Apie tai – pokalbis su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku, gynybos ekspertu, atsargos majoru Daiviu Petraičiu ir politikos apžvalgininku Aleksandru Matoniu.
– Pone Petraiti, kiek ir kokių pajėgų šiuo metu yra dislokuota Kaliningrade?
– Kaliningrade dislokuota Baltijos laivyno grupuotė, sausumos pajėgų grupuotė, taip pariešlėktuvinės, krantų gynybos daliniai, specialiųjų tarnybų daliniai.
– Kiek padidėjo šis ginkluotės skaičius pastaruoju metu?
– Reikėtų žiūrėti į kokybę, o ne į skaičius. Rusijos gynybos reformos metu buvo keičiamos struktūros, buvo peržiūrimos pajėgų panaudojimo kancepcijos. Kokybiškai Kaliningrado karinė ginkluotė stiprėja.
– Kas tai įrodo?
– Tai įrodo nuolat vykstantys kariniai mokymai, vis didesnis jų aktyvumas. Kaliningrade atsiranda modernizuota ginkluotė. Kol kas Rusija dar yra antrame reformoje numatytame pajėgų perginklavimo etape: ji aprūpina pajėgas modernizuota ginkluote. Kai rusai bus pajėgūs pagaminti naują ginkluotę, pasirodys ir nauja.
– Pone Matoni, kaip keičiasi Kaliningrade dislokuotos ginkluotosios pajėgos pastaruoju metu Jūsų vertinimu?
– Kalbant apie Kaliningradą, turime atsižvelgti ir į ten dislokuotą karinių pajėgų skaičių. Teigiama, kad ten yra 30–35 tūkstančiai karių, dvi mechanizuotos brigados, šarvuotoji technika skaičiuojama ne dešimtimis, o šimtais vienetų. Nuolat vyksta pratybos jūroje, dažniausiai tuo pat metu kaip ir NATO pratybos. Vyksta žvalgyba, yra stebima NATO veikianti eskadra. Be to, Kaliningrade yra ir didelės oro gynybos pajėgos. Senesni kompleksai yra pakeisti naujesniais ir modernesniais. Jų aprėptis yra pakankamai didelė – virš 400 kilometrų.
Padengta ne tik visa Lietuva, bet ir didžioji dalis Latvijos, Lenkijos. Be to, jie yra mobilūs, sumontuoti transporto priemonėse ir gali būti perdislokuojami įvairiose vietose, taip plečiant ir jų aprėpties geografiją. Į visai tai reikia atsižvelgti planuojant ir mūsų gynybą, ypač jeigu kalbame apie kompleksų „Iskander“ galimą nuolatinį dislokavimą Kaliningade.
– Vokietijos spaudoje jau prieš kelerius metus buvo pasirodžiusi informacija, kad ši ginkluotė jau dislokuota Kaliningarde?
– Ta informacija nepasitvirtino. Jeigu yra kitaip, tokia žvalgybinė informacija yra prieinama tik sprendimų priėmėjams. Viešai „Iskander“ dislokavimas Kaliningrade nėra patvirtintas. Tačiau yra žinoma, kad šie kompleksai buvo atgabenami per pratybas.
– Pone Olekai, kaip Jūs vertinate pranešimus, pasirodančius pasaulio žiniasklaidoje apie Kaliningardo srities militarizavimą? Gal tai Rusijos inicijuoti pranešimai siekiant įbauginti, nusiųsti signalą valstybėms sąjungininkėms NATO aljanse?
– Bet kokios ginkluotės kaupimas, jos modernizavimas prie mūsų sienų didina grėsmę. Mes turime į tai reaguoti tiek remdamiesi savo pajėgumais, tiek su sąjungininkais. Rusija rodo, kad ji turi jėgos. Daugelį metų jų niekas nestabdė, rusai vykdė vieną agresiją po kitos ir jiems sekėsi. Kalbant apie šių dienų pranešimus dėl grasinimų naudoti taktinį branduolinį ginklą, tai gali būti ir informacijos nutekinimas siekiant įbauginti. Kita vertus, tai yra ir paskata dar geriau ruoštis. Tai ne tik grėsmė Lietuvai. 400 kilometrų ginkluotės aprėptis iš Kaliningrado gali siekti ne tik Lenkiją, bet ir Vokietiją.
