Dykūnų tik sauja o jūs – milijonai, tai kam gi ta baimė? Tiktai susitelkit...
Julius Janonis, lietuvių poetas
Norėtume, kad gyvenimas nuolat gerėtų, atlyginimai augtų, valdžia mums sąžiningai tarnautų. O ką patys duodame savo Tėvynei? Ar dauguma mūsų, patekę prie lovio, nesielgtų panašiai? Todėl ir iškeliame tokius į daugumą panašius „realistus“?
Tikiuosi, kad dauguma žmonių ne tokie. Visi trokštame Šviesos ir Tiesos, tai yra tautos prigimtyje, perduota per mūsų tėvus ir senelius. Bent jau taip užrašyta Kudirkos dainoje, kurią pripažįstame savo tautos himnu.
Bet argi ne nuo mūsų valios priklauso apsisprendimas gyventi kitaip? Argi ne mes ėjome į atgimimo mitingus, stovėjome Baltijos kelyje? Kur dingo tie žmonės? Nejaugi visi emigravo ir išmirė? Tuomet Lietuvos žmonės sukurė stebuklą – nugalėjo didelį ir stiprų priešą savo Valios ir Džiaugsmo jėga. Neprievartos būdu. Brutaliai jėgai priešpastatę savo laisvės siekį. Ir Žodis tapo Kūnu. Taip pat veikė indai, vadovaujami Mahatmos Gandžio, laikomo neprievartinės kovos ideologu ir klasiku. Apie Gandį tada nė nenutuokėme. Tiesiog taip pasireiškė tautos kolektyvinė išmintis. Tik kur šiandien visa tai? Kodėl šiuos idealus trypia brutali ir į prievartą linkusi valdžios purvina koja?
Parašiau šiuos žodžius ką tik išgirdęs apie tai, kad prie Seimo šaudo. MŪSŲ pareigūnai į MŪSŲ žmones. Kokie Tie žmonės bebūtų, tai mūsų piliečiai. Neįsivaizduoju, ką reikėtų iškrėsti, kad būtų galima priimti tokį sprendimą? Išdaužė keletą Seimo langų, miniai skanduojant „Lietuva“. Toks štai krizinis patriotizmas. Negi tai pakankamai svari priežastis žaloti žmones? Trupinti jų kaulus guminėmis kulkomis? Kažkoks stiklo gabalas valdžiai svarbiau už Žmogų. Štai taip.
Sankt Peterburge yra nepelnytai mūsuose užmiršto lietuvių poeto Juliaus Janonio kapas. Jo eilės šiandien vėl aktualios. Nes vėl reikia kovoti ir ginti valstybę nuo savos taip gausiai išvešėjusios plutokratijos. Tik ta kova turėtų būti ne tokia, kokią siūlo partija „Frontas“ ir panašūs karingieji sluoksniai. Nes vėl išeis kaip aprašyta Orvelo “Gyvulių ūkyje“. Kažkas kovos ir lies savo prakaitą, o gal ir kraują, o rezultate vienas kiaules pakeis kitos. Ir tiek. Todėl visada reikia prisiminti Baltijos kelią! Kardą pakėlęs, nuo kardo ir žus. O džiaugsmingas ir mylintis, savo vertybių besilaikantis žmogus yra nenugalimas. Kritinė tokių žmonių masė lemia esminius pasikeitimus. Tie pasikeitimai beveik visada būna „staigūs ir netikėti“, nors bręsta ilgai. Tokios bus XXI amžiaus revoliucijos. Jokia dykūnų sauja neatsilaikys. Galima laimėti su džiaugsmu. Džiaugsmas – nenugalima jėga, tuo tarpu neigimas ir liūdesys gali viską pražudyti.
Tokios džiaugsmingos buvo revoliucijos Ukrainoje ir Gruzijoje – tačiau orveliškos kiaulės ir čia greitai padarė savo juodą darbą. Žmonės turi subręsti pasikeitimams, kad juos išlaikyti.
Teks kristi ir vėl keltis, nugalėti kliūtis labai sudėtingomis sąlygomis. Ar pajėgsime? Atgimimo metais fronto liniją identifikuoti buvo nesunku. Iš vienos pusės – Oktiabris Osipovičius Burdenka su savo sėbrais, pasisakantis už „suverenią“ Lietuvą SSSR sudėtyje, o iš kitos – visi Lietuvos žmonės, siekiantys realios Nepriklausomybės.
