Taip, tunelis iš Parlamento į inžinerinių tinklų kolektorių tikrai buvo. Tai patvirtino Laikinosios gynybos vadovybės narys, tuometis Krašto apsaugos departamento (KAD) generalinis direktorius Audrius Butkevičius ir vienas iš Seimo rūmų projekto autorių architektas Algimantas Nasvytis. O portalo balsas.lt žurnalistams pavyko surasti vietą, kur jis baigėsi.
Tačiau gandais apaugusi istorija apie tunelį, išraustą iš tuometės Aukščiausiosios Tarybos (AT) iki po Gedimino prospektu nutiesto komunikacijų kolektoriaus, – ne vienintelė tų dienų įvykių detalė, apie kurias dar beveik nežinome.
Kolektoriaus koridoriai buvo užbarikaduoti
„Niekuo šis tunelis neypatingas. Tokių tunelių – didesnių ir mažesnių, senesnių ir naujesnių po Vilniumi yra kelios dešimtys kilometrų. Yra tokių, kuriais galima nueiti ir 4 kilometrus, yra ir vos 100 metrų ilgio“, – lydėdami inžinerinių tinklų kolektoriaus labirintais sakė ir tais tolimais 1991-aisiais jį prižiūrėję inžinieriai Aldona Panavaitė ir Kazimieras Gylys. Jie patikslina, kad, be pagrindinių įėjimų, yra ir kitų.
„Vienas įėjimas į kolektorių nuo Neries pusės, iš tikrųjų visai netoli Seimo rūmų, kitas – jau kirtus Gedimino prospektą, greta Jasinskio gatvės. Į šį komunikacijų koridorių, kurio plotis 2,8 metro, aukštis nedaug mažesnis, taip pat galima patekti per avarinius įėjimus, specialias kameras“, – tęsia jie ir aiškina, kad pasieniais nusidriekusiuose storuose vamzdžiuose slypi ryšių, elektros tinklų, gatvių apšvietimo, troleibusų tinklo kabeliai. Tokiais kolektoriais naudojasi ir vandens bei šilumos tiekėjai. Ir štai posūkis – vos kelių metrų ilgio atšaka, kurios galinėje sienoje ir buvo laikinojo, iš Seimo rūmų rūsių išrausto tunelio pabaiga. Sienoje dar ir dabar matyti pavojui praėjus nupjautų laidų galiukai, o kone palubėje – ventiliacijos grotos.
„Tikriausiai čia buvo nutiestos ir ryšio linijos. Bet mes nematėme, ar čia tikrai buvo atverta anga. Mums tik pasakė, kad yra požeminis tunelis. Dar gerokai prieš Sausio 13-ąją vienoje kolektoriaus vietoje buvo pastatyta barikada, per visą plotį priversta smėlio maišų. Skirtingose koridoriaus vietose buvo pastatytos papildomos užtvaros, įrengtos durys, uždaryti ir užvirinti pagrindinis ir avariniai įėjimai, net technika specialiai buvo pastatyta ant šulinių, kad liktų kuo mažiau galimybių patekti į vidų. Juk per vieną iš šio koridoriaus angų galima išlįsti visai netoli Seimo. Viskas buvo labai operatyviai suorganizuota, kad neliktų galimybės į kolektorių patekti priešams“, – prisiminimais dalinasi tuometinio Kolektorių aptarnavimo baro inžinieriai.
„Ir mes patys tuo metu į kolektorių kada panorėję negalėjome įeiti, nors ir prižiūrėjome komunikacijas. O į šią jo dalį visai nėjome. Kaip šeimininkai čia sugrįžome ir barikados buvo išardytos maždaug po metų, kai įtampa jau atslūgo“, – pasakojo A. Panavaitė ir K. Gylys.
Inžinierė Aldona Panavaitė (nuotr. „Balsas.lt“ / Ruslano Kondratjevo)
A. Nasvytis: saugumiečiai ieškojo landų
Nors slaptasis kelias buvo išraustas, nedaug trūko, kad galimybė juo pasinaudoti kritiniu atveju būtų prarasta.
