Jau trisdešimt metų dirbu gydytoju ortopedu traumatologu. Mačiau daug ministrų, daug biurokratų kvailysčių ir priimamų sprendimų, kurie tapo įstatymais.
Vadovaudamiesi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) voliuntaristų ekspertų kliedesiais, per pastaruosius dvylika metų seimai, komunistinės prigimties partinės šutvės sistemingai vykdė ir vykdo sveikatos apsaugos sistemos griovimą ir dehumanizavimą. Kalbama apie sveikatos sistemos „reformos reformą“, nežinant ką, kur, kada, kaip reikia reformuoti. Skiriant ministrą tinka ir ciniški palyginimai: „Ne visi gali valgyti prabangiuose restoranuose, ir ne visi vienodai gali gydytis“. Užtenka, kad būsimas ministras pasakytų magiškus žodžius: „Vykdysiu reformą...“,– ir uždegama žalia šviesa į aukštą valstybės postą. Sveikatos apsaugos ministerijoje iki šių dienų „trinasi“ tie patys „šlovingos“ kompartijos funkcionieriai. Savaime suprantama, ten, kur milijardai litų skirti Lietuvos piliečių sveikatai, ten yra ir „grifai“, ieškantys sau naudos.
Man, kaip gydytojui praktikui ir Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojui, esama padėtis ir dvylikos metų ėjimas į humaniškiausios profesijos naikinimą, kai sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo A. M. Brazausko, A. Kubiliaus, A. Paulausko partijų deleguoti ministrai, nėra priimtini. Todėl negaliu atsistebėti, kad per kiekvienus rinkimus piliečiai praranda atmintį, balsuoja už populistus arba už tuos, kurie tiesiai šviesiai pasako: „Rinkimai baigėsi, pažadus pamirškit“.
Ką daryti, kad ligoniai neišsigąstų, kai gydytojai juos apleis? Minėtas klausimas ir gąsdinantis pavadinimas buvo viename iš Lietuvoje leidžiamų propagandinių, oligarchų valdomų dienraščių. Laikraščio pavadinimo sąmoningai neminiu, nes jo vyr. redaktoriaus pavaduotojas yra laišku mums pranešęs, kad jį domina tik Seimo partijos. Suprask, pinigai.
Lietuvos socialdemokratų sąjunga sakė ir sako, kad užteks nesąmonių. Sveikatos apsaugos sistemoje pavadinimų keitimas iš ligoninės į viešąją įstaigą, iš ambulatorijos, poliklinikos į PSPC, iš medicinos sesers, medicinos felčerio į slaugytojus, ir nepertraukiamo gydymo proceso vertimas į paslaugų teikimą – tai ne reforma. Patariant LLRI ekspertams, gavome tokius įsakymus ir įstatymus, kokių ir buvo galima tikėtis. Neliko moralės, žmogiškos šilumos, atsakomybės, pareigos, atjautos, nes paslaugų teikimas yra rinkos terminas. Rinkoje jokių Hipokrato priesaikų nėra ir negali būti. Yra tik kvotos, limitai, įkainiai, neaiški statistika, neaiškus apmokėjimas už darbą, Yra monstras – Ligonių kasos, kurios žarsto visų dirbančių žmonių ir ligonių pinigus, kadangi gydymo kaip nepertraukiamo proceso neliko, o liko tik paslaugos, už kurias ligonių kasos moka kiek nori, kam nori ir kada nori. Šiai nesibaigiančiai reformai vadovauja ministerija su besikeičiančiais ministrais. Kai kurie netekę visuomenės politinio pasitikėjimo ministrai tuo pačiu buvo ar yra Seimo nariai ir tam tikrų valstybininkų – oligarchų statytiniai. Jie savo ministerijų finansinius išteklius dažnai be jokios gėdos panaudoja savo asmens ir savo partijų reklamai. Žinodami mūsų žiniasklaidos apetitus, suprasime, kad tam reikalui reikia nemažai pinigų. Išvada viena – reikia sustabdyti šitą pseudoreformą, suskaičiuoti pinigus, įvertinti galimybes ir tartis su gydytojais kaip spręsti iškylančias problemas.
Seimo priimtas Pacientų žalos atlyginimo įstatymas yra pasityčiojimas ir iš pacientų, ir iš gydytojų. Gydytojo išsimokslinimas, patirtis, kompetencija, kvalifikacija nuvertinti ir pažeminti. Nekompetentingi asmenys, neišmanantys nei žmogaus anatomijos, nei fiziologijos, sprendžia, ar gerai buvo suteikta medicinos paslauga, ar gerai surašyti popieriai. Į gydytojų kabinetus braunasi žurnalistai su filmavimo kameromis, mikrofonais, diktofonais, kad iš svetimo skausmo savo žiniasklaidos priemonei „sensaciją“ galėtų pasidaryti ir padidinę tiražą ar reitingą, prisikimšti kišenes. Savisaugos instinkto vedami, gydytojai pradeda vengti ligonių, nes juo mažiau pacientų, tuo mažesnė tikimybė, kad tą dieną susidursi su neadekvačia paciento, jo namiškių ar žiniasklaidos reakcija. Nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojo dar vienas absurdo įstatymas, pagal kurį vyriausieji gydytojai – direktoriai tapo neliečiami iki gyvos galvos, vos ne su sosto paveldėjimo teise. Jie nebebijo nei konkurencijos, nei darbo kolektyvų nuomonės, nes jų postų nepajudinamumą dabar gina įstatymas.
