Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo kalba „Europa kaip vertybė“ konferencijoje "Vertybės ir politika"
Man malonu pasidalinti mintimis apie vertybes politikoje, nes jos yra neatsiejamos nuo mūsų tapatybės, interesų ir veiksmų. Tai, kuo tikime, ką puoselėjame ir kuo vadovaujamės gyvenime, yra mūsų savastis. Idealai turi būti vienodi tiek privačioje, tiek viešoje sferoje kaip ir vidaus bei užsienio politikoje - negalima vadovautis dvigubais standartais, kurie iškreiptų supratimą bei bendravimą įvairiose srityse. Kalbėdamas apie vertybes prisimenu neseniai Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus paskutiniame metiniame pranešime laiku ir teisingai atkreiptą dėmesį į idealų ir idėjų Lietuvoje eroziją, o gal net ir tam tikrą entropiją (disharmoniją).
Esu įsitikinęs, kad jo ekscelencijos pastabos tiktų ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui Europos valstybių, tačiau tai neguodžia – priešingai, skatina akcentuoti idealų svarbą. Postmoderniame, lojalumo ir tęstinumo stokojančiame pasaulyje bekompromisis naudos, ne tik politinės, siekimas tampa ne tik norma, bet ir vertybių duobkasiu. Todėl idealų puoselėjimas ir idėjų svarba negali būti užgožta egoistinio išskaičiavimo.
Nors, kaip minėjau, vertybės svarbios daugelyje sričių, tačiau šiandien norėčiau pakalbėti apie Europos kaip tam tikro idealo ir vertybių santakos reikšmę. Man Europa nėra tik sensacijų besivaikančios žiniasklaidos ar saujelės skeptikų klijuojama „eurokratų, direktyvų ir elito“ etiketė. Lietuvai Europa, o ir visa Vakarų civilizacinė erdvė tapo orientyru „grįžtant namo“ ir istorinio teisingumo atkūrimu po pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos ir aneksijos. Atgavus nepriklausomybę, Lietuva politinių jėgų konsensuso vedama tvirtai pasirinko Transatlantinę kryptį ir nuosekliai ją įgyvendino, nepaisant skirtingos ideologijos vyriausybių. (Priminsiu, kad susitarimas dėl Lietuvos užsienio ir gynybos politikos tarp partijų buvo pasiektas dar 1993 m. ir atnaujintas 2004 m. Ir dabar netrūksta partijų susitarimų dėl aukštojo mokslo reformos, kovos su korupcija, žinių visuomenės, fiskalinės drausmės ir pan.).
Europa kaip vertybė, neidealizuojant ir žvelgiant į netolimą praeitį, įkūnija taiką (ne be reikalo ir labai apgalvotai Europos integracijos pamatas buvo siekis išvengti karo), stabilumą, valstybių, regionų bei tautų saugumą ir saviraišką, solidarumą, lygybę, toleranciją ir gerovę žemyne ir net už jo ribų. Pastaruosius penkiasdešimt Europos integracijos metų galima pavadinti tam tikra „sėkmės istorija“. Europa šiandieną reiškia realiai egzistuojančią demokratijos ir rinkos ekonomikos, įstatymo viršenybės žmogaus teisių, gerų kaimyninių santykių ir pagarbos mažumoms principais pagrįstą tvarką.
Europa – taip pat ir puiki Lietuvos bei kitų naujų ES narių galimybė ne tik gauti, kaip esame įpratę galvoti, bet, visų svarbiausia, prisidėti savo patyrimu prie Europos vertybių, gerbūvio ir ateities kūrimo. 2004 m. priešpaskutinės ES plėtros metu mes įnešėme į Europa savo viziją ir, esu įsitikinęs, mes prisidedame prie solidarumo, kurio tradicijas puoselėjame nuo Baltijos kelio laikų. Lietuva tiki stipria ir vieninga 500 milijonų gyventojų Europa, kuri nestovi nuošalyje, kai Rusija virtualiai, ekonomiškai, administracinėmis ir informacinėmis priemonėmis spaudžia Estiją ir, galima atvirai pasakyti, kišasi į vidaus reikalus. Lietuva ir Latvija buvo pirmosios valstybės, išreiškusios paramą broliškajai Estijai, nes mes tikime solidarumo vertybe ir manome, kad Europai tai ypač svarbu šiuo metu, gaivinant ES Konstitucinę sutartį, ruošiantis naujai ES-Rusijos Partnerystės ir Bendradarbiavimo sutarčiai, formuojant vieningą išorinę energetikos politiką.