„Kartą, kai jau tvyrojo didžiulė įtampa ir manėme, kad AT rūmus gali šturmuoti, aš su reikalais nuėjau į Miesto statybos projektavimo institutą ir sužinojau, kad kažkas buvo atėjęs teirautis požeminio tunelio, kuriuo dabar vyksta eismas pro Seimo rūmus, brėžinių“, – portalui balsas.lt pasakojo tuometis statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis.
„Man iš karto kilo įtarimas, kad jais domisi sovietų saugumas. Bet institute jų nebuvo. Mes paprasčiausiai dar nebuvome jų atidavę. O tuose brėžiniuose buvo pažymėtas ir pats kolektorius, į kurį vedė iš Parlamento rūmų rūsio išraustas tunelis, ir išėjimai iš jo, ir ventiliacinės angos“, – prisimena vienas garsiausių Lietuvos architektų. Laimei, sako A. Nasvytis, brėžiniai nepateko į Nepriklausomybės priešų rankas.
„Taip ir negavo jie tų brėžinių, nes liepiau niekam be mano leidimo jų nerodyti. Žinoma, karinė technika nebūtų galėjusi įvažiuoti į kolektoriaus tunelį, bet privažiavę prie įėjimo jie būtų galėję nepastebėti patekti prie pat rūmų“, – sako buvęs statybos ir urbanistikos ministras, kuris greičiausiai nė nežinojo, kad komunikacijų koridorius buvo jau užbarikaduotas.
Tankai rūmus galėjo kiaurai pervažiuoti
Ar su juo – vienu iš AT rūmų projekto autorių – Parlamento gynėjai konsultavosi, ar teiravosi, kur kokius sutvirtinimus statyti? Išgirdęs tokį klausimą garbus architektas tik šypteli. O kiek vėliau prisipažįsta nustebęs, kad rūmai atlaikė... smėlio maišus.
„Nebuvo kada konsultuotis. Viskas vyko pusiau saviveikla. Pavyzdžiui, laiptų turėklų strypus vyrai išėmė ir jais apsiginklavo. Niekas tada negalvojo, kad kuris nors gali nuo tų laiptų nukristi. Arba laiptų aikštelės – jos buvo apkrautos smėlio maišais, kurių svoris viršijo visus leistinus normatyvus. Galėjo nugriūti laiptai. Bet niekas apie tai negalvojo. Jeigu ką nors sunkaus reikėtų nešti – tokiems dalykams atsarga numatoma, bet jokiu būdu ne tokia, kad smėlio maišais būtų galima apkrauti laiptų aikšteles“, – aiškina A. Nasvytis.
„Bet išlaikė laiptai didesnę apkrovą, negu projektuotojai „su atsarga“ buvo paskaičiavę“, – priduria architektas, kurio nuopelnai Lietuvai įvertinti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu ir kitais garbingais apdovanojimais.
Tačiau patys AT rūmai puolimo nebūtų atlaikę. „Jeigu tankai pro tarpus tarp kolonų būtų važiavę, įvažiuotų į didįjį reprezentacinį kiemą. O tada per patį pastatą – galėjo kiaurai jo pravažiuoti. Bet sausio įvykių metu visas „paradinis įvažiavimas“ buvo išklotas metaliniais dygliais – kaip šukom“, – dalinasi prisiminimais architektas A. Nasvytis.
Parlamento gynėjai 1991 m. sausį. Antras iš dešinės – Gasparas Genzbigelis (asm. archyvo nuotr.)
Seimo rūsyje – šaudykla
Vienas Parlamento gynėjų Gasparas Genzbigelis, AT rūmuose praleidęs daugiau negu mėnesį, pasakoja, kad priesaiką davę Seimo gynėjai žinojo, jog bus beginkliai. Ir tik vėliau, jau po Sausio 13-sios gavo šiek tiek ginklų.
