Kai kam kelionės traukiniu yra tikras malonumas, tačiau gyventi nuolat girdint jų keliamą triukšmą neatrodo labai patrauklu. Vis dėlto atsiranda žmonių, kuriems dieną ir naktį pravažiuojančių traukinių bildesiai – nė motais. Tokie žmonės gyvena ir geležinkelio stotyje.
Senu restauruotu dviejų aukštų Tauragės geležinkelio stoties pastatu negali nesižavėti. Net nespėjusius apsižvalgyti su šypsena veide mus pasitinka Nijolė Rakauskienė, stoties budėtoja dirbanti daugiau kaip 35-erius metus. Moteris, paklausta apie gyvenamąsias stoties patalpas, rankos mostu parodo į antrąjį pastato aukštą.
– Geležinkelio stoties antrajame aukšte įrengti penki butai. Gyvenamosios patalpos priklauso geležinkelio stočiai, todėl jos negali būti nei išnuomotos, nei parduotos. Butai buvo skirti geležinkelio darbuotojams bei jų šeimoms, – kalbėjo moteris.
Nijolė staiga pasmalsauja, koks mums pasirodė kelias link geležinkelio. Moteris guodžiasi, kad prašymai sutvarkyti kelią taip ir liko be atsako, o praėjusią žiemą kelias buvo valytas tik tris kartus.
– Nuo kratymo važiuojant tuo nelemtu keliu net dantys baigia išbyrėti, – pajuokauja Nijolė.
Įžengęs į geležinkelio stoties pastato laiptinę pasijauti nejaukiai. Siaura, aukštom sienom, gremėzdiškais laiptais bei nusilupusiais dažais laiptinė visiškai kitokia nei jos išorė – primena sovietinių laikų filmus. Cigarečių nuorūkos bei šiukšlių maišai prie durų dar labiau paaštrina nemalonų įspūdį.
Užlipę į antrąjį aukštą beldžiamės į medines duris, kurias atidaro simpatiška aštuoniolikmetė Erika Kaminskaitė. Nustebusi mergina nedrąsiai pakviečia užeiti. Mūsų nuostabai, iš apleistos laiptinės atsidūrėme erdviame moderniame bute, kuriame Erika gyvena kartu su broliu Algirdu. Butą merginos tėvai išmainė su buvusiu gyventoju. Vos tik atsikrausčiusiems Kaminskams teko griebtis remonto darbų, kadangi patalpose nebuvo kanalizacijos, vandens, šildymo, langus dengė grotos. Jauna mergina stotyje gyvena nuo gimimo, todėl traukinių triukšmas jai tapo tarsi lopšinė. Erika šypteli, kad tokiam jos požiūriui pritaria nedaugelis. Pasisvečiuoti atvykę artimieji po keleto bemiegių naktų neįsivaizduoja, kaip kas nors gali gyventi tokioje aplinkoje. Tačiau merginai tai nė motais, ir iš savo namų ji išsikraustyti tikrai neketina.
Antroji gyventoja, tramdydama agresyvų taksų veislės šuniuką, pasikalbėti sutiko nenoriai. Susijaudinusi moteris skubėjo atsikratyti nelauktų svečių bei nervingai kartojo, kad ji išvyksta, jos tarsi niekada čia ir nebuvo. Pasirodo, buto gyventoja artimiausiu metu ketina išsikraustyti. Šviesiaplaukė moteris paatvirauja, esą ji stotyje pragyveno dešimt metų ir džiaugiasi savo išvykimu, nes nuošalus gyvenimas šalia geležinkelio – ne jai.
Sunku nepastebėti moters nekantrumo. Be jokios nostalgijos akyse ji šypteli, kad išvyksta ir butas liks tuščias.
Kiti trys butai – negyvenami. Vieno buto savininkė mirė, o kitų dviejų gyventojai yra išvykę, tačiau neatlaisvinę gyvenamųjų patalpų.
Netrukus Tauragės geležinkelio stotyje liks gyventi tik viena Kaminskų šeima. O kol kas traukinių dundesys barbens į tuščius butų langus. Kas žino, galbūt ateityje atsiras žmonių, kurių negąsdins traukinio gausmas?
