Lietuvos liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis viešai prisipažino, kad iki šiol Druskininkai jo partijai buvo tarytum „išdeginta žemė“, nes vietos gyventojai šiuos politikus ignoravo. Reikalai pakrypo geryn, kai prie skyriaus vairo stojo verslininkas V. Trinkūnas, o patį vairą į rankas paėmė skandalais pagarsėjęs buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Juozas Šarkus.
Impulsas – blogi santykiai
Kokie vėjai V. Trinkūną nupūtė nuo verslo ir įsodino į politikos galeras? „Per pastaruosius trejetą metų susiklostė blogi santykiai su miesto valdžia. Tapo aišku, kad esame nereikalingi ir netgi priešai. (...) Kai tampi persona non grata, lieka du keliai: arba išeiti, arba siekti šį tą pakeisti. Todėl vienintelis skaidrus ir teisingas kelias – eiti į politiką ir pasiūlyti žmonėms alternatyvą“, – V. Trinkūnas viešai teigia tapęs priešu miesto valdžiai, todėl dabar ketinąs ją nuversti teisėtais būdais. Kaip ir kodėl jis tapo priešu, viešai paaiškinti nesiteikia. O norėtųsi. Nes viena – blogi santykiai su valdžia, kas kita – kai matai, kad miesto valdžia miestu visai nesirūpina.
Kad V. Trinkūno santykiai su Druskininkų savivaldybe bei jos meru Ričardu Malinausku pašliję, kurorte – vieša paslaptis. Pastaruoju metu verslininkas piktinosi, kad savivaldybė, vietos verslininkams pritarus, pakelia pagalvės mokestį – vietoj 2 litų nuo kitų metų balandžio teks mokėti 1 eurą. UAB „Raminora“, kurorte valdančios „SPA Vilnius Sana“, savininkas skaičiavo, kad toks pasikeitimas jo kišenę patuštins maždaug 124 tūkst. litų.
„Socialdemokratai Druskininkus valdo 14 metų, aš čia gyvenu jau 10 metų. Per tą laiką tikrai buvo padaryta nemažai gerų dalykų, – regis, V. Trinkūnas savivaldybei priekaištų lyg ir neturėtų, tačiau iškart pastebi blogybę: – Dabar kurortas ėmė krypti į pramogas, o tai gali labai greitai užgožti jo pagrindinę vertę ir funkciją – gydyti ir sveikatinti. Kita vertus, kai kalbame apie kurortą, gydymą, sveikatą ir poilsį, tai tam būtinas ne vien tik masažas, gydomasis purvas ar mineralinis vanduo. Reikia ir atitinkamos atmosferos bei dvasinių vertybių. Kokių kultūros objektų Druskininkuose atsirado per minėtus 14 metų? Mes neturime nei paveikslų galerijos, nei teatro, nei kino teatro. Kultūros požiūriu tai yra dykvietė. Pas mus atvykstantys menininkai sako, kad juos iki šiol traukia M. K. Čiurliono kūrybos ir laisvės aura, tačiau vietos jiems čia nėra.“
Tokie V. Trinkūno pasvarstymai atrodo keistai prisiminus, ką maždaug prieš metus jis sakė anykštėnams, kur neseniai pradėjo veikti jam priklausantis SPA centras. „V. Trinkūnas perspėjo, kad būsimo SPA centro klientams Anykščiuose nereiks masinių renginių. Esą Druskininkuose, kai vyksta festivaliai, į SPA atvyksta kur kas mažiau klientų“, – verslininko pageidavimus persakė portalas nyksciai.lt. Keista: Anykščiuose „masiniai renginiai“ maišys V. Trinkūno verslui, tačiau „kultūrinių renginių“ Druskininkuose jis pasigenda.
Ne tik verslininkas V. Trinkūnas turi priekaištų vietos savivaldai, bet ir valstybinės institucijos jam – neką mažiau. Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus inspektoriai šių metų pradžioje vykdė reidus dėl neteisėto ir nelegalaus darbo. Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo Vytauto Gegužio teigimu, vasario 6 dieną UAB „Raminora“ direktoriui V. Trinkūnui buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas dėl nelegaliai dirbusių asmenų. Konstatuota, kad vienas padavėjas dirbo nelegaliai mėnesį, trys – maždaug pusę mėnesio, o dar vienas – vieną dieną. „Neteko girdėti. Tokių atvejų pas mus gyvenime nebuvo“, – V. Trinkūnas ginasi aiškindamas, kad jo verslas skaidrus.
V. Trinkūnui rimtų priekaištų turi ir Nacionalinė žemės tarnyba. Šios tarnybos Druskininkų skyriaus vyriausiasis specialistas Vitas Balčius nustatė, kad privačią namų valdą Druskininkuose turintis V. Trinkūnas papildomai naudojasi valstybės žeme, iš tvenkinio pusės įrengta atraminė sienelė apsodinta tujų gyvatvore, įrengtas įvažiavimas ir aikštelė. Iš valstybės miško pusės valstybinėje žemėje pastatyta pavėsinė, įrengtas šunų voljeras, įveistas sodas, apsodinta gėlėmis. Iš miško pusės valstybinėje žemėje pastatytas dujų saugojimo rezervuaras su tinklais. Kadangi per pakartotinį patikrinimą buvo ištaisyti tik keli pažeidimai – iš valstybinės žemės pašalinta pavėsinė bei šuns voljeras, V. Trinkūnui buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas.
