Savo patirtimis ribinių būsenų dienos stacionare sutiko pasidalinti vienas skaitytojas – jo tapatybė redakcijai yra žinoma. Ribinių būsenų skyriui vadovauja gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas Kirinovas.
Kaip rašoma Vilniaus Miesto psichikos sveikatos centro internetiniame puslapyje, skyrius yra „unikalus savo istorija, metodikomis, turi ilgametes tradicijas“, o greta medikamentinio gydymo, taikoma „intensyvi psichoterapija, orientuota į atskirų psichikos procesų aktyvaciją (pojūčių, jausmų, emocijų, potraukių, atminties, mąstymo, valios, gebėjimų, pasitikėjimo, tikėjimo, meilės, dvasingumo, kūrybiškumo) ir į asmenybę kaip į visumą, tarpasmeninius procesus, socialinius santykius“
Giedrius (tikras vardas redakcijai žinomas) minėtame skyriuje lankėsi kelis kartus. Kaip pats teigė, pirmą kartą – maždaug 2012 metais, vėliau – 2015 ir 2016 metais. Pirmą kartą Giedrius šiame skyriuje atsidūrė po žmonos mirties – tuo metu jam buvo nustatyta vidutinio sunkumo depresija.
Kaip teigė skaitytojas, jis tuo metu gydėsi pas gydytoją-psichiatrą Kazį Remeikį, tačiau trečiadieniais vyko grupinės terapijos užsiėmimai, kuriuos pacientai vadindavo „pagrindine grupe“. Giedrius pasakojo, jog šių užsiėmimų metu taikytos praktikos jį šokiravo – anot jo, kai kurie taikomi terapijos metodai buvo keisti ar žeminantys.
„Pastatydavo kėdę viduryje salės, aplinkui ratu sėdėdavo koks trisdešimt pacientų – buvo liepiama užlipus ant kėdės nusirenginėti“, – pasakojo Giedrius.
Anot Giedriaus, kai kuriais atvejais buvo taikomos ir fizinės bausmės.
„Paimdavo storesnę knygą ir trenkdavo per galvą“, – atviravo skaitytojas.
„Gal tai tokia gydymo praktika, nežinau. Bet atrodydavo tikrai keistai“, – pridūrė pašnekovas.
Pašnekovas teigė, jog kelis kartus besilankęs stacionare, sutiko nemažai tų pačių pacientų, kurie gydymą kartodavo po kelis kartus. Visgi, anot skaitytojo, kai kurie po terapijos pasijusdavo geriau, o kiti, nesupratę gydymo prasmės, gydymą nutraukdavo. O pats Giedrius teigė, jog jam sunku įvertinti, ar terapija padėjo.
„Gal padėdavo šokas po užsiėmimų, nežinau“, – teigė jis.
Vilniaus Miesto psichikos sveikatos centro internetiniame puslapyje rašoma, jog į Ribinių būsenų dienos stacionaro skyrių Pacientai priimami planine tvarka su gydytojo psichiatro, šeimos gydytojo siuntimu ar po stacionarinio gydymo kituose VšĮ VmPSC skyriuose, kai nestebima kontraindikacijų gydymui Psichiatrijos dienos stacionare. O už pacientų registraciją ir laukimo eilių valdymą atsakinga skyriaus vyr. slaugos administratorė.
Visgi skaitytojas pasakoja, jog realybėje vienintelis būdas patekti į skyrių buvo susimokėti gydytojams.
„Be abejo visos vietos buvo užimtos, kol artimieji neperversdavo pinigų – tada iš karto atsirasdavo vieta. Už patekimą ten, mokėdavau nuo 50 iki 100 eurų“, – pasakojo Giedrius.
„Mama nunešdavo vokelį tiesiai į kabinetą, po to jokių problemų“, – pridūrė jis.
Paaiškino, kaip vyksta gydymas
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su Ribinių būsenų skyriaus vedėju, psichiatru A. Alekseičiku. Pirmiausia pasiteiravome, kaip gi atrodo terapija šiame skyriuje – paprašėme paties psichiatro apibūdinti procesą. Pirmiausia, psichiatras pabrėžė, jog gydymas gali itin skirtis priklausomai nuo paciento.
