I
Guggenheimo muziejaus architektūrinis projektas byloja, jog Vilniuje šalia Baltojo tilto ruošiamasi suręsti milžiniškų gabaritų prisišvartavusio laivo formos pastatus. Muziejus iš tiesų, regis, primins atplaukusio upe laivo (kitiems vaidenas tiesiog jau kosminis laivas) kontūrus. Šiurpiai, net galima sakyti, klaikiai šiurpiai neskoninga! Tą neskoningumo įspūdį ypač sustiprina įkyriai prasikišantis, nederantis su nuosaikiai įvairuojančiomis Vilniaus erdvėmis pretenzingumas. Architektūriniais sprendimais paprastai yra siekiama suvesti į vieną tolydžią visumą formų skambėjimą, harmonizuoti aplinką, tačiau šįsyk, regis, bus galimybė patirti disonanso estetikos poveikį. Žiūrint į suplanuotą konstrukciją kaip į savaiminį objektą, būtų galima pastebėti, jog šis objektas teikia pačią puikiausią svetimkūnio estetikos iliustraciją. Kaip atrodo, šitaip išeina savaime, projektuotojams specialiai nesiekiant nieko pašiurpinti, gaunasi būtent dėl to, jog šio projekto visų grandžių užmanytojai yra svetimi mūsų krašto kultūriniams interesams žmonės. Susiklosčiusi situacija išties primena laivu į indėnų žemes atvykusių kolonistų gudravimus, kai spalvotais stiklo rutuliukais siekiama užburti autochtonus, už menkaverčius niekučius nuplėšiant dešimt kailių, atimant tikrąsias vertybes.
II
Garsus amerikiečių novelistas O. Henry sąlyginio skurdo kaip besąlyginio blogio idėją išsako tokiu jo vaizduotę aplankiusios vizijos pavyzdžiu: pragaro rikiuotėse, šalia garsiausių banditų, žudikų ir prievartautojų, tačiau iš tiesų dar arčiau įvijomis į apačią besileidžiančio pragaro centro, maksimaliai priartėję prie blogio ašies, trypinėja didžiųjų parduotuvių savininkai, mokėję savo darbuotojams, dažniausiai jaunoms merginoms, tik pragyvenimą vos garantuojantį atlyginimą. Šalyje, kurioje kultūrininkai, ypač bibliotekų tarnautojai, pelnydami tik grašius, sunkiai suduria galą su galu, stabdyti kultūrinio vyksmo plėtotę, išimant iš šios sferos beveik milijardą litų neaiškių machinacijų (vadinamų muziejaus statyba) reikalui, gali tik gėdos jausmą visiškai praradę žmonės. Taip iš tiesų yra įsteigiamas naujas banditizmo rekordas. Banditizmu šis reiškinys vadintinas visų pirma dėl to, jog jis galutinai nužudo viltį ir pasitikėjimą. Tačiau net ir tokiems vilties naikintojams linkiu paties geriausio, t. y. teismo teisingo sprendimo jau šiame gyvenime.