Paruošti gydytoją specialistą, įskaitant studijų metus, trunka penkiolika–septyniolika metų. Šiuo metu jauni specialistai, patyrę gydytojai, medicinos seserys palieka Lietuvą ir išvyksta ten, kur jų žinios, kompetencija, darbas vertinamas padoriu atlyginimu ir žmonių pagarba mediko profesijai. Lietuvoje jau masiškai trūksta specialistų, ir jei nebus radikalių pasikeitimų, padėtis dar blogės. Jeigu šita „reformų reforma“ nebus sustabdyta, tai dar po ketverių, penkerių metų, ne tik nebus kam lankyti ligonius namuose, bet rajonų ligoninėse, jų skyriuose, poliklinikų kabinetuose, nebus kam dirbti. Šitaip jau yra Kupiškyje, kur valstiečiai liaudininkai sveikatos priežiūrą „nuvadovavo“ iki tokio lygio, kad susiūti elementarią žaizdą, atverti pūlinį reikia važiuoti į Panevėžį, Rokiškį, Anykščius.
Gydymo įstaigos, savivaldybės dalyvauja įvairiuose Europos Sąjungos projektuose, gauna dideles lėšas renovacijoms, naujos įrangos įsigijimui, mokymams. Mokesčių mokėtojų pinigai iššvaistomi neaiškiems pirkimams, kažkokioms vienadienėms akcijoms. Dažniausia kiekvienas naujas ministras perka greitosios pagalbos automobilius, kuriuos gydymo įstaigoms liepia laikyti garažuose, kad prieš rinkimus, stebint žurnalistams, iškilmingai pasikabinę „peteliškę“ perkirptų juostelę ir parodytų kaip jis rūpinasi piliečių sveikata. Niekas nežino kokio dydžio suma ir kieno kišenėse nusėda, taip vadinamas, „atkato“ procentas.
Ligonių vienijimasis pagal susirgimus į visuomenines organizacijas yra sveikintinas reiškinys, tačiau nepateisinama, kad tų visuomeninių organizacijų vadovai pučia į valdininkų, ministrų dūdas ir nenori girdėti gydytojų, dar dirbančių jų pačių sveikatos labui, nuomonės. Pacientai su savo gydytojais turėtų būti toje pačioje fronto pusėje, o ne reikšti pasipiktinimą medikais. Ne gydytojai, medicinos seserys kalti, dėl esamos padėties, o, kaip minėjau, Seimas ir Vyriausybė. Juk apie kompensuojamus vaistus savo metu pasakė: „Ne visi gali valgyti Stikliuose ir ne visi gali gydytis brangiais vaistais“,– ne gydytojai, o tuometinis sveikatos apsaugos viceministras ir dabartinis finansų ministras ponas Rimantas Šadžius.
Nuo 1994 metų, prasidėjus sveikatos sistemos reformai, nebeliko gydytojų kategorijų, kurios rodė specialisto kvalifikaciją, lėmė jo darbo užmokestį ir priedus. Šiandien nėra jokių normų, jokių medicinos darbuotojų darbo kokybės kriterijų, nėra savanoriško draudimo. Gausybė socialiai neapdraustų pacientų užplūsta valstybines gydymo įstaigas, nes privačios gydymo įstaigos jų nepriima. Pagal Europos Sąjungos teisės aktus vykdant šalies policijos reformą 2000 metais Lietuvoje nebeliko išblaivinimo įstaigų. Jau septyneri metai, kai ligoninėms tenka spręsti neblaivių žmonių ne tik išblaivinimo, bet ir socialines problemas. Iš gatvių, kiemų, pakampių, landynių į ligoninių priėmimo skyrius vežami agresyvūs, pavojingi aplinkiniams bei ligoniams girti subjektai, kurie prišlapina kampus, pridergia, trukdo sunkų ir atsakingą medikų darbą. Medicinos seserys natūraliai, žmogiškai bijo tokių pacientų. Ligoninės investuoja pinigus į apsaugos postus, stebėjimo kameras. „Viešųjų įstaigų kokybės vadovas“ įsakyme pasakyta: „Kiekvienas besikreipiantis į gydymo įstaigą yra pacientas“. Kitame straipsnyje: „Paciento poreikiai turi būti patenkinami“. Gydymo įstaigos pavadintos: „Viešoji įstaiga X ligoninė“. Su kuo visa tai asocijuojasi? Asocijuojasi su viešaisiais tualetais, viešnamiais, bet tik ne su sveikatos įstaiga.
Aš iškėliau tik kelis skaudžius klausimus, kuriuos reikia spręsti nedelsiant. Reikia atsigręžti veidu į žmogų, gydytojams gražinti humaniškiausios profesijos vardą, turinį, prestižą. Šį darbą gali atlikti tik kartu susivieniję ligoniai, jų artimieji, gydytojai, medicinos seserys, visa inteligentija. Ar mes tokiam darbui pasiruošę, parodys artėjantys rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą.
Gediminas Akelaitis yra Marijampolės savivaldybės tarybos narys, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas
