Komunikacijų krizių valdymo teorijos teigia, kad 90 proc. krizinių situacijų kyla iš vidaus. Komunikacijos specialistai mušdami kumščiais į krūtinę visada reikalauja, kad organizacija įgyvendindama planą A, iškilus krizei, turėtų ir planą B. Bet ką daryti, jei planas B sukelia dar didesnę krizę, nei planas A? Būkime atviri, planą C rengia tik užkietėję pesimistai, matantys artėjančią pasaulio pabaigą.
Planas B sukėlė dar didesnę krizę
Jei Eligijus Masiulis buvo partijos „planas A“, kuris pagal planą, turėjo partiją nuvesti į neabejotiną pergalę, tai Antanas Guoga turėjo tapti liberalų „planu B“. Teoriškai jo vaidmuo turėjo būti stabilizuojantis. Jis turėjo nuraminti aistras, suvaldyti komunikaciją, surasti gerų, teigiamų naujienų, kurios sumažintų Masiulio krizės sukeltą neigiamą efektą. Guoga turėjo būti krizės metu vienijanti jungtis. Tačiau liberalų partijos „planas B“ ir „asmuo Nr. 2“ viename įtraukė partiją į tokį chaosą, kurio sulaukti nei vienas išorinis stebėtojas ar politikos apžvalgininkas nesitikėjo.
Komunikacijos specialistai komentuodami partijos reakciją į Masiulio sulaikymą, pastebi, kad pastaroji buvo vangoka, praėjo beveik 10 valandų nuo įtarimų pareiškimo pradžios iki Masiulio oficialaus pareiškimo apie atsistatydinimą. Tačiau ar partija turėjo reaguoti aktyviau? Beje, ji ir sureagavo. Buvo išplatintas oficialus pareiškimas, patikinimas apie bendradarbiavimą su teisėsaugos organais. Kaip ir viskas tvarkoje. Netvarkoje buvo tik tai, kad tai buvo komunikuojama tik iš spaudos pranešimo, o oficialūs partijos lyderiai vengė duoti aiškesnį komentarą ar nuraminti žiniasklaidą, kad komentarai bus pateikti vėliau.
Guoga lošia dar vieną pokerio partiją?
Iš kitos pusės ar galima sieti Masiulio sulaikymą tik su liberalų partiją, juk kaltinimai partijai nebuvo pareikšti. Nepaisant to, dalis liberalų pradėjo viešai atsiprašinėti ir atgailauti už sukeltą krizę. Kas tai, netiesioginis prisipažinimas? Guogos krizė truko ilgiau, ir dar vangesnė buvo partijos vadovybės reakcija į ją. Dar keistesnis atrodo jos rezultatas. Partijos lyderiai tiesiog paskelbė, kad jie turi planą C ir nuo šiol jo laikysis, net nesistengdami suvaldyti „plano B“.
Iš pirmo žvilgsnio pakankamai absurdiškai atrodanti situacija sukelia klausimų ar tai, ką matome, nėra dar kito plano įgyvendinimas, kuris buvo sukurtas Masiulio krizės įkarštyje? Galbūt plano B mintis ir buvo sukelti chaosą, didelį informacinį triukšmą, kuris pilnai nukreiptų visuomenės dėmesį nuo partijos. Ar šie veiksmai nėra tik uždanga? Ar tikrai Guoga svajoja apie Seimo nario kėdę, kai po poros metų bus galima pačiupinėti prezidento kėdę?
O vardan šio tikslo, kodėl laikinai nepasitraukus iš „aktyvios“ partinės veiklos ir netapus nepartiniu kandidatu. Kitais žodžiais tariant, kodėl neblefavus? Juk tada atsiranda didesnė veiksmų laisvė ir Guoga, būdamas pakankamai įdomi asmenybė, gali surinkti balsus tų žmonių, kurie nėra apsisprendę už ką balsuoti ar pasiimti dalį rinkėjų nuo konkuruojančių partijų. Tada ir partnerystę su liberalais bus galima bet kada atnaujinti.