„Apsispręsti buvo nelengva. Mes, tarnavę sovietinėje kariuomenėje vyrai, žinojome ką reiškia susidurti su specdaliniais“, – tarsteli karinėje raketinėje bazėje, o vėliau ir viename „karštųjų taškų“ tarnavęs vyras ir tęsia:
„Po to, kai prieš Televizijos bokšto žuvo žmonės, ėmėme galvoti, kad vis dėlto ne Pilėnai esame ir jausimės daug drąsiau, jei turėsime šiokių tokių ginklų ir galėsime bent truputį ilgiau pasipriešinti. Iki tol ginklų praktiškai neturėjome, išskyrus bananus ir strypus iš turėklų... Todėl pirmomis dienomis po Sausio 13-sios patikimiems žmonėms buvo išduodami leidimai išvažiuoti iš rūmų. Jie atvežė medžioklinių šautuvų, visokių senų ginklų, ir patys juos remontavome. Aš pats 4 medžioklinius šautuvus atvežiau iš medžiotojų“.
Šaudykla AT rūmų rūsyje. 1991 m. sausis (G. Genzbigelio asm. archyvo nuotr.)
Parlamentas galėjo likti be vandens
Pasak G. Genzbigelio, nors į rūmus įleisdavo tik patikimus žmones, išvengti informacijos nutekėjimo buvo sunku. „Su tais senais ginklais ir patikrinome, ar informacija nuteka. Sukrovėme krūvą medinių dėžių su dujokaukėmis, ant jų padėjome vieną prieštankinį šautuvą, o ant dėžių užrašėme, kad jose tos pačios rūšies šautuvai. Ir po pusantros valandos Šiaurės miestelyje (sovietų kariuomenės Vilniaus garnizono būstinė – red. past.) jau žinojo, kad mes turime 4-5 dėžes prieštankinių šautuvų“, – prisimena jis.
O kartą vyrai besipraktikuodami su tais senais šautuvais prisivirė bėdos. „Po Seimo sale labai geras rūsys – nieko iš jo nesigirdi, nes sienos betoninės. Ant durų pakabinome taikinius ir mokėmės šaudyti iš tų medžioklinių šautuvų, nes ne visi gynėjai buvo kariškiai , – pasakoja G. Genzbigelis. – Per tuo mokymus ir pokštelėjome į vieną parūdijusį vamzdį. Pradėjo bėgti vanduo, ir teko kviesti avarinę tarnybą, nes visas Seimas galėjo likti be vandens“.
Žvalgais dirbo ir vaikai
Buvęs savanoris pasakoja, kad vyrai nuolat gaudavo informaciją iš išorės ir planavo, kaip ginsis, jei Parlamentas bus puolamas. O talkino jiems nemažai vaikų.
„Į vaikus jie nekreipė dėmesio, tai savų, gynėjų vaikai, ypač tie, kurie gyveno arčiau Šiaurės miestelio, sėdėdavo ir žiūrėdavo, kur kokia mašina išvažiuoja, kur koks šarvuotis pajudėjo. Atvažiuodavo tos mašinos ir prie Neries, prie tuometinio Pedagoginio instituto – po 5-6 mašinas atvažiuodavo, su užrašais „Liudi“ (rus. klb. – žmonės). Pilnos ginkluotų kariškių. Irgi vaikai skaičiuodavo ir mums pranešdavo“, – pasakoja G. Genzbigelis.
Žinojo, kad AT neapgins
Prisiminęs kažkieno paleistą gandą, kad jie esą yra Vytauto Landsbergio (AT –Atkuriamojo Seimo Pirmininkas – red. past.) smogikai, G. Genzbigelis užduoda retorinį klausimą: „Ar mes kokie bepročiai? Kaip gali suaugęs žmogus, matęs gyvenime ir šilto, ir šalto, rizikuoti savo gyvybe dėl vieno – net jei tai AT Pirmininkas? Mūsų tikslas buvo pasiekti, kad mūsų vaikai galėtų gyventi kitaip negu mes gyvenome“.
