Sutelktinėmis aukščiausių valstybės institucijų vadovų pastangomis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Arvydas Pocius išlaikytas savo poste. Tad savo kėdėse išliko ir kiti VSD vadovai, o visuomenei taip ir nebuvo paaiškinti pradėję ryškėti skandalingi šios institucijos santykiai su verslininkų grupėmis.
Prieš kurį laiką pareiškęs nepasitikėjimą VSD direktoriumi ir privertęs pastarąjį parašyti atsistatydinimo pareiškimą, praėjus keliems mėnesiams Seimas tarsi apsigalvojo ir pasigailėjo pareigūno. Galima sakyti, jog Seimas „apsitapšnojo“. Suprantama, Seimas buvo verčiamas šitai padaryti – parlamentarus veikė ne tik viešųjų ryšių akcijos, netiesioginės užuominos, bet ir vėliau įsijungęs užkulisinių politinių sandėrių mechanizmas. Kam buvo reikalingas toks valstybės žeminimas? Juk parlamentarai turėtų visuomenei rodyti, kad jie gerbia savo instituciją ir laikosi priimtų nutarimų.
Iš šalies žiūrint Seimas apsigalvojo jau nurimus politinėms batalijoms ir viešųjų ryšių akcijoms. Atsilaikė, kai buvo sunku, o palūžo, kai jau viskas aprimo? Buvo likę tik patvirtinti ankstesnį sprendimą ir paskatinti tokias VSD reformas, laiduosiančias veiksmingą VSD parlamentinę priežiūrą ir demokratiniais principais grindžiamą šios institucijos veiklos stilių, kuris jau nebeprimintų sovietinio.
Tačiau ramybė buvo tik išorinė, o užkulisiuose virė intensyvus VSD vadovo „gelbėjimo komiteto“ darbas. Jau gerokai anksčiau iš prezidento Valdo Adamkaus laikysenos tapo aišku, kad skandalas nesibaigs Seimo nepasitikėjimu ir A. Pociaus atsistatydinimo pareiškimu. Prezidentas nutarė nekreipti dėmesio nei į savo ankstesnius kai kurių VSD atliktų „operacijų“ vertinimus, nei į a. a. Vytauto Pociūno šmeižimo ir žeminimo kampaniją, kurią kurstė patys VSD vadovai. Pažymėtina, jog A. Pocius „svarbiausioje savo gyvenimo kalboje“ nė žodeliu neužsiminė apie savo žuvusį kolegą. Kaip tik V. Pociūno žūtis ir paskatino VSD skandalą.
Prezidentas suteikė laiko „gelbėjimo komitetui“ parengti operacijos planą. Aiškinimai, esą labai sunku parinkti naują institucijos vadovą, nėra nei pagrįsti, nei įtikinami – iš jų atrodo, jog negalint kokios nors svarbios valstybinės institucijos vadovui eiti savo pareigų ar, neduok Dieve, jam žuvus tą instituciją ištiktų paralyžius. O juk neištiktų.
Iš Seimo tribūnos sakydamas svarbiausią savo gyvenimo kalbą VSD vadovas nieko nauja nepasakė – tik į vieną daiktą sudėjo jau anksčiau dėstytas užuominas ir pagardino jas lengvo šantažo papildais. Net pagrindiniu priešininku įvardytam Algimantui Matulevičiui nesugebėjo pateikti naujos „kompromato“ dozės. O juk reikia išspręsti A. Matulevičiaus klausimą – turi ar neturi parlamentaras teisę dirbti su slapta informacija, o jei ne, tai kodėl tą teisę jam VSD suteikė? Tačiau juk niekaip nepavyksta pagrįsti net žurnalistui Aurimui Drižiui mestų kaltinimų – teisėjas VSD vadovą jau baudė dėl nepagarbos teismui. Tačiau nepagarba teismui netrukdo tam pačiam vadovui Seimo tribūnoje gulti kryžium už „teisinę valstybę“.
Šiaip jau sunku būtų įsivaizduoti, kokioje kitoje vakarietiškos demokratijos šalyje specialiosios tarnybos vadovas leistų sau viešai mesti užuominas apie parlamentiniam tyrimui vadovavusį parlamentarą, esą tas sukeltu skandalu padėjęs VSD esantiems šnipams išlikti „tamsoje“. Kaip tik tokia išvada ir plaukia iš svarstymų apie šnipus bei ‚asmeninį priešą“.
Keistokai nuskambėjo VSD vadovo samprotavimai apie jo vadovaujamoje institucijoje (gal?) tebedirbančius šnipus, pardavinėjančius svarbią informaciją. Pripažinta, jog tokių VSD gali dirbti ir šiuo metu. Nors mūsų saugumiečiams pavyko net nustatyti vieno tokio informacinio sandorio kainą – 100 tūkstančių eurų, tačiau taip ir liko neaišku, kas ir kam tuos pinigus perdavė. Šitai nestebina – juk net iš „Rubikono“ buhalterinės knygos, kur viskas juodu ant balto, mūsų „specialistams“ taip ir nepavyko išskaityti nei pinigų davėjų, nei gavėjų. O ir ką išskaitysi - kai „savi“ duoda ir „savi“ gauna, tai „vsio zakonno“.
Vargu ar prezidentui V. Adamkui labai jau malonu buvo klausytis susikompromitavusio pareigūno reiškiamų padėkų. Drįsčiau manyti, jog tomis padėkomis stengtasi visiems pasakyti, jog ir prezidentas „savas“.
Seime atlikto gelbėjimo balsavimo rezultatai rodo naujos galimos politinės koalicijos metmenis – už borto paliekami konservatoriai ir liberaldemokratai. Vadinasi, VSD skandalas buvo palietęs politinio elito šerdį, tad ir padirbėta iš peties. Užkulisinio darbo gijas laikė socialdemokratai, todėl ir politinis vaisius – svarus. Socialdemokratai į savo rankas perėmė ir VSD kontrolę, tad jiems visiškai nebereikalinga jokia parlamentinės priežiūros sistema. VSD kontrolė svarbi ne tik ateičiai (o juk gali prireikti vėlei vienaip ar kitaip spausti ar „versti“ Rolandą Paksą), bet ir vykdant dar vieną - Artūro Zuoko išlaikymo Vilniaus mero kėdėje – operaciją.