Abi šios istorijos spėjo apsamanoti – teismai niekaip negalėjo išspręsti rebuso, ar V. Trinkūnas nusipelnė baudos, ar jis privalo iš valstybinės žemės iškelti dujų rezervuarą. Kol buvo ginčijamasi, V. Trinkūnas įbrido į politikos vandenis, o verslą bei namų valdą perrašė dukroms. Ką dabar reikėtų bausti?
Svaiginanti karjera
V. Trinkūnas senesnės kartos sporto žinovams gerai pažįstamas kaip neprastas rankininkas. 1974–1982 metais jis buvo Lietuvos jaunimo rankinio rinktinės, Kauno „Granito“ ir Lietuvos vyrų rankinio rinktinės narys, Sovietų Sąjungos čempionatų ir Tautų spartakiadų prizininkas, jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos sporto meistro vardas. Šiais metais, atidarant SPA centrą Anykščiuose, Lietuvos pramonininkų konfederacija jam suteikė Profesijos riterio titulą.
27-erių rankininką nusižiūrėjo tuometis didžiausio šalyje mėsos kombinato, įsikūrusio Klaipėdoje (dabar – „Klaipėdos maistas“), direktorius, kurio galva buvo pramušta sportui. Jis savo laiku buvo subūręs gana pajėgią vyrų rankinio komandą „Klaipėdos mėsa“, kuri ne vieną kartą yra tapusi šalies čempione bei prizininke. Tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją (jos studentų neimdavo į sovietinę kariuomenę, tad joje studijavo pajėgiausi šalies sportininkai, – aut. past.) baigęs V. Trinkūnas Klaipėdos mėsos kombinate gavo veterinarijos gydytojo pareigas ir maždaug penkerius metus liejo prakaitą rankinio aikštelėje.
Gabus ir reikalingas sportininkas buvo paaukštintas – tapo kadrų skyriaus viršininku, o kartu – ir vietos komunistų organizacijos sekretoriumi. Žurnalisto kalbinti buvę sportininko bendradarbiai prisimena, kad nuo to laiko pašlijo santykiai su kombinato direktoriumi. „Šviesaus atminimo direktorius buvo puikus žmogus, ypač jis palaikė sportuojantį jaunimą. Tačiau turėjo vieną esminių ydų, kuri buvo būdinga daugeliui sovietinių vadovų. Keistas sutapimas – V. Trinkūnui ėmus vadovauti kombinato komunistams, į miesto komunistų partijos komitetą ėmė plūsti skundai. Esą direktorius nesusitvarko su pareigomis. Direktorių atleido, o į jo vietą paskyrė V. Trinkūną“, – kelių dešimčių metų senumo faktus prisiminė „Balsas.lt savaitės“ pašnekovas. Pašnekovo teigimu, pirmieji nepriklausomybės metai kombinatui buvo fantastiški: į Vokietiją keliavo kiaulių odos, iš ten – didžiausią paklausą turinčios prekės.
1993 metais mėsos kombinatas buvo privatizuotas. Tuo metu V. Trinkūnas jau vystė privatų verslą – vadovavo Lietuvos ir Vokietijos bendrai įmonei „Dukatas“.
„Jūra“ nepaskandino
1993-iaisiais Žemės ūkio ministerija verslininką V. Trinkūną paskyrė valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ generaliniu direktoriumi. Kas ir kodėl buvusį Kauno „Granito“ rankinio komandos žaidėją rekomendavo į šias pareigas, šiandien galima tik spėlioti. Mat vėliau išaiškėjo, kad „Jūra“ buvo vienas iš pagrindinių liūdnai pagarsėjusio kauniečio verslininko Gintaro Petriko įkurtos įmonės EBSW taikinių. Tuo metu, kai V. Trinkūnas ėmėsi vadovauti „Jūrai“, Žemės ūkio ministerijos sekretoriumi ėmė dirbti Vytautas Kamblevičius. Pastarąjį Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo departamento buvęs vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka yra įvardijęs kaip tarpininką, norėjusį į Alytaus „Alitą“ atvesti Kauno nusikalstamą „Daktarų“ grupuotę.
Kad V. Trinkūnas tuo metu galėjo turėti neprastą politinį užnugarį, byloja ir kitas faktas. Jį tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas paskyrė Lietuvos banko valdybos nariu.
Seimo komisija, tyrusi koncerno EBSW veiklą, konstatavo: „1993 m. rugpjūčio 19 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas, vadovaudamasis Vyriausybės protokoliniu nutarimu, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 700 Lt. Tą pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija šį raštą suderino.
