Kartais nepasitenkinimas ir pretenzijos kyla dėl pačių pacientų išsigalvojimo ar sąmoningumo stokos, perdėtų lūkesčių. Dalimi atvejų tai nulemia ir patys gydytojai arba sveikatos sistemos problemos.
Galiausiai viskas užsisuka ratu – erzindamiesi pacientai iš kantrybės išveda ir pačius gydytojus, o šie, perdegę ir slegiami biurokratijos, ima stokoti empatijos.
Nesikalba, nepakelia akių nuo kompiuterio
Atvirai pasidalinusi, kas šiandien labiausiai kelia pasipiktinimą pacientams, gydytoja psichiatrė Kristina Norvainytė pasakojo pastebinti, kad žmonėms ypač trūksta psichoedukacijos.
„Pati tam skiriu labai daug laiko konsultacijos metu – aiškinu pacientui, kaip veikia jo liga, kaip ji susiformavo, kokios priežastys, kaip veikia vaistai, stengiuosi atliepti mitus, kurių mano srityje ypač daug. Matau, kad pacientai tai labai vertina ir daug kas įvardija: „O, jūs su manimi šnekatės“. Taigi teisingos informacijos aiškinimas pacientui labai svarbus ir kai jis to negauna, labai pyksta“, – pastebėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Taip pat dažnas nepasitenkinimas yra dėl to, kad gydytojas net nepakelia galvos nuo dokumentų, nepasivargino pasižiūrėti.
„Bet turime kitą medalio pusę – kartais tikrai sunku tas akis pakelti. Neretai taip tiesiai ir įvardiju – kadangi laiko turime nedaug, bandysiu ir rašyti, ir žiūrėti į jus, bet tikrai ne visada palaikysiu akių kontaktą. Tokiu būdu nuimu kažkokią širmą nuo to, kas vyksta – kad turime mažai laiko, o jį reikia efektyviai išnaudoti“, – pastebėjo K. Norvainytė.
Ji pasakojo, priklausomai nuo įstaigos dabar pakartotiniam pacientui skiriama nuo 20–30 minučių, o pirminiam – dažniausiai nuo 40 minučių iki valandos. „Psichiatrinio pobūdžio pacientui tai yra labai mažai“, – pabrėžė gydytoja.
Atvimpa žandikaulis, kokios eilės
Pasak pašnekovės, žmones erzina ir laukimas, eilės, negalėjimas laiku patekti pas gydytojus. „Pas psichiatrus eilės irgi yra, bet ten, kur dabar dirbu, dar su tuo susitvarkome. Bet labai dažnai susiduriu su tuo, kad turiu išklausyti atėjusių pacientų skundų, kaip jie neprieina pas kitus gydytojus. Yra miestų, kur paslaugų netolygumas didžiulis, kartais atvimpa žandikaulis, kai išgirstu, kokias turime eiles pas tam tikrus specialistus“, – dalinosi psichiatrė.
Problema yra ir vaistų suderinamumas, ypač kai yra vyresni pacientai, kurie turi daug ligų: „Vienu metu jie vartoja daug vaistų ir įprastai to laiko neužtenka tam, kad įvertintum visas galimas vaistų sąveikas. Laimei, kad geriau pradėjo funkcionuoti sistema, kur e.sveikata automatiškai parodo tam tikras sąveikas.“
Visi tyrimai labai aiškiai rodo – kai medikai yra nepailsėję, perdegę, didėja ne tik medicininių klaidų tikimybė, bet ir pats sveikatos sektorius tampa nuostolingas.
Pacientus piktina ir tai, kad dabar labai stipriai klesti privatus sektorius. „Kartais būna skaudu klausyti, kai žmogus, ypač pensinio amžiaus, iš desperacijos, nebesulaukdamas eilėje viešajame sektoriuje turi prisimokėti, kad galėtų gauti pagalbą laiku.
Nieko blogo turėti stiprų privatų sektorių, bet labai gaila, kad viešasis sektorius šiuo metu taip lūžta ir šitaip nebepaveža, nebeišpildo savo atsakomybių. Turiu darbo patirties įvairiose viešojo sektoriaus grandyse ir matai, kaip tam tikros klinikos ar skyriai, net ištisos ligoninės balansuoja ties griuvimo riba. Jei taip nutiktų, ir tas privatus sektorius neišgelbės. Taigi viso ko judėjimas privataus sektoriaus link ir gąsdina pacientus, ir kelia daug emocijų“, – konstatavo K. Norvainytė.
Perdegimas lemia ne tik medikų klaidas, bet ir finansinius nuostolius
Laidoje aptartas ir medikų emocinės sveikatos klausimas. Pašnekovė pabrėžė, kad neįmanoma suteikti kokybiškos paslaugos, jei specialistas yra visiškai perdegęs, jauti cinizmą, net pyktį.