Buvo parengti ir evakuacijos planai. Pasak KAD generalinio direktoriaus, Laikinosios gynybos vadovybės nario Audriaus Butkevičiaus, visi puikiai suvokė, kad jei AT rūmai bus šturmuojami, apginti pastato jiems nepavyks.
„Jeigu būtų kilęs didelis pavojus, mes būtų sugebėję išvesti žmones iš Parlamento. O įtvirtinimai, kurių didžioji dalis tiek rūmų viduje, tiek aplink AT pastatą išdygo jau po Televizijos bokšto šturmo, buvo daromi siekiant labai konkrečių tikslų. Tai buvo mūsų psichologinio karo dalis. Tvirtove paverstas Parlamentas ir jį apginti pasiryžusi visuomenė buvo pats geriausias siekio įtvirtinti mūsų šalyje demokratiją simbolis“, – portalui balsas.lt sakė jis.
Maskva planavo kitokį „vaizdelį“
„Parlamento gynybos faktas turėjo politinę reikšmę. Mes turėjome tai padaryti, kad niekas negalėtų teigti, jog mūsų valstybė pasidavė be šūvio ar nesigynė, kai ją puolė, bet tai nereiškia, kad pastato viduje mes turėjome išguldyti kelis tūkstančius. Kiekvienai žmonių grupei buvo numatytas išėjimo maršrutas. Buvo numatyta, kokius langus ir duris galima atidaryti, per kur galima išlipti“, – pasakoja Laikinosios gynybos vadovybės narys. Pridūręs, kad pasiekti pergalę padėjo ir gausus tuo metu Vilniuje buvęs užsienio žiniasklaidos atstovų būrys, A. Butkevičius sako, kad jiems leidimus atvykti į Vilnių išdavę Maskvos pareigūnai tikriausiai tikėjosi parodyti jiems visai kitokį „vaizdelį“.
„Kaip tik tada Lietuvoje pirmą kartą pasirodė CNN „lėkštės“, ir pasaulis iš karto pamatė, kas vyksta Vilniuje. Maskva tikėjosi parodyti, kaip lietuviai smaugia rusus – konfliktą tarp įvairių tautybių žmonių, vos ne pilietinį karą. Tada jie įveda karines pajėgas siekdami išvengti žmonių aukų. Jie tikėjo informacija, kurią gaudavo iš vietinio KGB padalinio ir kitų savo šalininkų Vilniuje, kad čia bręsta toks konfliktas. Ir išvažiavo iš Šiaurės miestelio su tankais ir „BTRais“ tramdyti nacionalistų, o jų nėra. Privažiuoja prie objekto, kurį liepta užimti – o ten taikūs žmonės susikabinę rankomis. Ir visų savo pasikviestų žurnalistų akivaizdoje įsirėžė į taikią minią, viską pakeliui traiškydami“, – aiškina A. Butkevičius.
A. Butkevičius: tai diena, kai sudaužėme priešą į šipulius
Sausio 13-oji, pasak KAD vadovo, – ne tik skausmo dėl žuvusiųjų diena.
„Tai ta diena, kai mes pirmą kartą stovėjome kaip vyrai. Tai ta diena, kai mes apgavome priešą, pastatėme jį į kvailą padėtį ir sudaužėme į šipulius. Juk po sausio įvykių iš esmės pradėjo byrėti TSRS. Mes pagreitinome įvykius, tarp jų ir M. Gorbačiovo bei Boriso Jelcino (pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas – red. past.) priešpriešą šimtą kartų. Todėl Sausio įvykiai yra raktas į netrukus TSRS prasidėjusius procesus“, – portalui balsas.lt sakė KAD generalinis direktorius, Laikinosios gynybos vadovybės narys A. Butkevičius.
Taip pat skaitykite:
