Istorikas, visuomenės veikėjas, portalo anarchija.lt redakcinės kolegijos narys Kasparas Pocius patikino, kad pilietiniai neramumai, vykstantys šiandieninėje Graikijoje, yra tikras socialinis karas.
- Dėl ko Graikijoje kilo šios savaitės neramumai? Kas atsakingas dėl krizės šalyje?
- Galima išskirti kelis priežasčių blokus. Žinoma, svarbiausia priežastis, kodėl vyksta demonstracijos, riaušės ir susirėmimai su policija – tai Graikijos valdžios paimta eurozonos šalių ir Tarptautinio Valiutos Fondo paskola ir su tuo susijęs naujas valdžios planas karpyti išlaidas viešajam sektoriui bei didinti mokesčius.
Pagal šį planą viešajame sektoriuje trejiems metams bus įšaldyti atlyginimai, didės PVM mokestis, biudžetininkai gaus mažesnius priedus, didės alkoholio, tabako ir degalų kainos, bus liberalizuojamas atleidimas iš darbo ir kompensacijų teikimas.
Šias priemones drakoniškomis vadina netgi kai kurie oficiozinės žiniasklaidos atstovai. Jos kelia eilinių graikų pyktį. Jie sako: „Kodėl mes turime mokėti už jų krizę“. Streiko populiarumą rodo, kad protesto maršas, kuris tapo gegužės 5-osios visuotinio streiko kulminacija, pritraukė 200 tūkstančių žmonių.
Kita vertus, nepasitenkinimas valdžios politika Graikijoje nepaprastai padidėjo jau po 2008-ųjų gruodžio, kai policija riaušių metu nužudė šešiolikmetį aktyvistą Alexis Grigoroupolos. Atėnuose, ypač studentų apgyventame Egzarchijos rajone, kaip ir kituose miestuose, jau beveik keturis dešimtmečius, nuo karinės chuntos valdymo laikų, formuojasi radikali terpė – studentai, imigrantų teises ginantys aktyvistai, įvairiausių radikalių kairiųjų srovių įžiebti socialiniai judėjimai, užiminėjamos akademinės tvirtovės – universitetai, kuriasi socialiniai centrai.
Formuojasi gyvybinga atmosfera, kurioje išbandomas tiesioginės demokratijos – laisvo gyvenimo be valdžios ir prievartos struktūrų, be kapitalo represijų – modelis. Į jį kėsinasi visuotiniu paklusnumu suinteresuota valdžia ir pelno bei išnaudojimo šaltinių netekti bijantis kapitalas. Ne tik virtualioje erdvėje, bet ir kasdienių veiksmų dėka radikalizmas plinta visoje visuomenėje, kuri apskritai nemėgsta valdžios, ypač besiremiančios policine prievarta. Rezultatus matome pastarųjų dienų įvykiuose.
- Kas kaltas dėl trijų Marfino banko darbuotojų žūties vakar?
- Oficiali valstybinė bei korporacinė Graikijos ir viso pasaulio žiniasklaida mėgavosi ir gąsdino visuomenę pranešimais, kad dėl tragiškos trijų žmonių, jų tarpe – besilaukiančios moters, mirties kalti padegėjai anarchistai. Tuo tarpu pačioje Graikijoje dėl žūties kaltinami patys bankininkai.
Štai anarchija.lt išspausdino ištrauką iš vieno banko darbuotojo atviro laiško žiniasklaidai, kur, be kaltinimų bankui, nesugebančiam apsaugoti savo darbuotojų, yra ir tokie žodžiai: „Banko valdžia griežtai uždraudė darbuotojams šiandien palikti savo darbo vietas, netgi jiems patiems užsispyrusiai to prašant nuo ryto – valdytojai taip pat privertė darbuotojus užrakinti banko duris.
Jie netgi užblokavo mums interneto ryšį, nenorėdami, kad mes bendrautume su išoriniu pasauliu. Mano bendradarbiai šiandien prarado savo gyvybę dėl piktadarystės: Marfino banko ir pono Vgenopouloso (jo vadovo) asmeniškai – jis aiškiai pareiškė, kad tie, kurie šiandien (gegužės 5, visuotinio streiko dieną!) neateis į darbą, turėtų nesivarginti eiti į darbą rytoj (nes bus atleisti).
Manau, kad šie žodžiai pakankamai iliustruoja tą baimės atmosferą, kurią ne tik darbdaviai, bet ir valdžia kelia darbo vietose – baimė, nesaugumo jausmas, kaip teigia Michaelis Hardtas ir Antonio Negri savo knygoje „Imperija“ tampa vos ne pagrindiniu veiksniu valdant šiuolaikinį pasaulį, tik per baimę įmanoma įskiepyti paklusnumą. Darbo vietose neretai gerai jaučiama ta „tvirtovės“ arba „kalėjimo“ atmosfera, o dirbantieji gali pasirinkti – ar likti ištikimais, tačiau nuolat terorizuojamais vergais, ar reikalauti savo teisių, emancipuotis ir sukilti.