„Man sunku suprasti ir gal net pikta, kad medikų gerovė nėra nacionalinio intereso objektas. Nes visi tyrimai labai aiškiai rodo – kai medikai yra nepailsėję, perdegę, didėja ne tik medicininių klaidų tikimybė, bet ir pats sveikatos sektorius tampa nuostolingas“, – kalbėjo psichiatrė.
Pasak jos, panašu, kad apie tai apskritai gal net nėra tyrimų sveikatos sektoriuje, priešingai nei versle.
„Verslas daro labai daug tyrimų, kad yra prarandama lėšų dėl to, kad darbuotojas dėl perdegimo dirba neefektyviai, pasiima nedarbingumo pažymėjimus, nuostoliai yra įspūdingi, nemanau, kad sveikatos sektorius yra kažkuo išskirtinis. (...) Tad linkėčiau ir naujajai valdžiai bent pragmatiškai pasižiūrėti į šį klausimą, jei vertybiškai jis kažkaip nerezonuoja“, – pastebėjo K. Norvainytė.
Ji pastebėjo, kad šiuo metu apskritai labai stokojama ir tyrimų apie medikų sveikatą, statistinių duomenų, nors per pandemiją ir po skaudžių įvykių, kai medikai net nusižudė ir buvo suaktyvėjimas šia tema.
Man ašaros kaupiasi, kai girdžiu, kaip šie asmenys kalba apie tai, kaip jaučiasi neįvertinti, nuvertinti, pamiršti, paminti, už hierarchinių laiptelių ribų ir kt.
„Negaliu pasakyti, kiek per penkmetį nusižudė medikų. Neaišku. Jau nekalbant apie tai, kad gydymo įstaigos linkusios tai nuslėpti ir daug kur daromas spaudimas, kad apie tai nebūtų kalbama“, – kalbėjo K. Norvainytė.
Ji priminė, kad iš valdžios pusės buvo priimta ir nemažai priemonių šioms problemoms spręsti, tačiau nėra duomenų, kokią naudą jos davė, nelabai yra.
„Ašaros kaupiasi, apie ką kalba medikai“
Kalbėdama apie perdegimo priežastis ir ką su tuo daryti, pašnekovė atkreipė dėmesį į naują vartojamą terminą – moralinę traumą.
„Visi žino, kad reikia mažinti biurokratinę naštą, reguliuoti krūvius. Bet kas už to giliau slypi? Visai neseniai pradėta kalbėti apie tokį dalyką kaip moralinė trauma. Tai reiškia, kad jei žmonės, dirbantys darbus, į kuriuos projektuojama daug lūkesčių ir yra didžiulė atsakomybė, nejaučia, kad už jo darbą yra tinkamai atlyginama ir yra pakankama pagarba, vystosi visuotinė moralinė trauma.
Tikrai matau to užuomazgas ir mūsų bendruomenėje – pagarbos, prestižo šiai specialybei tikrai trūksta. Gal vienaip yra su gydytojais, mums gal kiek lengviau išsikovoti vietą po saule, bet visiems kitiems medicinos sektoriuje dirbantiems asmenims – slaugytojams, slaugytojų padėjėjams, farmacininkams, ergoterapeutams, kineziterapeutams.
Man ašaros kaupiasi, kai girdžiu, kaip šie asmenys kalba apie tai, kaip jaučiasi neįvertinti, nuvertinti, pamiršti, paminti, už hierarchinių laiptelių ribų ir kt. Pasakoja, kad jaučiasi kaip vergas, nevisavertis. Tai yra baisu ir ta moralinė trauma ne tik iš finansinės, bet būtent moralinės pusės formuojasi. Tai klausimas, ką su tuo daryti“, – atviravo gydytoja.
Pasak jos, kol mediko profesija nebus aiškiai įvardyta kaip prestižinė, tol niekas per daug ir nepajudės.
K. Norvainytės pastebėjimu, nepaisant to, kad medikai turi daug daugiau žinių apie žmogaus organizme vykstančius procesus, stigma kreiptis psichologinės pagalbos yra didelė.
„Medikui staiga tapti pacientu ir turėti sutrikimą iš psichologinės pusės, dėl to ir niekas nesikreipia pagalbos, ta rodo visa statistika ir apklausos. Po truputį tai keičiasi, bet per lėtai. (...)
Yra daug savigydos, gėdos jausmo, ta savigyda kartais lemia tai, kad vystosi ir priklausomybės (daugiausiai nuo raminamųjų vaistų, alkoholio). Lietuvoje apie tai labai nenorima kalbėti, tai labai jautri tema. Užsienyje gi apie tai kalbama labai garsiai – apskritai net yra gydymo įstaigos, kurios skirtos tik medikams“, – pastebėjo gydytoja.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!