Štai jums viena pastarųjų savaičių Lietuvos tendencija: piliečiams pavyksta įrodyti savo teisybę teismuose grumiantis su valdžios ir savivaldos institucijomis. Viena Vilniaus Žirmūnų rajono gyventoja sugebėjo sustabdyti greta jos namo dygstančias naujas statybas, Kazokiškių bendruomenės nariai teisme išsikovojo, kad nebūtų eksploatuojamas Kazokiškių sąvartynas, dėl piliečių iniciatyvos Konstituciniame Teisme bus patikrinta rinkimų į vietos savivaldą tvarkos, užkertančios kelią rinkimuose dalyvauti nepartiniams susivienijimams, teisėtumas.
Kas - ką?
Atrodytų, galėtume džiaugtis tokiais demokratijos žingsniais: vis dėlto eilinis gyventojas nėra bejėgis prieš valstybės mašiną. Tačiau iš tiesų džiūgauti ankstoka. Valdžios ir piliečių dialogas primena aklo pokalbį su kurčiu, ir prireikia uždrožti kuolu - t. y. teismo sprendimo - kad viena pusė išgirstų kitą. Pokomunistinėje visuomenėje daug kam atrodo, kad tokia padėtis visiškai natūrali ir net atspindi pažangą, mat demokratija suprantama kaip "įstatymo diktatūra". Tačiau toks supaprastintas suvokimas atsisuka antru galu: iš tiesų atsitinka taip, kad kuo dažniau tenka remtis įstatymu ir vaikščioti į teismus, tuo teisingumo mažiau. Viena vertus, teismų kelias eiliniam piliečiui per brangus ir toli gražu ne visada prieinamas. Be to, nors teismų valdžia galinga, tačiau, deja, ne mažiau akla ir kurčia už kitas valdžios šakas, ir ypač tai ryšku Lietuvoje. Galiausiai piliečių energijos koncentravimas į teismus kaip į vienintelį mechanizmą, galintį apginti interesus, sukelia dar didesnius lūkesčius, kad taip ir turi funkcionuoti demokratinė santvarka.
Žaidžiant nuolatinį žaidimą "kas - ką?" nekuriami valdžios ir visuomenės dialogo mechanizmai, neišmokstame diskutuoti, argumentuoti, įsiklausyti, atstovauti, derinti interesus, tartis ir susitarti. Puiku, kad piliečiai supurtė tarytum letargo apimtą, į neveiksnumą smunkantį parlamentą ir prikišamai iškėlė klausimą, ar pagrįstai partijos savinasi išimtinę teisę dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tačiau ar nebūtų kur kas geriau, jei piliečiai būtų radę būdą spustelėti partijas tiesiogiai, kad jos pačios suskubtų taisyti padėtį?
Konstitucinis Teismas kelia sumaištį
Dabar Konstituciniam Teismui (KT) atsirado proga imtis dar vienos gan keistos iniciatyvos: atidėjęs jau pradėtos bylos nagrinėjimą jis ėmėsi svarstyti minėtą piliečių kreipimąsi. KT argumentuoja, kad nutarimas turi būti paskelbtas iki rinkimų. Kitokios nuomonės yra ministras pirmininkas G. Kirkilas ir konservatorių vadovas A. Kubilius. Pasak jų, savivaldybių rinkimai neturės būti atidėti net jei KT įžvelgs įstatymo neatitikimą Konstitucijai. Šiaip ar taip, jie vykdomi pagal šiuo metu galiojančius įstatymus. Tokie politikų pareiškimai yra smūgis KT autoritetui, nes teigiama, kad KT sprendimas nagrinėti šį klausimą skubiai neturi jokios prasmės. Bet kokiu atveju sumaištis jau sukelta, o dar didesnė ji būtų, jei KT nustatytų Konstitucijos pažeidimą. Ar tokių krizių mums iš tiesų reikia? Šį kartą sumaišties priežastis - didėjantis KT noras vaidinti vaidmenį politikoje, nesugebėjimas apsibrėžti savo kompetencijos ribų, atitolimas nuo realybės ir podraug vis ryškėjanti didybės manija.
Net ir teismas trokšta valdžios, o ką jau kalbėti apie savivaldą. Turiu omeny štai ką: iš tikrųjų savivalda nėra priskiriama prie valstybės valdžios institucijų. Savivalda yra tai, ką reiškia pats žodis: bendruomenė valdo pati save. Pas mus centrinė valdžia gviešiasi valdyti savivaldą, tačiau ir pastaroji savo ruožtu, gavusi bent gurkšnį laisvės, puola valdyti savo teritoriją: ir visa ši piramidė vieni kitus valdančių valdininkų statoma ant piliečių pečių. Štai pažangiausias miesto meras (kitaip Abonentas) sumąsto, kad vilniečių pirmasis prioritetas - jog jų vaikai vaikščiotų praustis ir, nesibodėdamas net pažeisti įstatymą, skiria tam 20 milijonų litų (!). Vieną dieną atsibudęs gyventojas pažvelgia pro langą ir mato, kad jo kieme dygsta namas, kuriasi kokia nors nauja koncesija, o gal net rieda tramvajus. Bendruomenės nuomonė niekam nerūpi, vadovaujamasi principu: mes žinome, ko jūs norite. Šitas principas labai sparčiai ir automatiškai išvirsta kitu: mes darome, kaip mums geriau, mes darome sau. Beje, verta atkreipti dėmesį į tai, kad Kazokiškių sąvartyną uždrausta eksploatuoti ne todėl, kad jis tikrai ar tariamai subjauros Kernavės peizažą, o būtent dėl to, kad išduodant eksploatacijos leidimą buvo nesudaryta galimybė dalyvauti visuomenei. Įsivaizduoju, kaip nustebę valdininkai: juk jie žino net pačios ES reikalavimus ir investuoja ES pinigus, tad kokios dar čia konsultacijos su kažkokia visuomene?
Nėra net pažado
Toks požiūris atsispindi ne tik veikloje ir priimamuose sprendimuose: jis akivaizdus netgi partijų rinkimų programose. Pasklaidžius Rinkimų komisijos informacinį leidinį "Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimai", kur glaustai pateikiami partijų pasiūlymai vilniečiams, galima pastebėti įdomų dėsningumą. Konsultuotis su bendruomenėmis žada partijos, mieste dar neragavusios valdžios skonio: Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Tie, kurie jau paragavę valdžios, bendruomenes įtraukti į valdymą net neketina. Būdinga, kad Liberalų ir centro sąjunga apie tai net neužsimena, Lietuvos socialdemokratų partija ir net Tėvynės sąjunga (kuriai bendruomenių idėja turėtų būti artimiausia) apie tai kalba tik puse lūpų.
O jeigu apie tikrą savivaldą kalbėti rimtai, tai čia dar reikia daug ką apmąstyti, sukurti konsultacijų mechanizmus, kurie leistų išgirsti tikrąjį bendruomenių balsą. Tai - ne vienerių metų darbas, tačiau jis būtinas, nes tai yra pati demokratijos esmė. Tik mūsuose siekti tokios demokratijos nėra nei noro, nei vadinamosios politinės valios, ir net kalbėti apie tai, kaip atskleidžia partijų programos, kol kas dar nematoma reikalo.