1993 m. rugpjūčio 19 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 100 Lt, t. y. sumažinant ją 7 kartus. Antrą kartą tą pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija raštą suderino. Komisijos posėdyje R. Karazija paaiškino, kad atsimena 1993 m. rugpjūčio 19 d. pasirašęs tik vieną raštą dėl leidimo parduoti įmonės „Jūra“ akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 700 Lt, kito rašto, kuriuo nustatoma vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kaina – 100 Lt, t. y. sumažinama 7 kartus, tą pačią dieną nederinęs.“ Po kelių finansinių operacijų EBSW priklausančiai „Bangai“ V. Trinkūno vadovaujama „Jūra“ kauniečiams grąžino per 6 mln. litų – tai neva skola už permoką perkant akcijas, kai jų vertė buvo sumažinta. EBSW veiklą tyrę Generalinės prokuratūros pareigūnai nustatė, kad šie milijonai grąžinti neteisėtai, suklastojus ministro R. Karazijos parašą. Kas tai padarė – taip ir liko neišaiškinta.
Pelningos kėdės
Netrukus po keistų raštų su R. Karazijos parašu V. Trinkūnas savo noru palieka „Jūrą“. Tačiau be darbo nelieka – ima vadovauti Žemės ūkio ministerijai pavaldžiai įmonei „Kretingos grūdai“, tuo metu – vienai moderniausių šalyje. Įvykiams užbėgant už akių – po kiek laiko V. Trinkūnas taps ir pagrindiniu šios bei jai priklausančių bendrovių akcininku, turinčiu per 30 proc. akcijų. Beje, bendrovės akcininku tapo ir buvęs Kauno „Granito“ rankininkas, ne mažiau tituluotas Valdemaras Sadaunykas.
Tuo tarpu tiek Žemės ūkio ministerija, tiek Vyriausybė įvairiais būdais stengiasi pamaloninti vis dar valstybinę bendrovę. 1996 metų pradžioje tuometis premjeras Adolfas Šleževičius pasirašo nutarimą „Dėl Kanados eksporto plėtojimo korporacijos paskolos panaudojimo“. Juo numatyta „Kretingos grūdams“ skirti 7,048 mln. Kanados dolerių kukurūzams pirkti. Turtinę atsakomybę už paskolos grąžinimą prisiėmė Lietuvos žemės ūkio bankas.
Prieš tai, 1994-aisiais, buvo dar viena milijoninė finansinė injekcija. Vadovaujant konservatoriams, į „Kretingos grūdus“ buvo atplukdyta sojos trupinių, kurių apmokėjimą taip pat garantavo Vyriausybė. „Atidėti akcinei bendrovei „Kretingos grūdai“ valstybės vardu suteiktos paskolos (...) grąžinimo terminą, – nustatyti, kad bendrovė gautos paskolos negrąžintą dalį (2890000 Lt) grąžina pagal paskolos grąžinimo grafiką iki 2001 m. sausio 1 d.“, – tokį nutarimą 1994-aisiais pasirašo tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius. Tačiau pinigai negrąžinami. Tada naują nutarimą pasirašo jau premjeras Rolandas Paksas: „(...) nustatyti, kad bendrovė gautos paskolos negrąžintąją dalį (2338299,67 Lt) grąžina iki 2005 m. spalio 1 d. (...) ir moka 10 proc. metinę palūkanų normą.“
2002-ųjų pradžioje „Kretingos grūdai“ valstybei buvo skolingi 580 tūkst. litų ir veik 240 tūkst. JAV dolerių (apie 960 tūkst. litų) – taigi iš viso per 1,5 mln. litų. Tuometis premjeras A. Brazauskas tų metų pavasarį pasirašo nutarimą, kuriuo bendrovė atleidžiama nuo milijoninės skolos. O netrukus V. Trinkūnas tampa stambiausiu bendrovės akcininku, turinčiu apie 30 proc. akcijų.
Keistas sutapimas: 2006 metų sausio 20 dieną Generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl buvusio žemės ūkio ministro R. Karazijos parašo suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo, o V. Trinkūnas pareiškė parduodantis „Kretingos grūdų“ turimas akcijas ir užsiimsiantis verslu Druskininkuose.
„Balsas.lt savaitė“ bandė pakalbinti V. Trinkūną ketindama pasmalsauti ne tik apie jo praeitį valstybinėse įmonėse, privataus verslo milijonus, bet ir apie galimo Druskininkų mero viziją dėl kurorto ateities. Iš pradžių pašnekovas atsikalbinėjo ir tikino esąs užimtas, bet paklausus, kada galima tikėtis išsamesnio pokalbio, neiškentė: „Man atrodo, kad jūs gal žinote tą politiką... Man jaučiasi, kad jūs tai puikiai žinote. Tai gal dėkui labai, sėkmės, viso gero.“ Ir telefone pasigirdo trumpi signalai.
Ką gi, jei į politiką pasukęs V. Trinkūnas ir toliau pasiryžęs tylėti, tarytum burnoje laikytų jūros vandenį, vargu ar bus išpildyta Liberalų sąjūdžio vedlio E. Masiulio svajonė Druskininkus paversti ne „išdeginta“, bet „gyva“ žeme. Atvirkščiai, „išdeginta žemė“ gali visai dingti iš po šios partijos kojų.