- Kaip galime vertinti dabartinę padėtį Graikijoje – vandalizmas, protestas, sukilimas, pilietinis karas?
- Vadinčiau tai socialiniu karu – tai visos visuomenės pasipriešinimas valdžios politikai. Jei judėjime nedalyvautų profsąjungos ir gausybė politinių jėgų, jų rėmėjų, tai dar būtų marginaliniai veiksmai. Jau keletą dešimtmečių Europos intelektualai ir aktyvistai vartoja biopolitikos ir biogalios sampratas.
Pilietinei visuomenei ir atstovaujamajai valdžiai netenkant galios svertų, kova su šiuolaikiniu kapitalizmu vis dažniau virsta gatvių mūšiais su policija ir kitomis prievartos institucijomis. Kapitalas kėsinasi ne tik į aplinką, bet ir į gyvybę. Vis labiau karpomos socialinės išmokos, etatų mažinimai, paskolų Damoklo kardas virš daugelio mūsų sprandų, bauginanti valdžios ir darbdavių retorika – tai galia, kurią kapitalas ir valdžia demonstruoja prieš mus.
„Mes galime sutrinti jus į miltus.“ – „Bet mes jums galime pasipriešinti“, atsako protestuotojai ir bando save ginti bet kokiais įmanomais būdais – nuo taikių streikų iki kruvinų kautynių. Visuomenėms tai – biopolitinė kova (bios – gyvybė, politikos – politika), jos siekia ne tik laikinai pagerinti savo padėtį, bet išplėšti iš kapitalistų nagų savo gyvybę ir gyvenimą, kurį dabar suryja darbas, tarnystė.
Atsisakykime dirbti – Lietuvoje šis šūkis tėra tinginystės sinonimas, tačiau santvarkoje, kurioje esi priverstas vis daugiau laiko dirbti, vergauti sistemai, toks šūkis reiškia išsilaisvinimą nuo kapitalizmo, galimybę kurti ir gyventi sau, palaikyti su kitais nekomercinius ryšius. Toks kovų atspalvis matomas ir Graikijoje. Nuo to, kaip baigsis šie neramumai Graikijoje, priklausys ir atmosfera visoje Europoje, krizės diktuojami sprendimai. Manau, įvairių šalių visuomenėms svarbu orientuotis į tai, kad Graikijos visuomenei pavyko priremti prie sienos valdžią ir kapitalistus, ir bandyti tai padaryti pačioms.
- Kaip manote, ar Lietuvoje įmanomi panašūs veiksmai?
- Nežinau. Lietuvoje konservatorių valdžios socialinė politika puritoniška, klesti nedarbas, žmonėms pastoviai grasinama socialinių įmokų mažinimu, žmones skandina paskolos. Kita vertus, žmonių dėmesį pastoviai stengiamasi atitraukti nuo krizės, nuolatiniai skandalai, televizinės iliuzijos, atitolina žmonių dėmesį nuo to, kas mums gresia.
Štai ir dabar mūsų vyriausybė ketina prisiimti tokių pačių paskolų, kaip Graikija. O visi toliau kalba apie Kedžio istoriją arba griežia dantimis ant gėjų eitynių, seksualinės mažumos krizės akivaizdoje tampa atpirkimo ožiais. Toks rezonansas palankus valdžiai, ji naudojasi įvairių socialinių jėgų supriešinimu. Visuomenė blaškoma į visas puses, ji netvirta, o tik tvirta visuomenė gali priešintis krizei ir priremti išnaudotojus prie sienos.
Nuo sausio 16-osios valdžia ėmėsi daugybės gudrių represinių priemonių, kad žmonės nebesipriešintų. Susirinkimų laisvės ribojimas, socialinio dialogo primetimas profsąjungų centrams, fašistinių apraiškų plitimas – taip valdžia galbūt apsidraudė nuo galimo maišto.
Manau, Lietuvoje lieka neišnaudota daug kovos su krize būdų – tai nesankcionuoti streikai, okupacijos, kai dirbantieji su konkrečiais reikalavimais užima darbovietes ar mokslo įstaigas, atkaklesnės kovos prieš paskolų išieškotojus, atsisakymas atiduoti savo pastogės, už kurią netekęs darbo nebegali susimokėti, negyvenamų namų – skvotų – užėmimas, įvairūs boikotai ir pan. Visais šiais atvejais būtinas solidarumas. Kovojantis su galios mechanizmais žmogus negali būti paliktas vienas.