Europa yra jau suformuotų vertybių santaka, tačiau nūdienos realijos atskleidžia, kad išsiplėtusi Europos Sąjunga nestokoja iššūkių, tokių kaip neužbaigti vidaus rinkos kūrimo ir naujųjų šalių narių integracijos į europines struktūras darbai, susvyravusi kai kurių ES šalių narių piliečių parama Europos Sąjungai, energetinio saugumo iššūkiai, agresyvėjanti ir nuo demokratijos nusisukanti Rusijos politika ir pan. Be to, minėti iššūkiai ir vienpusės naudos siekimas kartais kėsinasi ir į vertybinius Europos pamatus. Vis dažniau skambina pavojaus varpai, kad ES patiria krizę. Manau, kad tai spalvų sutirštinimas. Europa stiprėja, apsipranta su kokybiška ir kiekybine plėtra ir natūraliai susiduria su naujais iššūkiais, kurie gimdo sveikas ambicijas ir impulsus tobulėjimui – mes juk negyvename Edeno sode. Esame suinteresuoti, kad Europos Sąjunga puoselėtų solidarumą, išlaikytų atvirumą rytų europiečiams, nepamirštų svarbių Europos kūrimuisi krikščioniškų šaknų, plėtotų Transatlantinę partnerystę ir užtikrintų visų savo narių, solidarumą, lygybę ir ekonominę gerovę.
Manau, kad Europai reikia Konstitucijos ir stiprių institucijų, kurios įsiklauso ir sureaguoja net ir į mažiausios šalies problemas (Dabartinis Estijos, ES parama Lietuvai Kaliningrado tranzito atvejai tai patvirtina). Lietuva yra bene labiausiai pro-europietiška šalis: mes stipriausiai pritarėme mūsų narystei ES, pirmieji ratifikavome Konstitucinę sutartį, ir visuomenės parama narystei išlieka aukšta. Būtina sutarti dėl ES Konstitucinės sutarties nuostatų įgyvendinimo, kurios sudarys ateityje sąlygas efektyvesniam, vieningesniam ir skaidresniam sprendimų ES priėmimui ir įgyvendinimui.
Be to, Europai reikia išlaikyti solidarumą. Reikia pasidžiaugti, kad pernai Europos Sąjunga priėmė sprendimą, kurio dėka Lietuva kaip ir kitos naujosios šalys narės gali tikėtis įsijungimo į Šengeno erdvę artimiausiu metu. Tačiau ne ką mažiau reikšminga politiškai teisingai išplėsti euro zoną ir panaikinti izoliuotas energetines ir infrastruktūros salas, kuriose mes esame, ir padidinti energetinį saugumą. „Rezultatų Europa“, neabejoju, taps artimesnė kiekvienam europiečiui. O Lietuva savo ruožtu siekia tapti Europos branduolio dalimi bei svariai prisidėti prie Europos vertybių sklaidos.
Galiausiai Europa ir toliau turi likti geros praktikos pavyzdžiu ir net reformų akstinu tarptautinėje arenoje. Svarbu žinoti, kad durys į Europos Sąjungą neužsivėrė, kad europinių vertybių ir principų plėtra didina stabilumą ir saugumą. Šiuo požiūriu ypač svarbus aiškios strategijos nustatymas Rytų Europos valstybių atžvilgiu. Norėčiau pažymėti, kad šioje srityje Lietuvos užsienio politika ypač aktyvi, o mūsų indėlis yra vertinamas labai teigiamai, nes mes nesame abejingi Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos ir Gruzijos likimui. Jau dabar aktyviai prisidedame kurdami bendrą Europos ateitį. Baigdamas savo kalbą, norėčiau akcentuoti, kad Europą kaip vertybę galime puoselėti tik veikdami kartu. Anksčiau išvardinti ir kiti iššūkiai kaip klimato kaita, migracijos srautai, tarptautinio terorizmo ir nusikalstamumo grėsmės reikalauja sutelktų „vertybių Europos“, kuria mes tikime, pastangų.