„Dabar tarptautinėje klasifikacijoje yra apie 300 psichinių ligų. Gydymas priklauso nuo ligų, žmogaus asmenybės, jo gebėjimų adaptuotis gyvenime. Tai labai sudėtinga, įvairiapusiška“, – teigė psichiatras.
Kaip ir nurodoma Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro interneto puslapyje, anot A. Alekseičiko, pacientai turi gauti siuntimą atlikti gydymą būtent Ribinių būsenų skyriuje – šiame siuntime turi būti nurodoma aiški motyvacija. Tada žiūrima, kada skyriuje bus vietos – anot psichiatro, vietų gali būti ir po poros dienų nuo siuntimo gavimo datos, ir po poros savaičių. Na, o pats gydymas trunka apie 4-6 savaites.
„Pas mus atvykęs pacientas vaikšto į specialias psichologines treniruotes. Per kelias dienas būna pastebima ir ištiriama, koks yra sutrikimas, būna aišku, kas anksčiau padėdavo ar nepadėdavo. Tuomet pacientas gali 4-6 savaites vaikščioti į tokias psichologines treniruotes“, – kalbėjo A. Alekseičikas.
Kiek plačiau psichiatras papasakojo ir apie stacionare vykdomus grupinės terapijos užsiėmimus
„Viena grupė yra labiau psichiatrinė, kita grupė yra labiau psichologinė – su pacientu dirba psichologas. Tai yra grupinė terapija – gal plačiau žinomos yra Anoniminių alkoholikų grupės. Šiose grupėse ligoniai vienas kitam padeda. Padeda savo pavyzdžiu – gebėjimu atsiverti, kritiškai pažiūrėti į savo silpnąsias puses, stipriąsias puses.
Taikomos ir sistematinės priemonės – pavyzdžiui biblioterapija, kuomet žmogus turi perskaityti eilę knygų apie savo ligą, jos priežastis“, – pasakojo psichiatras.
Skaitytojo įvardytų epizodų neneigia
Psichiatrui papasakojus apie gydymą dienos stacionare, pasiteiravome apie skaitytojo įvardytus epizodus – ar tokie terapijos būdai galėjo būti taikomi. Psichiatras teigė, jog išsirenginėjimas atsistojus ant kėdės tikrai galėjo vykti, tiesa nebuvo išsirenginėjama iki nuogumo, ko skaitytojas ir neteigė.
„Tokių atvejų, kad turėtų stovėti nuogas, aš neatsimenu. Yra buvę tokių atvejų, kad žmogų mokinome būti atviresniu. Tuomet taip, taikoma savotiškas nusirenginėjimas – tik be abejo, ne iki nuogumo.
Na pavyzdžiui, žmogus gėdisi, kad pas jį yra negražios kojos. Tuomet prašome jo, kad jis nusiimtų batus, kojines, rodytų savo pirštus. Ir žmonės nemato, kad jo koja būtų negraži“, – kalbėjo psichiatras.
„Būna, kad analizuojame, lyginame veidą. Aišku, veido apnuoginti nereikia. Bet veidas turi būti gyvas – kad žmogus ne kaukę nešiotų.
Ten būna labai įvairiai – yra ir meno terapija, kai žmogus prašo nupaišyti save ar savo problemą“, – pridūrė psichiatras.
Psichiatras papasakojo ir apie kitas panašias taikomas terapijos formas.
„Yra toks specialus terminas – „karšta kėdė“. Kada žmogus iš grupės išsiskiria, nes turi gauti daugiausiai dėmesio. Dažnai šitas dalykas būna.
Būna, kad žmogaus prašoma stovėti ant kėdės, kaip paminklui, kuris žiūri į gyvenimą ir kitus žmones iš aukščiau. O kiti tada žiūri į žmogų iš apačios“, – aiškino A. Alekseičikas.
Paklausus, ar psichiatras kada nors yra taikęs fizines bausmes – kad ir trinktelėjęs knyga pacientui, A. Alekseičikas tiesiogiai į klausimą neatsakė.
„Nu, būna įvairiai“, – sakė psichiatras.
Visgi, netrukus psichiatras pateikė ir kelis pavyzdžius, kuomet buvo siekiama
„Tikra psichoterapija nėra tik darbas su žodžiais, tai darbas ir su jutimais. Nu būna, pavyzdžiui psichinis poveikis, kad žmogus per daug kalba. Jam uždraudžiama artimiausias 10 minučių kalbėti.
