienyje esančią stovyklą, kur atvykusieji yra apklausiami ir suskirstomi į kovotojus ir civilius. Ukrainos atstovų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) duomenimis, Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose veikia maždaug 20 tokių filtravimo stovyklų. Kirtę Rusijos patikros punktą, ukrainiečiai yra užregistruojami ir apklausiami ten dirbančių pareigūnų. Jie taip pat yra apžiūrimi dėl įtarimų keliančių tatuiruočių, randų, kuriuos galėjo palikti sužalojimai kovos lauke, bei kitų detalių, išduodančių, kad jie gali būti ginkluoti. Jie taip pat patikrina pabėgėlių mobiliuosius telefonus. Kai kurie ukrainiečiai šiose filtravimo stovyklose praleidžia net kelias savaites arba iš ten yra nugabenami į kalėjimus.
Liepos mėnesį JAV valstybės sekretorius Anthonis Blinkenas teigė, kad vis daugėja įrodymų, jog Rusijos institucijos sulaiko arba pradangina tūkstančius Ukrainos piliečių, kurie patikros metu kuo nors išsiskiria. Rusijos nelaisvėje buvę, tačiau vėliau paleisti ukrainiečiai, pasakoja apie jų patirtą fizinį ir psichologinį smurtą.
V. Krasnikovas pasakojo, kad tardymo metu jis net kelis kartus kartojo rusams, kad jis nėjo kovoti, nes yra vienintelis jo vyresnio amžiaus tėvų sūnus. Jis neturėjo mobilaus telefono, nes jį pametė dabar jau sugriautame teatre. Po 10 valandų grupė tęsė savo kelionę. V. Krasnikovas pasakojo, kad žmonės autobuse buvo per daug pavargę, kad jiems rūpėtų, kur jie yra vežami. Vietoje Rostovo, jų autobusas atvyko į Taganrogo uostamiestį – nuo karo bėgančių ukrainiečių paskirstymo į kitas šalies vietas centrą. Čia pabėgėliai yra laikomi gimnazijose, kol galiausiai jie yra išsiunčiami kitur.
„Taganrogo traukinių stotyje mums buvo liepta lipti į traukinį, vykstantį į Toljatį“, – šis miestas yra maždaug 1300 km į šiaurės rytus nuo Volgos upės. Ten buvo perkeltas bėgančių ukrainiečių surinkimo punktas. „Ar galime atsisakyti?“, – vyras paklausė rusų. Kaip pasakojo V. Krasnikovas, jie atsakė: „Gali važiuoti, kur tik nori.“
Jiems buvo pasakyta, kad niekas nebus verčiamas tęsti kelionės. Bet ar jie turėjo kitą pasirinkimą? „Tu stovi svetimos valstybės traukinių stotyje neturėdamas pinigų ir nesiprausęs jau kokį mėnesį su puse. Tave supa ginkluoti kariai“, – lyg apgailestaudamas sako V. Krasnikovas. Jis pasirinko lipti į traukinį.
Kai balandžio pradžioje V. Krasnikovo grupė atvyko į Toljatį, ten jų laukė kariai ir žurnalistai. Vyras ir kiti keliautojai buvo pristatomi kaip ukrainiečiai, kuriuos rusai išgelbėjo nuo nacistinės Kyjivo valdžios. Tuomet kelionė tęsėsi ir jie buvo nuvežti į šalia esančiame kaime įsikūrusią vaikų sanatoriją. Čia, maždaug 1000 km nuo Maskvos, šalia sienos su Kazachstanu, V. Krasnikovas turėjo atgauti savo jėgas po patirto karo siaubo ir ilgos kelionės. „Norėčiau pasakyti ką nors blogo, – prisimena V. Krasnikovas, – bet ten manimi rūpinosi.“ Ten buvo maisto ir jis turėjo lovą keturių asmenų kambaryje. Tačiau aktoriaus neramino tai, kad čia jo istoriją rašo kiti žmonės, kurie vaizduoja jį kaip išgelbėtą vyrą.
Vyriausybę palaikančiame laikraštyje „Social Newspaper“, kuris yra leidžiamas netoliese esančiame Samaros didmiestyje ir turi 50 tūkst. prenumeratorių, buvo publikuotas pranešimas apie sanatorijoje balandžio pabaigoje apgyvendintus atvykėlius. Straipsnio pradžioje rašoma: „Iš Donecko atvykę pabėgėliai, radę prieglobstį Samaroje, sako: „Mes pabėgome iš pragaro.“ Dabar jie mokosi gyventi iš naujo – be baimės, be sprogimų ir bombų lietaus.“ Straipsnyje Rusija yra vaizduojama kaip ukrainiečių gelbėtoja.