– Kaip Jūs vertinate pasirodančius pranešimus, pavyzdžiui britų žiniasklaidoje, kad NATO toliau siunčiant pajėgas į Baltijos šalis, Rusija grasina netgi branduoline ataka?
– Vėl vežimas pastatomas prieš arklį. NATO nieko nedarė, nors rusų ginkluotės modernizavimas vyko, ginkluotė buvo vežama į Kaliningradą, vyko pratybos, jos intensyvėjo. Jei mes nieko nedarysime, tai jos toliau ir vyks. Vienintelis Rusiją stabdantis veiksnys – mūsų rūpestis savo saugumu. Manau, kad dabar daromi žingsniai stiprinant mūsų gynybą yra labai teisingi nors šiek tiek ir pavėluoti. Nei mes, nei mūsų sąjungininkai nieko neprovokuoja. Tai yra atsakymas tam, kas vyksta Kaliningrado srityje, Vakarų apygardoje, o ne atvirkščiai.
A. Matonis: pridurčiau, kad NATO pajėgų stiprinimas Baltijos šalyse yra labiau simbolinis. Manyčiau, kad valstybės lygiu jau galima planuoti sąjungininkų įtraukimą į kitokią gynybos lygį. Mes kol kas nesame pajėgūs įsigyti vidutinio nuotolio oro gynybos priemonių, nes tai labai brangūs projektai. Todėl galbūt mes galime prašyti sąjungininkų, kad jie pasielgtų su mumis kaip su lenkais. Lenkijoje neseniai buvo dislokuotas raketos gynybinis kompleksas „Patriot“, to paties turėtume prašyti ir mes. Nes „Iskander“ Kaliningrade kelia susirūpinimą ne tik lenkams, bet ir mums.
– Pone Petraiti, ko siekiama Rusijos kariuomenės reforma?
Manau, ši reforma buvo pradėta 2003 metais, tai buvo garsioji „Ivanovo doktrina“. Joje buvo pasakyta, kokias pajėgas Rusija nori turėti. Ir po to buvo ilgai ir kruopščiai dirbama, kad tikslai būtų pasiekti. Rusija suprato, kad paveldėtas senas, sovietines karines pajėgas reikia keisti, nes jos neatitinka dabarties realijų. Buvo kuriamos naujos, modernios pajėgos.
– Kurios gali kariauti 2,5 karo vienu? Ką tai reiškia?
– Taip, šis teiginys yra paimtas iš 2000 metų karinės doktrinos. Tokia buvo tuometė politinė valia. Tai reiškia, kad valstybė turi būti pajėgi tuo pačiu metu kariauti du skirtingus karus skirtingose vietose ir tuo pačiu metu dar vykdyti vieną mažesnę karinę operaciją, pavadintą taikos palaikymu. Tuo metu tokiu ambicijų turėjo ir Vakarai, tačiau laikui bėgant jos mažėjo. Ir dabar Jungtinės Valstijos yra pasiruošusios kariauti tik pusantro karo. O rusai tikslų nemažino ir visą laiką stengėsi sukurti pajėgas, kurios galėtų kariauti keliuose karuose vienu metu.
– Ką reiškia ginkluotės telkimas prie vakarinių Rusijos sienų pastaruoju metu?
– A. Matonis: Tai yra bauginimo ir spaudimo priemonė. Rusija 2007 metais pasitraukė iš įprastinės ginkluotės Europoje sutarties ir tai leido jai sutelkti daugybę ginkluotės prie Kaukazo, po to to sekė karinė agresija prieš Gruziją. Lygiai toks pats ginkluotės kaupimas, nekontroliuojamas jokių tarptautinių sutarčių, vyksta ir dabar. Mes negalime kontroliuoti tos ginkluotės. Nors karinės inspekcijos vyksta, tačiau iš jų mes negalime susidaryti pilno vaizdo, kas iš tiesų darosi Kaliningrado srityje.