Arba pavyzdžiui, per tyliai kalba – tada bus prašoma atsistoti ir kalbėti kaip iš tribūnos. Būna žmogus jaučiasi vienišas, negali susirasti draugų. Tuomet jį pastatau į centrą. Jis jaučiasi blogai. Tada paprastai mokinu – paprašykite, kad kažkas stovėtų šalia jūsų – centre stovėtumėte ne vienas, o kažkas stovėtų šalia jūsų“, – vardijo A. Alekseičikas.
Nors psichiatras atsakė į užduotus klausimus, galiausiai jį papiktino žurnalisto smalsumas.
„Jeigu jūs rimtai norite sužinoti, kas čia vyksta, aplankykite mūsų užsiėmimus.
Iš to ką jūs sakote, aš atsiprašau, kad taip pasakysiu, jūs neturite nei vieno procento suvokimo apie psichiatriją. Bet Jūs įtariate, kad aš galiu ką nors blogo daryti“, – rėžė psichiatras.
Griežtai neigia ėmęs atlygį iš pacientų
Visgi, su viena pasakojimo dalimi gydytojas griežtai nesutinka – sako, kad niekada nėra ėmęs atlygio už paslaugas „vokelyje“.
„Kad imčiau aš – ne, taip nebuvo“, – sakė A. Alekseičikas, taip pat pridurdamas, jog šiuo metu gauna pensijos išmokas, be to, ir už psichiatro darbą jis per mėnesį uždirba daugiau nei 3000 eurų. Neva būtent dėl to, papildomų pinigų jam nereikia, be to, psichiatras nedirba privačiai.
Tiesa, jis pridūrė, jog terapijos metu kai kada buvo naudojami pinigai, tačiau ne atlyginimui už gydymą apmokėti.
Pasižymėjo ir anksčiau
Kiek anksčiau A. Alekseičikas-Kirinovas susilaukė nemažai visuomenės dėmesio dėl leidinyje „Šiaurės Atėnai“ paviešinto interviu, atlikto dar praėjusių metų rugpjūtį.
Šį interviu atliko Lyčių studijų ir mokslų daktarė Rasa Navickaitė, kuri šiuo metu taip pat tyrinėja LGBT bendruomenės istoriją sovietmečiu. Kaip rašoma publikuotame interviu, dėl to ir kilo mintis atlikti interviu su A. Alekseičiku- Kirinovu, mat jis vienas iš nedaugelio psichiatrų, kuris atvirai pripažįsta, jog sovietmečiu gydė nuo homoseksualumo.
Šiame interviu gydytojas pasakojo apie sovietmečiu taikytus homoseksualumo „gydymo“ metodus – hipnozę, įtikinėjimą. Žinoma, šie metodai nesuderinami su dabartinėmis medicinos žiniomis.
Visgi kone daugiausiai dėmesio sulaukė psichiatro pasisakymai, jog jis iki šiol homoseksualius žmonės mato, kaip tuos, kuriems reikia „pagalbos“ – interviu metu teigė, jog homoseksualūs vyrai ir moterys „negali mylėti vaikų“, nėra „pilnaverčiai“. Vėliau portalui LRT psichiatras teigė, jog „dauguma praktinių kolegų žiūri į šitai (homoseksualumą, tv3.lt pastaba) vis tiek kaip į sutrikimus, pridurdamas, jog ir pats laikosi tokio požiūrio.
Visgi, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas Martynu Marcinkevičiumi naujienų portalui tv3.lt vėliau komentavo, jog įvyko nesusipratimas – esą psichiatras norėjo pasakyti, kad gydymą teikia visiems pacientams.
„Ne visai taip yra. Mes šiandien ryte aiškinomės – mes teikiame pagalbą visiems žmonėms, neišskiriant pagal orientaciją. Pagalba yra teikiama visiems, bet jis niekur nepasakė, kad „gydo“ nuo homoseksualumo ar dėl homoseksualumo. Ir pats daktaras pabrėžia, jog teikia pagalbą tokiems žmonėms, bet teikia pagalbą ne nuo homoseksualumo“, – paaiškino M. Marcinkevičius.
niekaip negalima paneigti jo dižiulės patirties kaip gydytojo psichiatro srityje