Darbas ir pinigai mainais už pasą
Kiekvieną dieną institucijos kreipdavosi į čia gyvenančius 200 atvykėlių su įvairiausiais pasiūlymais, o banko darbuotojai versdavo juos atsidaryti sąskaitas, kad jie galėtų gauti 10 tūkst. rublių (maždaug 160 eurų) atvykimo išmoką. Socialinės gerovės agentūrų darbuotojai rūpinosi šeimomis, o netoliese veikiančios automobilių gamykla ir siuvykla siūlėsi įdarbinti pabėgėlius. Pareigūnai taip pat siūlė ukrainiečiams gauti Rusijos pilietybę.
V. Krasnikovas atsisakė rusiško paso, bet jis atsidarė rusišką banko sąskaitą. Jis gavo skutimosi putų ir apatinių. Regiono administracija nupirko jam seno modelio mobilųjį telefoną. V. Krasnikovas jį vis dar turi. „Riešutams gliaudyti“, – šaipydamasis iš atgyvenusios technologijos sako vyras.
Vakarais vaikų sanatorijos Kosmoso kambaryje, primenančiame kosmoso stotį, buvo rodomi miuziklai. Darbuotojai ukrainiečiams netgi organizavo naktinį klubą primenančius šokių vakarus. „Jie norėjo palengvinti mūsų gyvenimą“, – su kartėliu sako V. Krasnikovas. Jo teigimu, dauguma tiesiog susitaikė su susidariusia situacija ir net nesistengė jai priešintis ar jos kritikuoti: „Neturėjome tam jėgų. Visi tiesiog džiaugėmės, kad esame saugūs.“
Po kelių dienų atvykėliai susiskaldė į dvi grupes: „tuos, kurie buvo dėkingi Rusijai už pagalbą, ir tuos, kurie nekentė Rusijos.“ Likti ten vyrui niekuomet nebuvo priimtinas sprendimas: „Tikrai ne šalyje, kuri griauna mūsų gyvenimus.“ Kai po trijų savaičių V. Krasnikovas pradėjo jaustis geriau, jis iš vietinių pagalbininkų paprašė traukinio bilieto į Sankt Peterburgą. Jo krikšto tėvas, jo vaikas ir jų draugas prisijungė prie aktoriaus. Niekas jų nestabdė. Vyras pasakojo, kad jų prašymas tęsti kelionę buvo patvirtintas be jokių problemų. Ir nors darbuotojai bandė įkalbėti juos pasilikti, galiausiai jie sumokėjo už bilietus. Po 35 valandų traukinyje ir autobuse, V. Krasnikovas ir prie jo prisijungę pakeleiviai atvyko į Estijos pasienyje esančią Narvą.
Į Narvą, kurią nuo Talino skiria maždaug 3 valandos traukiniu, kasdien atvyksta apie 10–30 ukrainiečių. Tiems, kurie nori likti Estijoje, yra suteikiama parama. Tie, kurie nori tęsti savo kelionę, gali autobusu vykti į Rygą ar Prahą. Šalia esančiame pagalbos organizacijos biure galime sutikti žmonių, kurie dar prieš savaitę buvo Mariupolyje. Jų veiduose galima matyti siaubą ir nuovargį. Nepaisant to, nemažai jų vis dar randa šiltų žodžių apie Rusiją, o kai kurie yra dėkingi už Maskvos pagalbą atstatant šį miestą.
Tarp 1800 Taline prišvartuoto laivo gyventojų nėra taip paprasta rasti žmonių, su panašia į patirtimi, kokią turi V. Krasnikovas. Taip, dauguma ukrainiečių, kuriuos sutinki Estijoje, čia atvyko iš Rusijos, bet dauguma jų apsistojo pas savo Rusijoje gyvenančius giminaičius, todėl neturi jokios patirties su deportacija.
Maždaug 1770 kilometrų nuo Narvos esančiame Briuselyje susitinkame su Valerija Korbonova. 22-ejų moteris yra susirišusi savo tamsius plaukus į uodegą ir dėvi baltai juodus languotus marškinėlius, juodus džinsus bei sportinius batelius. Ji visiškai neišsiskiria iš kitų šio milžiniško miesto gyventojų. Kaip ir V. Krasnikovas, moteris gimė Mariupolyje, kur ji pardavinėjo kosmetiką. Ji pati užsidirbdavo pragyvenimui, gražiai susitvarkė savo butą, mėgo leisti laiką mieste su draugais – toks buvo jos gyvenimas.