Šiandien aiškios fronto linijos nėra. „Dykūnų sauja“ – mažiau nei 1 proc. šalies gyventojų yra integrali mūsų visuomenės dalis. Tai įvairios įtakos grupės, valstybinikai, monopolistai ir juos aptarnaujantys „klapčiukai“, kaip siurbėlės čiulpiantys žmonių kraują. Ne tiesiogiai, o pinigų pavidalu. Pateikdami pasiūlymus, kurių negalime atsisakyti. Savotiški krikštatėviai. Norite pavyzdžių? Jų apstu. Centrinė šildymo sistema, dujos, benzinas, didieji prekybos centrai (juokingas terminas – lyg Lietuvoje dar būtų likę mažųjų).
Šiandien mačiau vieną tokį siurbėliuką. Vaikšto laimingas su žmonele viename iš „didžiųjų prekybos centrų“. Be apsaugos, Lietuvoje ramu, avys nepuola. Gal reikėjo bent prieiti ir paklausti kaip jį žemė nešioja, ar nedega po kojomis? Bet nepriėjau ir nepaklausiau. Todėl jis ir į jį panašūs toliau vaikščios be apsaugos, „atsipūtę“. Štai jie ir naudojasi mūsų tautos prigimtine tolerancija. Prancūzai jau seniau būtų revoliuciją (ar bent visuotinį streiką) sukėlę dėl pusės tiek priežasčių, kiek turime sukaupę mes.
Tie klanai ir siurbėliukai užvaldė partijas ir valstybės struktūras. Kur bedursi – ten „sistema“. Įstatymai - lyg minų laukai. Gali praeiti tik tie, kurie žino specialius kelius. Iš esmės tie, kurie tuos įstatymus rašė. Ne paslaptis, kad dažnai tas rašymasi vyksta ne visai Seime. Pavyzdžiui, yra žinoma, kur buvo rašomas įstatymas ir kiti aktai dėl „Leo Lt“ ir t.t.
Tie gudruoliai kalba gražius žodžius apie Tėvynę, klestėjimą ir gerovę. Paskendę mele ir dviprasmybėse, kartais to net patys nesuvokdami. Valstybininkai nuoširdžiai jaučiasi „tautos gelbėtojais“, sunkiu šaliai laiku ir esant neįgalioms politinėms partijoms „formavę uždavinius VSD“. Nes, atseit, daugiau nebuvo kam. Valdžios vakuumas. Ir tame yra dalis tiesos. Bet dalis tiesos – tai ne visa Tiesa. Nes ji tik pridengia melą.
Kai žmogus suserga vėžiu, nėra paprasta atskirti sergančias lasteles ir jas sunaikinti. Chemoterapija naikina visą organizmą. Bet gydytis būtina. Nes vėžio lastelės plinta, dauginasi, kūnas lyg ryja pats save, kol pražūva.
Reikia reformuotis. Kažkaip. Tam turi subręsti daugumos visuomenės aktyvi Valia. Būtina imtis struktūrinių visos valstybės reformų. Mums reikia įkurti Antrąją Respubliką. Priimti naują Konstituciją . Tam reikalingi nauji žmonės politikoje ir aktyvus visuomenės palaikymas. Kokia absurdiška ši idėja beatrodytų šiandien, tai vis tiek reikės padaryti rytoj. Nėra kito būdo reformuoti valdžią, tik demokratiniu būdu ir daugumos palaikymu. Lietuvoje tai dar įmanoma. O pavyzdžiui Rusijoje – jau ne. Nes autokratinėms ir kitoms panašioms valdymo formoms panaikinti jau reikalinga konkretesnė jėga. Panaši į „klasikinę“ revoliuciją. Kai „apačios“ nebenori gyventi senoviškai, o „viršūnės“ nebegali... Arba laukti, kol pati struktūra supus arba sugrius.
Lietuvoje demokratijos fasadas dar pakankamai tvirtas ir, esant visuomenės palaikymui ir jai dalyvaujant, reformas atlikti dar įmanoma.
Tačiau svarbiausias dalykas glūdi ne išorinių struktūrų reformose. Jau minėjau, vietoj vienų kiaulių ateina kitos ir tiek. Kiekvienam žmogui teks į savo gyvenimą įdiegti Naujo Gyvenimo principus. Tie principai visiems žinomi, tik mažai kas jų laikosi. Tie, kurie laikosi, kaip taisyklė į sceną nelenda. Vienas svarbiausių - nugalėti su meile ir džiaugsmu. Džiaugsmas – nenugalima jėga! Gal dabar tai atrodo lyg utopija, bet kito kelio nėra. Net jei šio stebuklo reikės laukti dar 30, o gal ir visą 100 metų.