V. Korbonova Mariupolyje išgyveno raketos smūgį. Kai bombos skeveldra pradūrė vieną jos batų, jos draugė liepė jai nešaukti, nes šalia jų gulėjo vyras su nutraukta galva. Mūsų pokalbio metu ji kas 30 minučių išeidavo į lauką parūkyti.
Ji Mariupolį taip pat paliko rusišku autobusu, kai jai buvo pasakyta, kad likti Ukrainoje yra per daug pavojinga. Ji pateko į filtravimo stovyklą Novoazovske, kuris nuo 2014 m. priklauso pasiskelbusiai Donecko liaudies respublikai. Ten jai buvo liepta išsirengti iki apatinių. Kaip ir V. Krasnikovas ji buvo nuvežta į Taganrogą. Ten esančioje gimnazijoje, centro darbuotojai pasakė jai, kad ji bus išgabenta į Rusijos rytuose įsikūrusį Chabarovską: „Ten galėsi rasti savo svajonių darbą.“ Pasak moters, ji neturėjo jokio kito pasirinkimo.
Tačiau V. Korbonova teigia, kad „bet kas atrodė geriau nei gulėti negyvai Mariupolyje.“ Kartu su savo seserimi ir jos šeima, ji įsėdo į per visą Rusiją keliavusį traukinį. Jų kelionė truko devynias dienas. Moteris pasakoja, kad kelionės metu ji buvo sužavėta Rusijos kraštovaizdžio – pievų, tamsių miškų. Traukinys retkarčiais sustodavo, o pasinaudoję šia proga, jie nusipirkdavo degtinės.
Moters teigimu, 550 pabėgėlių iš Mariupolio į Chabarovską atvyko balandžio 29 d. popietę. Čia jų irgi laukė minia: „Visi norėjo su mumis pasikalbėti.“ V. Korbonova teigė, kad ji ant galvos užsidėjo savo kapišoną, kurį nusiėmė tik atvykusi į savo naują apgyvendinimo vietą. Vaizdo įraše, kuriuo ji vėliau pasidalino su „The New York Times“, galima matyti tvarkingai paruoštą kambarį su televizoriumi. Priešingai nei V. Krasnikovas, V. Korbonova pabandė Rusijoje pradėti naują gyvenimą.
Įdarbinimo biuras pateikė jai darbo pasiūlymų, tarp kurių buvo valytoja, administratorė bei bilietų kontrolierė viešajame transporte. Siūlomas uždarbis – 15 tūkst. rublių per mėnesį (apie 250 eurų). Tiesa, kad galėtų dirbti, moteris privalėjo atsisakyti savo Ukrainos paso ir tapti Rusijos piliete. Buvo iškelta ir dar viena sąlyga – kurį laiką moteris negalėtų palikti Chabarovsko. Už tai jie pasiūlė moteriai papildomą 650 tūkst. rublių (10,6 tūkst. eurų) išmoką. „Nenorėjau to daryti“, – sako V. Korbonova.
Internete moteris aptiko pagalbos pagrobtiems ukrainiečiams tinklą. Pasinaudojusi susirašinėjimų programėle „Telegram“, ji susisiekė su viena moterimi Rusijoje, turinčia ryšių Estijoje. Geranorė nupirko moteriai lėktuvo bilietą į Maskvą, iš kur ukrainietė traukiniu per Sankt Peterburgą nusigavo į Narvą, o tuomet, gegužės 22 d., pasiekė Briuselį. Dabar ji mokosi anglų kalbos ir gyvena su ją priėmusia šeima. Ji nori užsidirbti galbūt dirbdama sandėliuose ir tuomet kuo greičiau grįžti į Ukrainą.
Planų turi ir aktorius iš Mariupolio V. Krasnikovas. Laive jis pasakoja apie savo naują darbą miesto rusų dramos teatre. Šį darbą jis susirado gana greitai – iki tol jis bandė įsidarbinti tik trijose vietose. Tačiau jis vis dar nesijaučia, lyg čia gyventų.
Jis gedi po Mariupolio teatro griuvėsiais žuvusių žmonių. Vyras taip pat nori gauti psichologo pagalbą, nes jis jaučiasi kaltas, jog išgyveno. Nors dalis vyro trupės toliau vaidina Vakarų Ukrainoje, kiti atstatinėja Mariupolio teatrą su rusais.
Rugsėjo mėnesį jame turėtų įvykti pirmasis spektaklis nuo karo pradžios. Tiesa, rusų kalba.
